TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Parapsichologas Vladimiras Azanovas: „Esu tik tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus“

Foto naujienai: Parapsichologas Vladimiras Azanovas: „Esu tik tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus“
zmones24.lt / Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šaltinis: 15min
0
A A

„Gulėdamas mirties patale, meldžiau Dievo padėti ir pažadėjau, kad jei jis mane išgelbės, aš padėsiu kitiems žmonėms. Tada dar nežinojau, nei kaip, nei kas, bet stebuklas įvyko.“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Gulėdamas mirties patale, meldžiau Dievo padėti ir pažadėjau, kad jei jis mane išgelbės, aš padėsiu kitiems žmonėms. Tada dar nežinojau, nei kaip, nei kas, bet stebuklas įvyko. O aš savo pažadą ištesėjau - pasirodo, man buvo lemta tapti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus“, - sako parapsichologas Vladimiras Azanovas.


Ar tiesa, kad dalyvausite rudenį startuosiančioje naujoje laidoje apie ekstrasensus?


Tiesa. Paskambino laidos kūrėjai ir pasiūlė. Manau, bus kažkas panašaus į Rusijoje rodomą „Ekstrasensų mūšį“. Nors abejojau, ar verta viešai demonstruoti savo gebėjimus, vis dėlto sutikau.

Žinau, kad nebus lengva. Kai dirbi su konkrečiu žmogumi akis akį, turi daugiau informacijos, dirbti paprasčiau. O jei tau tiesiog pasakoma, kad reikia rasti dingusį žmogų ir apie jį nieko daugiau nežinai, nesunku suklysti. Žmogus gali būti pavogtas, nužudytas, kur nors išvykęs. Daugybė versijų. Turi „išjungti“ protą ir pasitelkti vidinį matymą, intuiciją, įdėti nemažai pastangų, kol „nuskenuoji“ informaciją savo kanalais. Tai nelengva, be to, išeikvojama daug psichinės energijos. Bet toks mūsų kasdienis darbas... Matyti žmogaus biolauką, dvasias, gydyti man - jokia mistika.


Turbūt naujoji laida sulauks sėkmės, juk susidomėjimas magija didėja?


Sunku iš anksto prognozuoti, nes yra nemažai skeptikų, kurie mano, jog mūsų darbas - tik akių dūmimas. Būna, ateina žmogus su sarkastiška šypsenėle: na, pažiūrėsiu, ką tu sugebi. Ir kai po seanso išeina nejusdamas jokių skausmų ar be kitos jį kamavusios problemos, į viską ima kitaip žiūrėti. Skeptikai į mus kreipiasi nebent kraštutiniu atveju, kai ištikus bėdai niekas daugiau negali padėti. Tai jiems - paskutinis taškas, tarsi šiaudas skęstančiajam.

Kartą lankėsi profesorius, sergantis cukriniu diabetu. Labai jau skeptiškai nusiteikęs, piktas, net agresyvus. Nustebau, kai po kelių dienų jis užėjo ir padėkojo: „Žinote, netikėjau, kad man gali nieko neskaudėti. Jūs tikrai turite galių.“


Ar tiesa, kad onkologinė liga pastūmėjo jus sudaryti sandorį su Dievu - įtikėjote ir įgijote neįprastų galių?


Kai gydytojai pasako, kad padarė viską, ką galėjo, ir lieki vienas su mirtina liga be lašelio vilties pasveikti, manau, kiekvienas tokią akimirką ieško to, kas jam suteiktų jėgų. Gulėdamas ligoninėje, meldžiau, kad atsirastų žmogus, kuris padėtų išsikapstyti, laukiau stebuklo. Nenorėjau mirti, juolab kad man tebuvo trisdešimt, turėjau du mažus vaikus. Su žmona išgyvenome tikrą košmarą. Nuo didžiulės vaistų dozės ir spindulių terapijos sutriko visų vidaus organų veikla. Naktį neužmigdavau, nes bijojau, kad rytą jau neprabusiu. Galvodavau: „Tik pradėjau gyventi, o reikia mirti. Kas bus, ką tokio padariau reikšminga, ką palieku po savęs?“ Nenorėjau taip beprasmiškai pasitraukti. Vyko kūno ir dvasios kova. Kai kamuoja skausmai, kūnui lengviau išeiti, jis tarsi trokšta palengvėjimo, o smegenys sako: ką tu darai, nepasiduok.


Nepasidavėte...


Jei ne apvaizda gulint mirties patale, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Kai tau pasako, jog dienos suskaičiuotos ir kiekviena gali būti paskutinė, griebiesi šiaudo. Nors tada nebuvau labai tikintis, kartodavau: „Dieve, padėk. Padėsi man, aš padėsiu žmonėms.“ Tada dar nežinojau, nei kaip aš galėsiu padėti, bet įvyko tarsi nerašytas sandoris. Gal kai kas tai pavadintų kliedesiu ar ligonio haliucinacija, bet prieš akis nusileidęs kažkas panašaus į akinamą debesį ir šviesą man įstrigo visam gyvenimui.

Tą akimirką aš įtikėjau Dievą. Pajutau, kad nesu vienas, kad kažkas man suteikia vidinės stiprybės ir vilties išgyventi. Supratau, kad norint pasveikti iš pradžių reikia gelbėti dvasinį kūną, o tada lengviau pasiduoda gydomas ir fizinis kūnas. Nes pirmiausia suserga dvasia (ją susargdina neigiamos emocijos, mintys, nepasitenkinimas tuo, ką darai gyvenime, - priežasčių begalė), o tik vėliau kūnas. Jį gydžiau netradiciniais gydymo metodais. Atradau vaistažoles, daržoves, bičių produktus. Pasirodo, bičių pikis veikia ne ką silpniau nei kokainas ar kiti vaistai nuo skausmo. Gydytojai jau buvo mane „palaidoję“, bet aš išsikapsčiau.


Po apsireiškimo įgijote paranormalių gebėjimų?


Akimirksniu netampama aiškiaregiu, neįgyjama ypatingų galių. Tai neateina per vieną dieną. Dvasinis tobulėjimas - ilgas procesas. Mano brolis dvynys Sergejus anksčiau nei aš pradėjo kiaurai matyti žmones, visus vidaus organus tarsi rentgeno aparatu. Jis mane daug ko išmokė. Prireikė laiko, kol išmokau valdyti tai, kas duota iš aukščiau: matyti žmonių biolaukus, gauti informaciją iš anapusio pasaulio. Tą informaciją gali gauti kiekvienas. Gal kam nors pasirodys keista, bet kaskart užmigdami tam tikra prasme mirštame ir pakliūvame į kitą, paralelinį pasaulį, kuriame vyksta toks pat gyvenimas, tik kitame lygmenyje. Miegant „išsijungia" sąmonė ir „įsijungia“ pasąmonė.

Dvasios gyvena šalia mūsų. Su jomis galime susitikti sapnuose, bet prabudę ir grįžę į fizinį kūną jų nematome. Jos tai žino ir mus stebi. Ir čia jokia mistika. Nors paprastam žmogui tai suvokti nelengva, pasaulis kur kas sudėtingesnis, nei mums atrodo. Ten slypi visa informacija.


Esate net tris kartus patyręs klinikinę mirtį. Teko matyti šviesą tunelio gale?..


Tais laikais nebuvo jokių ezoterinių knygų, nebuvo kalbama apie jokius tunelius mirties akivaizdoje ir net nežinojau, kas tai yra. Vėliau, perskaitęs daug įvairios literatūros, supratau, kad visa tai patyriau. Mane visa tai traukė su tokia didžiule jėga it siurbtų galingas siurblys. Jutau nenusakomą baimę, nes tą akimirką suvokiau, kad mirštu, išeinu visam laikui. Mintis, jog dar ne viską suspėjau padaryti šiame gyvenime, vertė priešintis, grįžti atgal. Grįžimas į fizinį kūną buvo labai skausmingas. Būdamas tame tunelyje, nejutau nei palaimos, nei palengvėjimo, kaip kad teigia kai kurie klinikinę mirtį išgyvenę žmonės. Visi šie potyriai pakeitė mano mąstymą, požiūrį, vertybes šimtu aštuoniasdešimties laipsnių kampu.


Radote tikrąjį savo pašaukimą?


Taip, nes man patinka mano darbas, patinka, kad galiu padėti žmonėms, kurie kreipiasi dėl įvairiausių priežasčių, ne tik dėl ligos. Būna, ateina paklausti, ar jam tinka numatytą dieną operuotis, arba prašo padėti išsigydyti ligą, nes jokie vaistai nepadeda...

Domiuosi ir astrologija, ir Taro kortomis. Kol atradau savo kelią, prieš tai dirbau net statybose. Sėkmingas tas žmogus, kuris randa savo kelią. Vėliau susidomėjau ir astrologija, ir Taro kortomis. Tai - pagalbinės priemonės, padedančios atskleisti žmogaus likimo programą. Dažnai į mane kreipiasi tėvai, kurie klausia patarimo, kokią profesiją jų vaikui geriau rinktis.

Kiekvienas gimdamas atsinešame savo pašaukimą, gebėjimus. Tėvai daro didžiulę klaidą nekreipdami dėmesio į ryškėjančius vaiko polinkius ir gabumus. Dirbdami nemielą darbą, eidami į jį be nuotaikos arba gyvendami su ne tuo žmogumi, patiriame didžiulį stresą. Ilgainiui suserga siela, o paskui kūnas. Nesėkmės, ligos - ženklai, kad einame ne tuo keliu.


Ar dažnai į jus kreipiasi žmonės dėl nužiūrėjimų, prakeiksmų?


Prakeiksmai - retas atvejis. Per metus pasitaiko keturi ar penki jų atvejai. Prakeikti gali tik giminystės, kraujo ryšiais susaistyti žmonės. Arba profesionalas, naudojantis juodąją magiją. Yra ir tokių. Prakeiksmas pažeidžia žmogaus biolauką. Jis gali netikėtai susirgti, jį gali pradėti varginti įvairūs uždegimai. Dažniausiai tokiais atvejais gydytojai neranda ligos priežasties. Ūmus vėžys dažnai gali būti prakeiksmo priežastis, bet nebūtinai.

O nužiūrėjimai labai dažni. Mus kasdien kas nors nužiūri gatvėje, parduotuvėje. Labai lengva nužiūrėjimą atpažinti, nes išėjus iš žmonių susibūrimo vietos, tarkim, turgaus ar prekybos centro, įsiskausta galva, staiga blogai pasijuntame, pakyla kraujospūdis arba ima diegti širdį, stinga energijos. Arba suima žiovulys, nors nesame pavargę. Tokiu atveju geriausiai palįsti po kontrastiniu dušu - apsivalo biolaukas ir grįžta jėgos. Dar veiksminga išgerti kavos su žiupsneliu pipirų.

Jeigu darbe yra bloga linkintis kolega ir neįmanoma išvengti kontakto, reikia kuo daugiau šypsotis ir mintyse ne širsti, o siųsti teigiamas mintis.  


Kaip atpažinti, kad nužiūrėtas vaikas?


Jei svečiams išėjus vaikas ima verkti ir ilgai nesiliauja, tai - ženklas, kad jis nužiūrėtas. Kūdikių biolaukas būna silpnesnis ir lengvai pažeidžiamas, jie dar nemoka pasipriešinti neigiamai energijai, todėl nepatartina mažylio rodyti bet kam. Net gatvėje kokia nors močiutė, kuri grožėsis jūsų vaikeliu ir girs, koks jis mielas, mintyse gali pavydėti, nes ji galbūt neturi vaikaičio, o labai norėtų.


Ar dažnai tenka tramdyti įsisiautėjusius vaiduoklius?


Nelabai, bet pasitaiko, jog žmonės kreipiasi dėl jiems ramybės neduodančių dvasių. Jei dingsta daiktai, tiksliai žinote, kad padėjote toje vietoje, bet prireikus nerandate, visi šeimos nariai girdi bildesius (žinoma, ne kaimynų iš viršaus), greičiausiai namuose apsigyveno bildukas.

Tokiais atvejais susižinau, ko dvasia nerimsta, ko ji nori. Dažniausiai tai būna artimų žmonių, giminaičių dvasios. Dažniausiai jos atklysta ir nerimsta norėdamos pasakyti, kad artimieji pabaigtų kokį nors svarbų darbą, kažką padarytų. Dvasias sulaiko neužbaigti darbai žemėje. Negalėdamos perduoti to prašymo, jos ima pykti, kartais net tampa agresyvios.

Yra tam tikras ritualas, kurį atliekant neapsieinama be žvakės ir maldos. Aš paklausiu dvasios, ko ji nori, ir padedu grįžti ten, kur jai vieta.  


Ar tiesa, kad sudarote asmeninius horoskopus net keturkojams augintiniams?


Tiesa. Labai įdomu. Astrologija labai tiksliai leidžia nustatyti augintinio charakterį, polinkį į ligas. Jeigu žmogus nori agresyvaus keturkojo, tikro sergėtojo, patariu rinktis gimusį balandžio, gruodžio ar rugpjūčio mėnesiais. O jeigu nori ramaus mielo gyvūnėlio, - gimusį po Svarstyklių ženklu. Geriausiai charakteriai ir temperamentas sutampa tada, kai gyvūnas ir šeimininkas yra gimę tą patį mėnesį. 


Esate gimęs ir augęs Azerbaidžane, Baku mieste. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?


Man buvo keturiolika, kai netikėtai išvydau savo ateities viziją, persmelkė žinojimas. Tada net nesupratau, kas įvyko. Tiesiog pro akis prabėgo gyvenimas: gyvenu viename iš Baltijos šalių miestų, turiu žmoną lietuvę (labai aiškiai mačiau jos bruožus) ir, kai man sukaks trisdešimt, mirsiu.

Pranašystę prisiminiau tik būdamas dvidešimties. Tada su broliu atvykome į Vilnių. Turėjome dalyvauti lengvosios atletikos varžybose (buvome Azerbaidžano rinktinės nariai). Per treniruotę manieže ir pamačiau savo būsimąją žmoną. Danutės bruožai lygiai tokie patys, kokius buvau regėjęs keturiolikos. Pamenu, iškart pasakiau: „Tu būsi mano žmona.“ Paskui susirašinėjome laiškais. Kai kitą vasarą atvykau į Lietuvą, iškart susituokėme. Neišsipildė tik trečioji pranašystė - nemiriau. Tai tik sustiprino žinojimą, jog žmogus gali keisti savo likimą.   

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką