Operos solistė Judita Leitaitė yra viena iš tų retų garsenybių, tikrai vertų žvaigždės titulo, tačiau moteris supyksta, kai ją taip pavadina. „Tikros žvaigždės šviečia danguje. O mes – paprasti žmonės: klystantys, mylintys, su savomis silpnybėmis ir svajonėmis.“
Keletas faktų
Judita Leitaitė vaikystėje svajojo apie veterinarės profesiją, bet iš tėčio paveldėtas nuostabus balsas atvedė ją į sceną. Studijuodama tuometėje Konservatorijoje, net buvo suabejojusi savo talentu ir metusi mokslus. Dabar Judita – pasaulinio garso operos solistė, vienas žaviausių mecosopranų, tarptautinių konkursų laureatė, dainuojanti įvairiomis kalbomis (prancūziškai, rusiškai, itališkai ir kt.). Labiausiai jai patinka jausmingi rusų romansai.
Dainininkė yra koncertavusi JAV, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje ir kitose Europos šalyse, netgi surengusi solinių koncertų Lietuvos kalėjimuose nuteistiesiems. Neseniai išmėgino jėgas TV projekte „Žvaigždžių duetai“. Nors daugiausia laiko atima gastrolės, koncertai, dėstytojauja Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje bei B. Dvariono muzikos mokykloje.
Turi dukrą Pauliną (14 m.) ir sūnų Dainių (22 m.).
Lyg tyčia susitikome pokalbiui penktadienį ir dar tryliktą dieną. Nesate prietaringa?
Ne. Nei skaičius trylika, nei kelią perbėgusi juoda katė manęs nebaugina (šypsosi).
O tikite likimu?
Sakoma, jog Dievas valdo viską, labai daug nepašokinėsi prieš jo valią, tačiau yra dalykų, kuriuos gali nulemti žmogus. Savo tikėjimu, pastangomis, valia, darbu...
Neseniai su sūnumi važiavome viena Vilniaus gatve, pamačiau šalikelėje uždegtą žvakutę ir padėtą puokštelę gėlių. Sūnus sako: „Vakar šioje vietoje motinos akivaizdoje automobilis mirtinai sužalojo aštuonmetį berniuką.“ Ar motina galėjo iš anksto nuspėti ir apsaugoti vaiką nuo nelaimingo atsitikimo? Ne. Manau, likimas kaip ir meilė, religija bei politika – nenuspėjami dalykai, į kuriuos nėra vienareikšmio atsakymo.
Talentingos, po pasaulį keliaujančios menininkės gyvenimas turėtų būti labai spalvingas... Kokių spalvų jame daugiau?
Turėjau juodą fortepijoną, bet ta spalva man nepatiko, tad perdažiau baltai. Deja, gyvenimo nudažyti vienu teptuko mostelėjimu neįmanoma. Jį galėčiau palyginti su fortepijonu, kuriame yra ir balti, ir juodi klavišai. Geros muzikos nesugrosi vien spausdamas baltus. Taip ir gyvenime. Kartą užmini šviesius, kitąsyk – smalos juodumo klavišus.
Didžiausias dramas išgyvenu ne realybėje, o scenoje. Taip įsijaučiu į herojų vaidmenis, kad po koncerto ar spektaklio galiu iš susijaudinimo pravirkti. Apima tokia euforija! Scenoje verda didžiausios gyvenimo aistros, nes dainuodama atiduodu visą save. Kartais pačiai sunku atskirti, kuris gyvenimas tikresnis.
Turbūt jūsų gyvenimas sustyguotas it orkestras, viskas suplanuota metams į priekį?
Panašiai. Scena, dainavimas man jau seniai tapo gyvenimo būdu. Kaip ir gyvenimas nuolat susikrovus lagaminus. Štai dar nesibaigus „Žvaigždžių duetams“ mane pakvietė koncertuoti į Vladikaukazą, Šiaurės Osetiją. Kadangi teko skristi su persėdimu, oro uoste savo reiso išlaukiau septynias valandas. Užėjo tokia migrena, kad, maniau, išprotėsiu.
Po koncerto – tiesiai į koncertų salę Sankt Peterburge. Vos užlipau į sceną, nuovargio – nė ženklo, veide šypsena, nes muzika akimirksniu priverčia užsimiršti. Paskui iškart skridome į Maskvą. Kad atsigaučiau po varginančių koncertų, traukinių stotyje nusipirkau puodelį kavos už penkiolika litų. Ne veltui sakoma, kad Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų (juokiasi). Kai įlipau į traukinio kupė, prisiminiau, kad visą dieną esu sukrimtusi tik sausainį. Nepatikėsite, bet palydovės paprašiau atnešti porciją karbonado ir taurelę brendžio. Nepaisydama palydovės žvilgsnio, užsisakiau antrą karbonadą. Taip buvau išalkusi, kad ir dramblį būčiau suvalgiusi (kvatoja)! Rytą tiesiai iš traukinio nuskubėjau į studentų repeticijas.
Visa tai pasakoju tik todėl, kad geriau suprastumėte mano gyvenimo tempą. Bet dėl nieko nesigailiu! Man to reikia. Monotonija mane nužudytų (šypsosi).
Kas turėjo nutikti, kad tokio dieviško balso atlikėja buvo metusi dainavimo studijas?
Tada man atrodė, kad neturiu balso. Trečiame kurse per atsiskaitymą tokį „gaidį pagavau“, taip nusidainavau, kad iš gėdos išbėgau iš salės, užlėkiau į ketvirtą aukštą, vadinamą balandinę, ir raudojau nesavu balsu. Esu maksimalistė, gal net pernelyg daug iš savęs ir kitų reikalauju. Dėl to kenčiu ne tik aš, bet ir mane supantys žmonės. Bet tada, rodės, skradžiai žemę prasmegsiu. Mečiau mokslus.
Paskui mokiausi dainavimo privačiai pas geriausius profesionalus. Laimė, kažkas man apšvietė protą, supratau, kad dainavimas – mano pašaukimas. Grįžau ir baigiau studijas. Vis dėlto geriausia mokykla – scena. Turi sukurti mažą spektaklį su įžanga, kulminacija ir atomazga, kad pasiektum žiūrovų širdis. To išmokstama ne iš karto.
Kaip jūs, operos solistė, atsidūrėte „Žvaigždžių duetuose“?
Turbūt man tada buvo proto užtemimas (juokiasi). Esu spontaniška, linkusi į avantiūrizmą gerąja prasme. Adrenalinas suteikia gyvenimui prieskonio, kurio man vis negana.
Pamenu, kai paskambino projekto prodiuseriai ir paklausė, ar nežinau, kas galėtų per tris dienas apsispręsti dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ vietoje iškritusios poros, spontaniškai atsakiau: „Aš, bet partneris turi būti vyras su uniforma.“ Ir gavau komisarą kinologą Džeraldą Striaupį. Vienas iš kito daug ko pasimokėme. Tai buvo tarsi įdomus žaidimas. Atradau tiek naujų dainų, naujų žanrų! Tas patyrimas man buvo naujas ir netikėtas.
O kaip į jūsų sprendimą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ reagavo dukra ir sūnus?
Labai džiugiai, nors šiek tiek buvo nustebę. Bet jie įpratę prie staigmenų, nes esu nenuspėjama mama su polėkiu (šypsosi). Esame artimos sielos, mus sieja stiprus ryšys. Tai – svarbiausia. Turime savo tradicijas, ritualus. Tos akimirkos, kai einame degustuoti į restoraną vis naujos virtuvės, suteikia mielo žavesio. Man su dukra labiausiai patinka japonų virtuvė, o sūnui – indų. Kalbamės, bendraujame. Kartais ne kiekybė, o kokybė lemia santykių tvirtumą.
Dėl koncertų ir gastrolių su vaikais praleidžiu ne tiek laiko, kiek norėtųsi. Svarbiausia – vaikai žino, kad juos myliu. Dažnai jiems kartoju, kad draugų buvo ir bus šimtai, o mama ir tėtis yra vieninteliai. Jie tai supranta ir vertina, be to, yra labai savarankiški.
Gal vaikai paveldėjo tokį pat nuostabų kaip mamos balsą?
Dukra Paulina groja smuiku. Abu vaikai muzikalūs, turi gražius balsus, bet sūnus Dainius pasirinko kitą profesiją – kolegijoje studijuoja verslo ir reklamos vadybą. Nors kas žino, ką veiks ateityje, gal jį pavilios muzikos pasaulis.
„Žvaigždžių duetuose“ trumpam buvote tapusi net rokere... Kaip aplinkiniai įvertino naująjį jūsų įvaizdį?
Žinote, net įgijau naujų gerbėjų tarp rokerių (juokiasi). Tie, kurie mane pažįsta kaip klasikinės muzikos atlikėją, buvo nustebę, gal net šokiruoti, tikiuosi, maloniai. Jie turėjo progą pamatyti ir kitą, šelmiškąją mano pusę. Gyvenime reikia išmėginti viską. Nors esu romantikė, mano naujasis įvaizdis ypač patiko vaikams. Jie netgi pagyrė, jog ryžausi tokiai avantiūrai.
Turbūt labai saugote ne tik savo balsą, bet ir rankas. Operos solistė bulvių tikrai neskuta...
Skutu ir beveik kasdien, jei tik būnu namuose, nes mėgstu bulves. Man patinka gaminti. Ir nei tarnaičių, nei šeimininkių nesamdau (juokiasi). Viską darau pati. Labai skaniai ruošiu farširuotą karpį, o mano firminis patiekalas – įdaryti žąsų ir ančių kakleliai. Draugams būna didžiausia šventė, kai juos pagaminu. Deja, pastaruoju metu labai stinga laiko ne tik virtuvėje sukiotis, bet ir draugams, šeimai.
Viename interviu sakėte, kad laikotės kopūstų sriubos dietos...
Kuri moteris nenori būti graži, jauna ir liekna?! Be to, kopūstų sriubos dietą pasirinkau vien todėl, kad ji labai paprasta. Išsivirei „kibirą“ ir srebi visą savaitę. Tik vienas minusas – labai greitai atsibosta (juokiasi). Nesu sveikuolė, nors reikėtų, todėl tokia dieta – puikus būdas išvalyti organizmą. Kiek žinau, kopūstų dietos laikėsi rusų dainininkė Ala Pugačiova. Pamaniau, kodėl gi man nepabandžius.
Dar norėčiau numesti keletą kilogramų. Bet štai ir vakar grįžusi po koncerto išsikepiau bulvių, pasišildžiau šonkauliukų ir sukirtau su kalnu salotų. Dažniausiai dieną neturiu laiko pavalgyti. Žinau, kad tai nesveika, reikėtų keisti gyvenimo būdą, bet per trisdešimt metų scenoje įpratau prie tokio gyvenimo režimo ir tempo.
Kas teikia atgaivą sielai tomis retomis minutėmis, kai niekur nereikia skubėti, neturite koncertų?
Knygos. Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti. Netgi po koncerto, kol užmiegu, atsiverčiu knygą. Turiu perskaityti nors kelias eilutes, kol akys pačios užsimerkia.
Gyvename dviese su dukra, nes sūnus jau suaugęs, turi savo gyvenimą. Kai nieko nėra namuose, tiesiog mėgaujuosi tyla ir ramybe. Mėgstu save palepinti. Kiekviena moteris turi save puoselėti, nes kai esi geros nuotaikos, puikiai jautiesi, gerai jaučiasi ir šalia tavęs esantys žmonės.
Jūsų akys blizga kaip įsimylėjusios moters. Ar tik?..
Taip, esu įsimylėjusi. Negalėčiau kurti ir dainuoti be meilės. Jau išsigydžiau skyrybų žaizdas. Gera, kai šalia yra žmogus, su kuriuo gali jaustis saugi ir rami. Tos vidinės ramybės labiausiai stinga kiekvieno gyvenime.
Keletas faktų
Judita Leitaitė vaikystėje svajojo apie veterinarės profesiją, bet iš tėčio paveldėtas nuostabus balsas atvedė ją į sceną. Studijuodama tuometėje Konservatorijoje, net buvo suabejojusi savo talentu ir metusi mokslus. Dabar Judita – pasaulinio garso operos solistė, vienas žaviausių mecosopranų, tarptautinių konkursų laureatė, dainuojanti įvairiomis kalbomis (prancūziškai, rusiškai, itališkai ir kt.). Labiausiai jai patinka jausmingi rusų romansai.
Dainininkė yra koncertavusi JAV, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje ir kitose Europos šalyse, netgi surengusi solinių koncertų Lietuvos kalėjimuose nuteistiesiems. Neseniai išmėgino jėgas TV projekte „Žvaigždžių duetai“. Nors daugiausia laiko atima gastrolės, koncertai, dėstytojauja Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje bei B. Dvariono muzikos mokykloje.
Turi dukrą Pauliną (14 m.) ir sūnų Dainių (22 m.).
Lyg tyčia susitikome pokalbiui penktadienį ir dar tryliktą dieną. Nesate prietaringa?
Ne. Nei skaičius trylika, nei kelią perbėgusi juoda katė manęs nebaugina (šypsosi).
O tikite likimu?
Sakoma, jog Dievas valdo viską, labai daug nepašokinėsi prieš jo valią, tačiau yra dalykų, kuriuos gali nulemti žmogus. Savo tikėjimu, pastangomis, valia, darbu...
Neseniai su sūnumi važiavome viena Vilniaus gatve, pamačiau šalikelėje uždegtą žvakutę ir padėtą puokštelę gėlių. Sūnus sako: „Vakar šioje vietoje motinos akivaizdoje automobilis mirtinai sužalojo aštuonmetį berniuką.“ Ar motina galėjo iš anksto nuspėti ir apsaugoti vaiką nuo nelaimingo atsitikimo? Ne. Manau, likimas kaip ir meilė, religija bei politika – nenuspėjami dalykai, į kuriuos nėra vienareikšmio atsakymo.
Talentingos, po pasaulį keliaujančios menininkės gyvenimas turėtų būti labai spalvingas... Kokių spalvų jame daugiau?
Turėjau juodą fortepijoną, bet ta spalva man nepatiko, tad perdažiau baltai. Deja, gyvenimo nudažyti vienu teptuko mostelėjimu neįmanoma. Jį galėčiau palyginti su fortepijonu, kuriame yra ir balti, ir juodi klavišai. Geros muzikos nesugrosi vien spausdamas baltus. Taip ir gyvenime. Kartą užmini šviesius, kitąsyk – smalos juodumo klavišus.
Didžiausias dramas išgyvenu ne realybėje, o scenoje. Taip įsijaučiu į herojų vaidmenis, kad po koncerto ar spektaklio galiu iš susijaudinimo pravirkti. Apima tokia euforija! Scenoje verda didžiausios gyvenimo aistros, nes dainuodama atiduodu visą save. Kartais pačiai sunku atskirti, kuris gyvenimas tikresnis.
Turbūt jūsų gyvenimas sustyguotas it orkestras, viskas suplanuota metams į priekį?
Panašiai. Scena, dainavimas man jau seniai tapo gyvenimo būdu. Kaip ir gyvenimas nuolat susikrovus lagaminus. Štai dar nesibaigus „Žvaigždžių duetams“ mane pakvietė koncertuoti į Vladikaukazą, Šiaurės Osetiją. Kadangi teko skristi su persėdimu, oro uoste savo reiso išlaukiau septynias valandas. Užėjo tokia migrena, kad, maniau, išprotėsiu.
Po koncerto – tiesiai į koncertų salę Sankt Peterburge. Vos užlipau į sceną, nuovargio – nė ženklo, veide šypsena, nes muzika akimirksniu priverčia užsimiršti. Paskui iškart skridome į Maskvą. Kad atsigaučiau po varginančių koncertų, traukinių stotyje nusipirkau puodelį kavos už penkiolika litų. Ne veltui sakoma, kad Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų (juokiasi). Kai įlipau į traukinio kupė, prisiminiau, kad visą dieną esu sukrimtusi tik sausainį. Nepatikėsite, bet palydovės paprašiau atnešti porciją karbonado ir taurelę brendžio. Nepaisydama palydovės žvilgsnio, užsisakiau antrą karbonadą. Taip buvau išalkusi, kad ir dramblį būčiau suvalgiusi (kvatoja)! Rytą tiesiai iš traukinio nuskubėjau į studentų repeticijas.
Visa tai pasakoju tik todėl, kad geriau suprastumėte mano gyvenimo tempą. Bet dėl nieko nesigailiu! Man to reikia. Monotonija mane nužudytų (šypsosi).
Kas turėjo nutikti, kad tokio dieviško balso atlikėja buvo metusi dainavimo studijas?
Tada man atrodė, kad neturiu balso. Trečiame kurse per atsiskaitymą tokį „gaidį pagavau“, taip nusidainavau, kad iš gėdos išbėgau iš salės, užlėkiau į ketvirtą aukštą, vadinamą balandinę, ir raudojau nesavu balsu. Esu maksimalistė, gal net pernelyg daug iš savęs ir kitų reikalauju. Dėl to kenčiu ne tik aš, bet ir mane supantys žmonės. Bet tada, rodės, skradžiai žemę prasmegsiu. Mečiau mokslus.
Paskui mokiausi dainavimo privačiai pas geriausius profesionalus. Laimė, kažkas man apšvietė protą, supratau, kad dainavimas – mano pašaukimas. Grįžau ir baigiau studijas. Vis dėlto geriausia mokykla – scena. Turi sukurti mažą spektaklį su įžanga, kulminacija ir atomazga, kad pasiektum žiūrovų širdis. To išmokstama ne iš karto.
Kaip jūs, operos solistė, atsidūrėte „Žvaigždžių duetuose“?
Turbūt man tada buvo proto užtemimas (juokiasi). Esu spontaniška, linkusi į avantiūrizmą gerąja prasme. Adrenalinas suteikia gyvenimui prieskonio, kurio man vis negana.
Pamenu, kai paskambino projekto prodiuseriai ir paklausė, ar nežinau, kas galėtų per tris dienas apsispręsti dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ vietoje iškritusios poros, spontaniškai atsakiau: „Aš, bet partneris turi būti vyras su uniforma.“ Ir gavau komisarą kinologą Džeraldą Striaupį. Vienas iš kito daug ko pasimokėme. Tai buvo tarsi įdomus žaidimas. Atradau tiek naujų dainų, naujų žanrų! Tas patyrimas man buvo naujas ir netikėtas.
O kaip į jūsų sprendimą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“ reagavo dukra ir sūnus?
Labai džiugiai, nors šiek tiek buvo nustebę. Bet jie įpratę prie staigmenų, nes esu nenuspėjama mama su polėkiu (šypsosi). Esame artimos sielos, mus sieja stiprus ryšys. Tai – svarbiausia. Turime savo tradicijas, ritualus. Tos akimirkos, kai einame degustuoti į restoraną vis naujos virtuvės, suteikia mielo žavesio. Man su dukra labiausiai patinka japonų virtuvė, o sūnui – indų. Kalbamės, bendraujame. Kartais ne kiekybė, o kokybė lemia santykių tvirtumą.
Dėl koncertų ir gastrolių su vaikais praleidžiu ne tiek laiko, kiek norėtųsi. Svarbiausia – vaikai žino, kad juos myliu. Dažnai jiems kartoju, kad draugų buvo ir bus šimtai, o mama ir tėtis yra vieninteliai. Jie tai supranta ir vertina, be to, yra labai savarankiški.
Gal vaikai paveldėjo tokį pat nuostabų kaip mamos balsą?
Dukra Paulina groja smuiku. Abu vaikai muzikalūs, turi gražius balsus, bet sūnus Dainius pasirinko kitą profesiją – kolegijoje studijuoja verslo ir reklamos vadybą. Nors kas žino, ką veiks ateityje, gal jį pavilios muzikos pasaulis.
„Žvaigždžių duetuose“ trumpam buvote tapusi net rokere... Kaip aplinkiniai įvertino naująjį jūsų įvaizdį?
Žinote, net įgijau naujų gerbėjų tarp rokerių (juokiasi). Tie, kurie mane pažįsta kaip klasikinės muzikos atlikėją, buvo nustebę, gal net šokiruoti, tikiuosi, maloniai. Jie turėjo progą pamatyti ir kitą, šelmiškąją mano pusę. Gyvenime reikia išmėginti viską. Nors esu romantikė, mano naujasis įvaizdis ypač patiko vaikams. Jie netgi pagyrė, jog ryžausi tokiai avantiūrai.
Turbūt labai saugote ne tik savo balsą, bet ir rankas. Operos solistė bulvių tikrai neskuta...
Skutu ir beveik kasdien, jei tik būnu namuose, nes mėgstu bulves. Man patinka gaminti. Ir nei tarnaičių, nei šeimininkių nesamdau (juokiasi). Viską darau pati. Labai skaniai ruošiu farširuotą karpį, o mano firminis patiekalas – įdaryti žąsų ir ančių kakleliai. Draugams būna didžiausia šventė, kai juos pagaminu. Deja, pastaruoju metu labai stinga laiko ne tik virtuvėje sukiotis, bet ir draugams, šeimai.
Viename interviu sakėte, kad laikotės kopūstų sriubos dietos...
Kuri moteris nenori būti graži, jauna ir liekna?! Be to, kopūstų sriubos dietą pasirinkau vien todėl, kad ji labai paprasta. Išsivirei „kibirą“ ir srebi visą savaitę. Tik vienas minusas – labai greitai atsibosta (juokiasi). Nesu sveikuolė, nors reikėtų, todėl tokia dieta – puikus būdas išvalyti organizmą. Kiek žinau, kopūstų dietos laikėsi rusų dainininkė Ala Pugačiova. Pamaniau, kodėl gi man nepabandžius.
Dar norėčiau numesti keletą kilogramų. Bet štai ir vakar grįžusi po koncerto išsikepiau bulvių, pasišildžiau šonkauliukų ir sukirtau su kalnu salotų. Dažniausiai dieną neturiu laiko pavalgyti. Žinau, kad tai nesveika, reikėtų keisti gyvenimo būdą, bet per trisdešimt metų scenoje įpratau prie tokio gyvenimo režimo ir tempo.
Kas teikia atgaivą sielai tomis retomis minutėmis, kai niekur nereikia skubėti, neturite koncertų?
Knygos. Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti. Netgi po koncerto, kol užmiegu, atsiverčiu knygą. Turiu perskaityti nors kelias eilutes, kol akys pačios užsimerkia.
Gyvename dviese su dukra, nes sūnus jau suaugęs, turi savo gyvenimą. Kai nieko nėra namuose, tiesiog mėgaujuosi tyla ir ramybe. Mėgstu save palepinti. Kiekviena moteris turi save puoselėti, nes kai esi geros nuotaikos, puikiai jautiesi, gerai jaučiasi ir šalia tavęs esantys žmonės.
Jūsų akys blizga kaip įsimylėjusios moters. Ar tik?..
Taip, esu įsimylėjusi. Negalėčiau kurti ir dainuoti be meilės. Jau išsigydžiau skyrybų žaizdas. Gera, kai šalia yra žmogus, su kuriuo gali jaustis saugi ir rami. Tos vidinės ramybės labiausiai stinga kiekvieno gyvenime.
