Neseniai knygynuose pasirodė iliustruotos knygelės „Simonas Daukantas - vargo pelė" ir „Jonas Basanavičius - barzdota varna". Tikrus istorinius faktus supynęs su kruopelyte fantazijos ir šmaikščiomis iliustracijomis, Rytis Daukantas sukūrė istorijas, kurios įdomios ne tik vaikučiams, bet ir jų tėveliams.
Kada ir kaip gimė idėja parašyti knygas tokiais šmaikščiais pavadinimais?
Kadangi pats esu Daukantas ir dar iš Skuodo, tai natūraliai pradėjau domėtis Simono Daukanto istorine veikla, jo gyvenimu. Greitai supratau, kad tai ne šiaip sausa istorinė asmenybė, bet labai įdomus, charizmatiškas žmogus. Taip ir apsisprendžiau parašyti knygutę.
Kiek laiko rašėte?
Per nepilną pusmetį pabaigiau knygą ir parodžiau ją leidyklos vadovams. Mano džiaugsmui, ji jiems labai patiko! Tad sulaukiau pasiūlymo parašyti visą seriją knygučių vaikams apie istorines asmenybes. Aš, aišku, neatsispyriau pagundai ir po kelių darbo mėnesių gimė jau antroji knyga. Šį kartą apie barzdotąjį daktarą Joną Basanavičių.
Kodėl nusprendėte, kad tokių kūrinių reikia?
Prieš pradėdamas rašyti, nuėjau į kelis didelius Vilniaus knygynus, peržvelgiau internetines bibliotekas. Neradau nieko panašaus, kas atitiktų mano įsivaizduojamą knygą. Pamaniau, kodėl nepabandžius sukurti tokios knygelės, kurią pats mielai būčiau skaitęs būdamas vaikas.
Kaip rinkote medžiagą?
Mano šaltiniai buvo biografinės knygos, Lietuvos istorijos knygos ir internetas.
Kodėl būtent S. Daukantas ir J. Basanavičius?
Juk kažkas turi paaiškinti vaikams, už kokius nuopelnus Lietuvos centrinis bankas ant šimto lito banknotų spausdina S. Daukanto, o ant penkiasdešimties litų - J. Basanavičiaus atvaizdus?!..
Manote, kad vaikai to nežino?
Jie greičiau išvardys kompiuterinių žaidimų personažų vardus ar papasakos apie naujos realybės šou žvaigždės šukuosenos ypatumus nei pasakys, kas toks buvo J. Basanavičius.
Jūsų manymu, domėtis žvaigždėmis yra blogai?
Lietuvai, kaip ir kiekvienai tautai, reikia savo žvaigždžių ir žvaigždučių. Ir čia nėra nieko bloga. Negerai yra tai, kad nūdienos žvaigždutės jau galutinai baigia užtemdyti tikrąsias žvaigždes. Tikrai neatsitiktinai paminėjau žodį „žvaigždes". Manau, kad būtent tokie žmonės kaip Simonas Daukantas ar Jonas Basanavičius ir yra tikrosios Lietuvos žvaigždės.
Taigi jūsų knygelės skirtos jaunajai kartai šviesti?
Visų pirma vaikams, bet tikrai rekomenduočiau jas perskaityti ir tėveliams.
Jie taip pat gali nežinoti apie istorines Lietuvos asmenybes?
Tarp jaunesnių mūsų tautiečių vyrauja nepagrįstas įsitikinimas, kad Lietuvos istorinės asmenybės - kažkokie nuobodūs tipai, gyvenę labai seniai kažkur giliai miškuose medinėje troboje. Perskaičius šias dvi knygutes, tokia nuomonė greitai pasikeis. Prisipažinsiu, aš ir pats, pradėjęs domėtis S. Daukanto, J. Basanavičiaus biografijų vingiais, buvau apstulbęs, kokie iš tikrųjų įdomūs ir pilni nuotykių buvo jų gyvenimai.
Ko jūsų knygelėse daugiau - faktų ar fantazijos?
90 procentų tikrų faktų ir 10 procentų fantazijos.
Gal galite pacituoti keletą trumpų ištraukų iš abiejų knygelių?
Iš knygos apie S. Daukantą: „Šiek tiek ūgtelėjęs, kartu su tėveliu jis pasodino kieme klevą. Medžiui paaugus, Simonas atsiguldavo jo šešėlyje ir svajodamas stebėdavo mėlyną vasaros dangų. Beje, šis medis auga ir žaliuoja iki šiol. Ir jam jau 200 metų! Būtent čia, po šiuo klevu, Simonas ir sugalvojo žodį „laikrodis", kurį mes visi vartojame iki šiol."
Iš knygos apie J. Basanavičių: „Kiek paaugęs, jis itin pamėgo jodinėti. Kaime vaikai netgi rengdavo žirgų lenktynes. Jaunieji raiteliai varžydavosi, kuris greičiau nujos nuo vienos sodybos iki kitos. Jonas su savo žirgu buvo nepralenkiamas, tad draugai jį išrinko būrio vadu ir pavadino „smalabambiu".
Ar nesulaukėte neigiamos kritikos iš istorikų?
Kad ir kaip būtų keista, ne (šypsosi). Turiu labai daug gerų bičiulių istorikų, bet dar niekam neužkliuvau. Atvirkščiai - knygos jiems patiko. Visgi esu pasirengęs ir kritikos strėlėms...
Kaip reagavo artimieji?
Mano tėtis linkęs visada kritikuoti, tačiau šios knygutės jam padarė labai gerą įspūdį. Jis netgi pagyrė mane! O tai pasitaiko labai retai (šypsosi).
Esate architektas, dailininkas, internetinės svetainės karikatūristas, satyrinių straipsnių autorius. Kaip viską suspėjate?
Ne visada suspėju, bet stengiuosi ir kartais pavyksta.
Papasakokite, kaip įgijote tiek profesijų.
Piešiu nuo mažens. Namie turėjome visą krūvą knygų apie grafiką Stasį Krasauską. Ilgainiui supratau, kad vienam išmokti piešti taip kaip S. Krasauskas nepavyks, tad 1992 m. įstojau į Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą. Baigęs vidurinę, pasirinkau architekto specialybę. 2006 m. įgijau architekto magistro laipsnį. Na, o karikatūras paišyti pradėjau dar mokydamasis mokykloje, vėliau tai peraugo į labai rimtą hobį. Be visa kita, rašiau straipsnelius į dienraščius, o šiais metais debiutavau jau kaip rašytojas, knygų vaikams autorius.
Kuri veikla jums arčiausiai širdies?
Negalėčiau išskirti nė vienos. Ir architektūra, ir karikatūros, ir rašymas, ir muzika - viskas turi savo žavesio. Tokia kūrybinė įvairovė turi didelį privalumą: kai atsibosta viena sritis, visada galiu pereiti prie kitos. Tiesa, iš šio užburto rato man pabėgti jau turbūt niekada nepavyks.
Ar turite laiko asmeniniam gyvenimui?
Visas mano gyvenimas yra asmeninis. Viskas iki paskutinio kūrybinio prakaito lašo. Na, o laiką tenka dalytis su bendradarbiais, artimaisiais, draugais - su visais mane supančiais žmonėmis, bet kitaip ir būti negali.
Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą.
Tėtis, mama, sesė, dėdės, tetos, krikšto mama - visi yra medikai. Mūsų šeimoje jau trys medikų kartos. Aš vienintelis toks netikėlis architektas. Pamenu, vaikystėje visi susėdę prie pietų stalo diskutuodavo apie mediciną, sveikatą, o aš vargšas „karpydavau ausimis" ir apsimesdavau, kad suprantu, apie ką pokalbis (šypsosi).
Ką veikiate laisvalaikiu?
Gaminu valgį, plaunu indus ir valau dulkes nuo monitoriaus ekrano.
Kaip manote, koks žmogus esate?
Esu žmogus, turintis per daug idėjų, bet su šiuo savo trūkumu aktyviai kovoju. Ačiū Dievui, kartais pralaimiu.
Kokie artimiausi jūsų planai?
Planuoju tęsti knygučių seriją vaikams „Lietuvos milžinai iš arti". Norėčiau parašyti knygutę apie Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką.
Svajoju labai daug! Svajoju pagaliau įrašyti savo dainas, todėl aktyviai ieškau žmogaus, kuris patikėtų mano muzikinėmis idėjomis. Na, o mano tikslas, vienas ir labai paprastas - kurti. Kad ir kaip keistai skambėtų, kuriu ne dėl kitų ir ne dėl pinigų, o dėl savęs.
