„Neturiu ambicijų užkariauti pasaulį ar kam nors ką nors įrodyti. Tėra noras išreikšti save per tai, kas man be galo patinka, - muziką", - sako jau dvejus metus sero Paulo McCartney globojamame Liverpulio scenos menų institute studijuojanti Rasa Bubulytė (26). Lietuvoje ji - retas svečias, o namais kol kas vadina miestą, kuriame studijuoja. Tiesa, savęs, visą gyvenimą gyvenančios Liverpulyje, sako neįsivaizduojanti.
Apie muziką, studijas, buvusius ir naujus projektus Rasa galėtų kalbėti ištisas valandas. Dar dalyvaudama realybės šou „Dangus" mergina pagarsėjo darbštumu, smalsumu, kruopštumu ir rimtu požiūriu į tai, ką daro. Išvažiavusi studijuoti į Liverpulį, šių būdo bruožų neprarado - ir dabar dalį atostogų nusprendė paaukoti studijoms: Liverpulyje užsibuvo ilgiau, nei planavo, o ir grįš anksčiau už daugelį bendramokslių. „Trečiame kurse laukia didelis atsiskaitymas, noriu jam gerai pasirengti, - šypteli. - Pernai per tokį atsiskaitymą išgirdau norvegą būgnininką, kuris mūsų mokyklą baigė prieš porą metų. Iškart pamaniau: „Kaip būtų gerai su juo pagroti." Kadangi pasibaigus mokslo metams jis dar kuriam laikui liko, likau ir aš, surengėme „jam session". Jam patiko, todėl gali būti, kad pagros ir per mano atsiskaitymą. Važiuosiu į Liverpulį anksčiau, nes atvyksta gitaristas iš Norvegijos - tikiuosi, jis taip pat prisidės prie mūsų kompanijos."
Artėjantys mokslo metai Rasai - paskutiniai. Gavusi Liverpulio scenos menų instituto bakalauro diplomą, galbūt tęs studijas. Tik greičiausiai - ne Liverpulyje. „Bet dar nežinau kur. Galbūt Anglijoje, o gal ir kokioje kitoje šalyje. Svarbiausia, kad mokytis būtų įdomu, be to, noriu, jog studijos truktų vienus metus ir nebūtų labai brangios", - nusijuokia Rasa. Pasak merginos, studijuoti ir gyventi Anglijoje nepigu, tačiau džiugu, kad būdama Europos Sąjungos pilietė už mokslus moka kur kas mažiau nei kai kurie jos kolegos. Už metus Rasa sumoka šiek tiek daugiau nei tris tūkstančius svarų sterlingų, o bendramoksliams iš kitų šalių tos pačios studijos atsieina apie aštuonis tūkstančius.
Nepaisant to, ji prisipažįsta: tam, kad po metų, kuriuos Liverpulyje praleido kaip „Dangaus" nugalėtoja, liktų institute, buvo priversta iš banko imti dvi paskolas: vieną - praėjusių metų studijoms, kitą - ateinančių. „Kaip grąžinsiu? Nežinau! - nusikvatoja. - Vėliau. Vis tiek reikės dirbti, iš kažko gyventi, tada ir atiduosiu paskolas." Paklausta, ar nebuvo baisu svetimoje šalyje prisiimti piniginių įsipareigojimų, mergina šypteli ir patikina turinti sveiką požiūrį į paskolas: „Man paskola - galimybė geriau gyventi. Kol duoda, reikia imti. Žinoma, nereikia apsikrauti kreditais, kaip daro britų jaunimas. Ten jauni žmonės gauna korteles su dideliais kreditais ir dauguma, nemokėdami elgtis su pinigais, prisidaro daug rūpesčių. Tie, kurie bevaliai, neima kortelių, o tie, kurie mano, kad susitvarkys su pinigais, dažniausiai prasiskolina. Džiaugiuosi, jog tokių privilegijų neturime, tad mums ir tokių problemų nekyla."
Pragyvenimui Rasa stengiasi užsidirbti. Po keletą valandų per savaitę ji futbolo stadione pardavinėdavo vaisvandenius, užkandžius. Tiesa, Liverpulyje dievinamu futbolu taip ir nesusižavėjo, nors kai kuriuos futbolininkus sako jau skirianti. „Juk visame mieste pilna reklamų, važinėja autobusai su jų atvaizdais, tad kai kuriuos pažįstu, bet futbolo rungtynėse dar nebuvau", - juokiasi.
Tačiau Liverpulis - ne tik futbolo, bet ir muzikos miestas, kuriame gimė ir legendinis ketvertukas „The Beatles". „Ten daug muzikos parduotuvių, o gatvėje nuolat gali pamatyti muzikantą, besinešantį gitarą ar velkantį būgnus. Drąsiai galima sakyti, kad kiekvienas žmogus Liverpulyje kadaise grojo kokioje nors grupėje. Jei važiuoji taksi, vairuotojas būtinai pasigirs, kad yra grojęs „tokioje" ar „tokioje" grupėje. Tai - šio miesto kultūra ir mane ji žavi", - pasakoja Rasa.
Ar antri Liverpulyje praleisti metai labai skyrėsi nuo pirmųjų? Mergina nė akimirkos nesuabejoja: „Labai. Esu nepaprastai patenkinta, kad nusprendžiau likti institute, nors abejonių tikrai buvo. Gyvenimas kitoje šalyje turi nemažai pliusų. Anksčiau į tai, kas vyksta Lietuvoje, turėjau vienokį požiūrį, dabar jis - kitoks. Gyvendama Anglijoje gerokai paaugau kaip žmogus. Galbūt tapau šiek tiek geresnė, manyje liko mažiau susierzinimo, neigiamo požiūrio. Žinoma, paaugau ir muzikine prasme - aplinka, žmonės, tai, ką jie kuria ir ko klausosi, davė savo."
Paklausta, ar į Lietuvą grįžta kaip į namus, ar kuo toliau, tuo labiau čia jaučiasi tik viešnia, buvusi „dangietė" šypteli: ji nėra iš tų, kurie nepertraukiamais saitais prisiriša prie vienos vietos. Sako svajojanti gyventi ten, kur galėtų geriausiai save realizuoti. „Man neturi reikšmės vieta, svarbiausia - žmonės, su kuriais dirbu. Gyvenu muzika, o ji negali turėti nei ribų, nei sienų. Gera atvažiuoti į Lietuvą, nes čia gyvena mano tėvai. Be to, gimiau ir aštuoniolika metų gyvenau kaime, todėl man nepaprastai patinka šlapio miško kvapas, čiulbantys paukščiai - to labiausiai ir pasiilgstu. Gal todėl daug skaitau apie senąją Lietuvą, jos žmonių papročius, tradicijas, mąstymą. Gyvenant užsienyje tai labai priartina prie Lietuvos", - patikina Rasa. Anot jos, namai yra ten, kur tuo metu esi. Jei jau dvejus metus gyvena Liverpulyje, matyt, teisingiausia jį ir būtų vadinti namais. „Tačiau viso gyvenimo ten praleisti tikrai nenorėčiau. Na, nepatinka man tas miestas... Liverpulis - labai įvairiapusis ir kai kurios jo pusės man labai nepatinka. Muzikine prasme tai - fantastiška vieta, kurioje verta pagyventi bent porą metų, tačiau viso savo gyvenimo Liverpulyje tikrai neįsivaizduoju. Labiausiai įstringa tai, kad kai reikia, ten niekas neveikia. Nori įsivesti internetą - neveikia, nusiunti paskolų centrui savo duomenis du kartus, atsiunčia patvirtinimą su absoliučiai ne tais duomenimis, kuriuos parašei. O britų telekomas turbūt yra blogiausia kompanija pasaulyje. Liverpulyje klesti nedarbas, alkoholizmas, ir kai visa tai susimaišo su gerais dalykais, išeina gana keista kombinacija. Juokaudama sakau, kad jei atvažiavęs į Liverpulį nepamatai vėmalų balos, vadinasi, tikrojo Liverpulio nematei. Tai šiame mieste natūralu", - juokiasi Rasa.
Buvusi „dangietė" prisipažįsta širdyje esanti keliautoja, todėl pagyvenusi vienoje vietoje jau pradeda svajoti apie kitą. Kur nusės po studijų Liverpulyje, sako dar nežinanti, bet dėl to net nesukanti galvos - juk ne vieta, o žmonės svarbiausia.
„Nekalbame", - išgirstu trumpą atsakymą ir ilgą juoką, kai pabandau Rasą užklausti apie širdies reikalus. Mergina prisipažįsta ir pati mananti, jog žurnalistams su ja turėtų būti be galo sunku - nieko nepasakoja. „Ir mano tėtis juokiasi, kad, norint iš manęs ką nors sužinoti, reikia gestapą samdyti. Apie kai kuriuos dalykus nesikalbu ne tik su žurnalistais, su kitais žmonėmis - taip pat", - patikina.
Bet ar mylimas žmogus galėtų pažaboti norą keliauti ir priversti apsigyventi vienoje vietoje? Rasa neabejoja: mylimas žmogus todėl ir yra mylimas, kad su juo galima planuoti gyvenimą neužmirštant savų poreikių: „Jei jis išties myli, niekada nesistengs varžyti, versti daryti tai, kas nemiela širdžiai. Kita vertus, kai planuoji tolesnį gyvenimą, prioritetai stoja į savas vietas: jei yra poreikis kurti šeimą, ją ir kuri, jei yra poreikis keliauti - keliauji."
