Džinsai, jaukus megztukas, jaunatviška šukuosena ir puiki nuotaika. Viską, ko labiausiai reikia, aštuonerius metus Seimo nare buvusi žurnalistė Nijolė Steiblienė (55) dabar turi: sveikatą, šeimą, žmonių pagarbą ir darbą. Ypač - darbą. Nors vos prieš kelis mėnesius buvo pasiryžusi peržengti darbo biržos slenkstį ir imtis bet kokio. Tačiau su viena išlyga: politike ji daugiau nebus.
Per dvi Seimo nario kadencijas griežtumu ir principingumu garsėjusi žurnalistė ne tik įgijo patirties, bet ir suvokė, kad dvasios ramybė kur kas vertingesnė net už aukščiausius postus. „Žurnalistika. Laida „Išjunk siurblį", - neišsisukinėdama į klausimą, kuo dabar gyvena, atsako naujos „Lietuvos ryto" televizijos" laidos „Ryto panorama - Išjunk siurblį" redaktorė. Tris valandas tiesioginiame eteryje rodomas projektas reikalauja be galo daug darbo ir dėmesio. „Įsiurbė mane tas siurblys, - juokiasi ponia Nijolė. - Tempas išties didelis, gal net per didelis. Toks buvo dvidešimt trejus metus, tada, kai dirbau Žinių tarnyboje. Visai smagu būtų gyventi šiek tiek lėčiau, bet suprantu, kad man taip turbūt niekada nepavyks. Juk dauguma moterų su amžiumi susitvarko gyvenimą, dienas stumia lėtai, pamažu, džiaugiasi savo aplinka... O aš tik bėgu ir bėgu liežuvį iškišusi. Bet kai dabar tokia situacija, geriau jau lakstyti liežuvį iškišus, nei sėdėti be darbo. Be to, mano zodiako ženklas - Avinas, ir, matyt, dar todėl man lemta gyventi neramiai ir bėgte."
Po dviejų darbo Seime kadencijų jūsų nebeišrinko. Skaudžiai pajutote, ką reiškia likti be darbo?
Po nesėkmingų rinkimų praėjusį rudenį pasidariau kojos operaciją, ir kiti keli mėnesiai prabėgo ne sėdint be darbo, o gydantis. Bet, aišku, gavusi pasiūlymą grįžti į televiziją ilgai negalvojau: dirbti pradėjau nekreipdama dėmesio net į dar sutinusią koją. Po aštuonerių metų politikoje mano krikštu vėl tapo darbas Žinių tarnyboje. Išdidžiai atsilaikiau beveik du mėnesius, dirbau po dešimt-dvylika valandų per dieną. Tai buvo geras šaltas dušas, kad vėl grįžčiau į vėžes. Į jas jau tikrai grįžau.
Matyt, esu iš tų moterų, kurios darbą sureikšmina. Visais laikais buvau darboholikė ir valandų neskaičiavau. Aišku, kai garsiai ištariu, kad darbas moterį puošia, ir pati pradedu juoktis. Tačiau nedirbti tikrai negalėčiau. Be to, supratau, kad tik dirbdama žurnalistinį darbą jaučiu širdies ramybę. Patikėkite, jokio pasitenkinimo nėra, kai matai, kad tavo darbas nieko nepakeis, kad esi tik mažas sraigtelis didelėje valdžios mašinoje.
O žmonės juk taip mėgsta svaidytis frazėmis: „Jeigu aš būčiau Seime, kaip padaryčiau... kaip pakeisčiau!.."
Tai tegu eina ir pabando. Patekti į Seimą nesunku, bet nuveikti jame ką nors reikšmingo ir naudingo - tikrai nelengva. Norėčiau, kad visi Lietuvos piliečiai bent kartą per gyvenimą ten padirbtų: gal ir politika pasikeistų, ir žmonės atsakingiau tartų tokius žodžius.
Taip, yra žmonių, kurie dėl pinigų gali padaryti viską. Bet man Seimo nario alga tikrai neatpirko diskomforto, kurį jaučiau ten dirbdama. Prasmingi buvo tik pirmieji ketveri metai, kai buvau Antikorupcijos komisijos pirmininkė. Tada su kolegomis nemažai padarėme Lietuvai, pakeitėme kai kuriuos iš tiesų nenaudingus įstatymus.
Nekukliai kalbate...
Išties nekukliai, nes tada dirbau be galo daug, vadovavau trylikai vyrų. Tai buvo iššūkis. Iš tų pirmųjų ketverių metų yra ką prisiminti, jie - atidirbti, o antroji kadencija - iškentėta, atbūta. Likome valdžios užribyje, be jokios galimybės ką nors spręsti ar lemti. Paprastas Seimo narys, paprastas komisijos narys... tuo viskas pasakyta. Būdamas opozicijoje nieko reikšmingo nenuveiksi. Kadangi Seime savęs nerealizavau, veiklą nukreipiau į savo Justiniškių apygardą. Įkūriau biurą, priiminėjau žmones. Žodžiu, užsiėmiau teisine, šviečiamąja veikla.
Per tuos aštuonerius metus buvo mintis viską mesti?
O jūs paklauskite mano vyro, ką jis pasakė, kai manęs trečią kartą nebeišrinko: „Ačiū Dievui! Gal jau normali būsi..."
Nejaugi jūsų namuose jau buvo pradėję griaudėti barniai ir skraidyti lėkštės?
Ne, lėkštės tikrai neskraidė, bet paprasčiausiai uždaryti duris ir pamiršti Seimo jovalą nebūdavo lengva. Visos mintys, stresas ir neigiamos emocijos pareidavo su manimi. Žurnalisto darbas man teikė džiaugsmą, o Seime - dažniausiai tik neigiamų emocijų. Tačiau viską mesti ir išeiti baisu, nes nežinomybė baugina.
Koks jausmas žurnalistei stovėti prieš jaunus, kartais gal net į vaikus tinkančius kolegas ir atsakinėti į jų klausimus?
Dalyti interviu, o ne imti, išties buvo baisus diskomfortas. Net nemokėjau atsakinėti! Labai sunku būdavo trumpai, aiškiai ir gražiai sudėlioti sakinius. Mokiausi tai daryti. Pamažu išmokau kalbėti taip, kad žurnalistams netektų traukti žodžių iš konteksto, nereikėtų karpyti mano minčių ir sakinių.
Sako, į tą patį vandenį dukart neįbrisi. O kaip pasijutote sulaukusi kvietimo grįžti į žurnalistiką?
Turiu pasakyti, kad nuoširdžiai apsidžiaugiau. Aš irgi iš tų, kurie dukart į tą patį vandenį nelipa. Todėl su politika atsisveikinau visiems laikams. Vos tik pradėjau dirbti Žinių tarnyboje, iškart sustabdžiau narystę partijoje. Politinę karjerą jau baigiau. O pasiūlymas dirbti pagal savo specialybę man reiškė ne grįžimą, greičiau veiklos pratęsimą.
Nebuvo pamąstymų: kaip aš čia iš tokių aukštų postų eisiu dirbti į nedidelį, tik ant kojų besistojantį televizijos kanalą? Gal ne prestižas?..
Žinote, tas prestižas - savotiškas dalykas. Ateis laikas, kai televizija bus skaitmeninė ir šitas kanalas taps lygus su visais. Antra: aš dirbu prie naujo projekto ir man tai - vėlgi išbandymas, naujas iššūkis. Anais laikais iš Lietuvos televizijos Žinių tarnybos išėjau rengti „N-14" ir „Ką žmonės pasakys?". Tada šie projektai irgi buvo vadinami bulvarinėmis laidomis. Tie įgūdžiai dabar labai naudingi. Džiaugiuosi grįžusi. Pats žodis „prestižas" man nepatinka. Sugebi arba ne, gali arba ne - tik tai svarbu. Pas mus prestižas yra būti Seimo nariu. Pabuvau (juokiasi)! Bet mano gyvenimas dėl to, kad buvau Seime ir kad dabar jame nebesu, neapsivertė, kardinaliai nepasikeitė. Kaip gyvenau tame pačiame Justiniškių daugiabutyje, taip gyvenu.
Kvaila nuostata, kad už borto likusiam politikui gyvenimas pasibaigia. Bet kurioje kitoje civilizuotoje valstybėje mano per aštuonerius metus sukaupta patirtis būtų kuo puikiausiai panaudota. O pas mus dauguma puikių specialistų per tuos Seime praleistus metus praranda kvalifikaciją ir grįžti į seną darbą nebegali. Verslui gabūs irgi ne visi. Viename interviu esu sakiusi, kad man kepurė nuo galvos nenukristų, jeigu net ir aukle tektų eiti dirbti. Galima sakyti, kad mano kvalifikacija tai leidžia: užauginau du vaikus. Kokia čia gėda įsiregistruoti darbo biržoje? Bet kuriam kitam darbą praradusiam žmogui - ne gėda, o buvusiam Seimo nariui - gėda? Nesąmonė!
Nepatikėsiu, kad nebuvo liūdna, kai išgirdote nepalankius rinkimų rezultatus.
Tikrai nebuvo liūdna, nes kad ir ką nuveiktų politikas Lietuvoje - vis tiek blogas. Nemalonu visų akyse būti blogu žmogumi. Žinokite, dabartiniams seimūnams aš nė kiek nepavydžiu... Ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ten nesu. Todėl ir nusivylimo rezultatais nebuvo. Tik baimė ir nerimas. Pokyčiai visada sukrečia, todėl jų bijai. Atsiduri ant slenksčio, nuo kurio turėsi šokti į nežinią. Kai tau jau ne dvidešimt ir ne trisdešimt, tai baugina. Ir dar šita krizė... Tam tikra prasme ji dar labiau sumažino mano teisę ir galimybes rinktis.
O ką svajotumėte dirbti?
Jūs jaunimo klauskite apie svajonių darbus, nes jie turi apie ką svajoti. O aš tik noriu dirbti savo darbą: turiu didžiulį projektą, per penkias dienas kartu su kolegomis reikia sugalvoti, ką rodysime tris valandas kiekvieną šeštadienį. Norėdama kiek pasispardyti ir prisiminti senus laikus dar ir pati kalbinu kokią įdomią šeimą. Po aštuonerių metų, praleistų politikoje, man žūtbūt norisi kurti „gerietiškas" laidas, ypač kai matau, ką dabar rodo televizijos kanalai. Noriu, kad žmogus savaitgalį įsijungęs televizorių pamatytų, jog yra Lietuvoje gražių žmonių, mokančių ir šauniai dirbti, ir nuostabiai ilsėtis, ir puikiai auklėti vaikus, ir nuoširdžiai rūpintis šeima. Kažkurį vakarą grįžau namo prieš septynias. Vyras žinias žiūri. „Dieve, - net atsikvėpiau, - kaip gerai, kad man nebereikia jų žiūrėti." Dabar apskritai mažai televizorių įsijungiu. Grįžusi po darbo mieliau einu kelis kilometrus pasivaikščioti. Viena pati. Myliu vaikus ir dažnai su jais bendrauju. Nebent apie dešimtą vakaro pažiūriu kokias žinias, dar krepšinį...
Kokia jūs dabar namuose?
Na, anksčiau mane vyras gal dažniau matydavo. Dabar mano darbo diena kur kas ilgesnė. Bet ir tada grįžusi namo pietų ar vakarienių negamindavau: aš ne virėja. Mūsų vaikai jau suaugę, iš namų išėję. Gyvename su vyru, auginame katiną ir savo maitinimusi pasirūpiname kiekvienas pats. Aš valgau vienaip, vyras - visai kitaip.
Dar dirbdama Seime vienu metu nustebinote pradėjusi laikytis dietos ir labai išgražėjusi... Ir šįkart jūsų jaunatviškumo paslaptis - dieta?
Juokauju, kad reikia prekinę savo išvaizdą palaikyti... Kai dieta protinga, gali virsti netgi įpročiu ar gyvenimo būdu. Per šiuos tris mėnesius ėmiau labiau prisižiūrėti, išmokau valgyti kur kas mažiau. Pasibaisėjau, kai supratau, kiek mes valgome! Visos problemos ir ligos prasideda nuo to, kad skrandis prikemšamas. Aš pati persivalgiusi paskui tris dienas sergu. O būnant Seime ir dietos nelabai padėdavo, nes nebuvo dvasinės ramybės. Ten, atrodo, net oras į kūną eina. Pažiūrėkite, praktiškai visi nauji Seimo nariai priauga svorio. Turbūt nuo ten tvyrančios neigiamos energijos...
Kiek žadate lieknėti?
Norimą tikslą jau pasiekiau, bet rezervų dar yra ir dabar dėl savęs dar šiek tiek numesti norėčiau. Kai nereikalingo svorio nenešioji, net jėgų daugiau atsiranda, stuburo nebeskauda ir operuota koja nebetinsta.
Atrodote laiminga ir rami. Betgi pati sakėte, kad jums, kaip Avino ženklo atstovei, nelemta iki galo būti viskuo patenkintai...
Šiuo metu esu patenkinta viskuo. Kaip bus rytoj - nežinau ir negalvoju apie tai. Dabar gyvenu darbu, kurį turiu atlikti kuo geriau. Ir stengiuosi vadovautis posakiu: vakar dienos jau nėra, o rytojaus gali ir nebūti. Gyventi reikia šiandien.
