Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

P.S. Daugiau apie Gonkūrų premiją

Julius (1830-1870) ir Edmundas (1822-1896) de Gonkūrai
zaidziameparyziu.lt nuotr. / Julius (1830-1870) ir Edmundas (1822-1896) de Gonkūrai
Šaltinis: 15min
0
A A

Vienas įdomiausių atradimų, skaitant apie R.Gary, buvo naujos žinios apie Gonkūrų premiją.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prancūzų rašytojų Edmondo ir Juleso Huot de Goncourt vardo prizas, nuo 1903 m. kiekvienais metais teikiamas už geriausius prancūzų kalba rašytus kūrinius – prestižiškiausias Prancūzijos literatūros įvertinimas. Premija atsirado, kai Edmondas de Goncourt testamentu nurodė „po jo mirties visiems laikams sukurti literatūrinę bendruomenę, kurios pagrindinė misija būtų jo brolio ir jo paties idėjų reiškimas, o tikslas – premijos, skirtos kasmet išleidžiamiems romanams, įsteigimas“. Šios premijos tikslas – populiarinti prancūzišką literatūrą. Ji gali būti skirta tik autoriui, kuris rašo prancūzų kalba.

Dešimt Gonkūrų akademijos narių kiekvieną pirmą mėnesio antradienį, išskyrus vasaros metą, susirenka įvertinti, kritikuoti ir diskutuoti apie kūrinius, vertus šios premijos. Gonkūrų akademijos nariai paprastai vadinami Dešimtuku (les Dix (the Ten)). Kaip didinga! Susitikimai vyksta uždaroje patalpoje, dailaus Paryžiaus restorano „Drouant“ privačioje pietų salėje „Salon Goncourt”.

Narių taisyklės labai griežtos – tik viena knyga per metus gali gauti šį apdovanojimą, tik vienas apdovanojimas vienam autoriui per visą jo gyvenimą gali būti skirtas. Tik garsusis Romainas Gary gavo šią premiją du kartus.

O restoranas „Drouant“, įsikūręs pačioje Paryžiaus širdyje, vis dar veikiantis – ar įsivaizduoji, kaip įdomu ir smalsu būtų stebėti, kaip renkasi Dešimtukas geriausiųjų kritikų ir rašytojų, sprendžiančių, kas gaus kitą Gonkūrų prizą? Nors viskas vyksta labai slaptai, aš numirčiau iš džiaugsmo vien žinodama, kad jie pietauja ir priima sprendimus čia kažkur šalia, už storų medinių durų, užveriančių galimybę išgirsti net menkiausius šnabždėjimus!

Ilgametės tradicijos ir ritualai – visa tai vis dar yra išlikę Gonkūrų akademijos narių susitikimuose. Kiekvienas naujas narys paveldi peilį ir šakutę to nario, kurį jis pakeičia, o jo vardas garbingai išgraviruojamas ant tų įrankių – tai tarsi pagrindinis tradicijos tęstinumo ženklas. Prie apvalaus stalo yra 10 kėdžių, kiekvienas narys turi savo nuolatinę vietą, Vikipedijoje netgi yra aprašyta, kas ir kiek metų priimdavo reikšmingus sprendimus sėdėdami ant pirmos, antros, trečios ir visų kitų kėdžių:

„10th Seat

1900-1949 : Lucien Descaves

1950-1970 : Pierre Mac Orlan

since 1970 : Françoise Mallet-Joris“

Vėlyvą rudenį paaiškėja, kas vertas Gonkūrų premijos apdovanojimo. Piniginė prizo išraiška liko nepakitusi nuo prizo įsteigimo – 50 frankų arba 10 eurų, laimėtojas taip pat gauna teisę vakarieniauti „Drouant“ restorane visą savo gyvenimą, o jo kūrinių pardavimas šokteli kartais net kelis šimtus kartų.

Man be galo patinka tradicijos, nepakitusios per ilgus metus.

Įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.

Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką