„Nenoriu fotografuotis, nenoriu kalbėti, nenoriu rengtis“, – mojuoja rankomis populiariausių televizijos serialų „Nekviesta meilė“, „Moterys meluoja geriau“ prodiuseris, netrukus vyksiančių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ sumanytojas, buvęs krepšininkas Rolandas Skaisgirys (39). Tik kai esi toks populiarus, trauktis nebėra kur.
Ar įsukdamas savo televizijos verslą nepagalvojai, kad vieną dieną pats pakliūsi į žiniasklaidos pinkles?
Kiekvienas turime savo pasaulį. Krepšininkai, įsisukę į savąjį, nebemato nieko aplinkui. Kino, televizijos, verslo žmonės irgi užsidaro. Gyvename visi lyg mažose sektose, tik vienam kitam pavyksta išsiveržti. Kai žaidžiau krepšinį, irgi buvau gana žinomas, dalijau interviu, na, koks tas mano lygis buvo, toks buvo...
O koks buvo?
Vidutinis. Aukščiausia, ką pasiekiau, – Vilniaus „Statyba“, vėliau tapusi „Lietuvos rytu“. Vieną sezoną žaidžiau „Statyboje“, kitą – „Lietuvos ryte“.
Kodėl palikai komandą?
Komanda ėjo į priekį, nebeatitikau standartų. Normalu, žmonės juk visur keičiami vieni kitais.
Tačiau ne kiekvienas krepšininkas tampa televizijos prodiuseriu ir ne kiekvienas verslininkas staiga ima vaidinti televizijos seriale...
Viskas paprasta: mūsų poelgius diktuoja aplinka. Aš nuo vaikystės žiauriai mėgau televiziją, serialus ir kino filmus. Tik vargu ar tada supratau, kad tai yra mano kelias. Pradėjęs žaisti krepšinį susipažinau su vaikinais iš pramogų pasaulio. Jie padarė didelę įtaką mano gyvenimui.
Ar nori pasakyti, jei daugiau nei prieš dešimt metų girtas nebūtum susipažinęs su Martynu Starkumi ir Marijonu (Marijumi Mikutavičiumi – red. past.), kažin ar iš tavęs būtų išėjęs televizijos prodiuseris?
Esi visiškai neteisi. Nebuvau girtas (juokiasi). Man krepšinis davė viską. Pirmiausia – pažintis ir draugus. Susipažinau su Linu Kunigėliu, Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi, nes jie tuo metu buvo šalia krepšinio. Draugavau su jais, su krepšininkais ir kartu su žmonėmis iš verslo pasaulio. Tai buvo trys dideli mano burbulai. Ir šokinėjau iš vieno į kitą. Pasisekė, kad neužsidariau viename iš jų. Žinai, iš tiesų anais laikais gyventi man buvo gerokai lengviau. Nei tas krepšinis labai rūpėjo, nei tas verslas... Kur kas smagiau su chebra pagerti, kur nors nuvažiuoti, papliaukšti liežuviu, vienam kitą per dantį patraukti. Dešimt metų gyvenau idealiai. Jei atvirai, pasigendu tų dienų. Kuo daugiau darbo, tuo daugiau atsakomybės. Nelabai man tai patinka! Taigi nebūtinai esu visiškai patenkintas tuo, ką darau.
O ką, kelio atgal nėra?
Yra tas kelias. Jis visada yra.
Ar džiaugeisi, kai nusipirkai pirmąjį automobilį?
Eik tu! Aš jį mylėjau be galo. Tada gyvenau Vilniaus universiteto bendrabutyje. „Ford Sierra“. Žalia, kaip dabar prisimenu... Kokių šešerių ar septynerių metų senumo. Žiauriai gera mašina. Iš savo pinigų nupirkta.
Tėvai tau niekada nepadėjo?
Ką reiškia – nepadėjo?!
Jie galėjo sau leisti, tačiau aš pats pinigų iš jų niekada neėmiau. Kur kas vertesnė man buvo moralinė pagalba: tėtis niekada nestabdė, nesikišo į mano reikalus. Mama – kitaip. Ji iki šiol mane stato į vietą.
Girdėjau, ir draugus, kai jie atvažiuoja į svečius? Netgi „Nekviestos meilės“ aktoriai juose lankėsi...
Mama po taurelę su jais padaro, o paskui šnapsą paslepia, kad nepadaugintų. Arba miegoti nuvaro, kai per ilgai prie stalo užsisėdi.
Ar nekilo mintis mamą iš Išdagų parsivežti į Vilnių?
Gink Dieve! Gal jau geriau turėkime kiekvienas savo gyvenimą!
Džiaugeisi ištrūkęs iš po mamos sparno?
Kažkodėl norėjau tarnauti kariuomenėje. Tuo metu, kai visi tik ir bandė išsisukti, toks mano noras buvo sunkiai suprantamas. Kodėl norėjau? Gal maniau, greičiau suaugsiu, suvyriškėsiu, tapsiu savarankiškas. Matyt, savo darbą padarė ir sovietų propaganda, kuri, nori nenori, įsibrauna į smegenis. Dabar nė neįsivaizduoju, kaip galėjau sirgti už rusų krepšinį? Ir kaip galėjau duoti priesaiką tarnauti svetimai šaliai? Savarankiškas mano gyvenimas prasidėjo aštuoniolikos. Pamenu, kai ėjau į kariuomenę, tėvas verkė. Mama tikriausiai – ne.
Ar ji kada nors verkė dėl tavęs?
Matyt, taip. Juk esu iš tų, kurie pridaro bėdų.
Gerai mokeisi mokykloje?
Ketvertais. Paskui įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Po dvejų su puse metų mano mokslai baigėsi.
Užtat dabar studijuoji!
Lietuvos muzikos akademija. Trečias kursas. Po savaitės prasideda sesija.
Ar jauti, kad dabar jau esi toje vietoje, kur turėtum būti?
Nežinau. Aš niekada nežinojau, kur noriu būti ir kur esu.
Vadinasi, gyvenimui tave lengva mėtyti ir vėtyti?
Mane? Aš labai norėčiau visus pasiųsti toli toli ir pasakyti, kad išvažiuoju į Naująją Zelandiją. Bet juk norėti – viena, o padaryti – kita. Širdyje esu baisus romantikas, apsiverkiu žiūrėdamas gerą filmą. Netgi holivudinį žiūrėdamas apsiverkiu. Tačiau imti ir mesti? Ne, negalėčiau...
Nebent dėl mylimos moters?
Vargu. Pernelyg suaugau su aplinka, draugais, bičiuliais.
Pasiilgtum vakarėlių, pasisėdėjimų per naktis?
Žinai, negaliu į vakarėlius eiti neišgėręs. Tikrai. Blaivas jaučiuosi siaubingai: nežinau, kur dėti rankas, ką su kuo kalbėti, kaip būti mandagiam. Įkalusiam – paprasčiau. Tada ir savo tiesą į akis iškloti gali.
Pavojinga!
O kuo mes čia rizikuojam? Kad dar sykį pateksime į vieną ar kitą interneto portalą? Kad dar kartą komentaruose parašys, jog esu gaidys?
Tai – mažesnė blogybė. Didesnė, kai vieną dieną ras tave sušalusį pakelės griovyje... Atleisk, kad taip baisiai!
Tikimybės yra. Nors sušalti griovyje gali ir visiškai blaivas. Niekam nelinkiu blogo.
Netgi Chorui („žasui“ Linui Zareckui – red. past.), su kuriuo nuolat susipykstate?
Įsivaizduok, netgi Chorui! Ir todėl esu žiauriai savimi patenkintas. Man visiškai neįdomu, kas su kuo gyvena, kas turi meilužes, kas turi meilužius, kas kiek pinigų uždirba arba kas kiek medalių iškovojęs.
Nesakyk nesakyk, bent jau profesine prasme tuo turėtum domėtis, juk būtent apie tai – tavo serialai...
Serialas yra matematika: kas turi įvykti, kaip ir kurią minutę. Tačiau tai nesusiję su žmonių santykiais.
Nori pasakyti, kad visas istorijas reikia sugalvoti? Iš kur jas trauki?
O iš kur jūs imate? Aš imu iš jūsų žurnalo (juokiasi). Perskaitau ir sugalvoju ką nors.
Rolandai, ar pradėjęs bendrauti su režisieriais, aktoriais, televizijos žmonėmis nepajutai, kad tau trūksta žinių?
Aš nesigėdiju klausti. Jei ko nežinau, iškart bandau išsiaiškinti. Kai kada būna gėda, kad nežinau, bet jau geriau gėda, nei taip ir likti nesužinojus. Man labai pasisekė, kad tarp draugų – daugybė išsilavinusių, išprususių žmonių. Na, kad ir Aidas Puklevičius. Tas tai nepadoriai daug žino! Kai kada užknisa tomis savo žiniomis.
Klausyk, ar tau kartais nesinori atsistoti gatvėje ir išdrožti: „Šekit dabar visi tie, kurie sakėte: „O jis ką, ir knygas skaito!“?
Net neatsimenu, kad kas nors taip sakė. Ar tikrai sakė? Tikriausiai yra žmonių, kurie linkėjo man blogo, bet aš jų neprisimenu.
Ar tik pastaruoju metu toks atlaidus pasidarei? Juk šiaip – tikras degtukas!
Akimirką – taip, tačiau po valandos užmirštu. Su Choru susipešame futbolo aikštėje, o po keleto mėnesių Anglijoje jau viename viešbučio kambaryje gyvename.
Paploji per petį ir sakai: gana pyktis?
Aš nuoširdžiai prisipažįstu: padariau nesąmonę. Arba tiesiog pamirštu.
O kokių dalykų neįmanoma užmiršti?
Neištikimybės. Daugiau?.. Nėra nei gerų, nei blogų žmonių. Jei vieną kartą jis pasielgia kaip tikras niekšelis, dar nereiškia, kad kitą kartą taip pat elgsis. Gal manęs gyvenimas tiesiog nesuvedė su labai blogais žmonėmis?
Tik su tokiais, kuriems duoti į snukį?
Bet aš ir gaunu! Dar neaišku, esu daugiau gavęs ar davęs.
O jei išduoda draugas?
O kaip jis gali išduoti? Ką savyje turi nešiotis, kad tave išduotų? Jis žinojo, kur padėti tavo pinigai. Vieną dieną jie dingo. Tai nesakyk nieko apie savo pinigus, net geriausiam draugui nesakyk. Tiesiog nesukurk situacijos išdavystei, neatiduok viso savęs.
Neatskleisk. Kiekvienas turime fobijų. Dabar nepulsiu pasakoti kokių.
Pavyzdžiui,Algis Ramanauskas bijo vorų...
Aš – dar geriau: baisiai bijau snarglių. Ar čia fobija? Ar apie tai verta kalbėti? Žinai, žiauriai gera gyventi už nieką neatsakingam. Ir tegu loja, kalba apie tave, ką tik nori. Nebijau šito! Juk buvo laikas, kai pats tą pradėjau, netgi inicijavau. Ko piktintis?!
Ar kas tau sakė, kad sergi žvaigždžių liga?
Mama. Kažkaip šiurkščiai pasakė. Visi kiti – nedrįsta.
Sako tik tai, ką nori girdėti?
Žiauriai gerai jaučiuosi savo kompanijoje, tarp vyrų. Jie ant manęs loja, aš – ant jų. Ir tiesa rėžiama į akis, nesibaiminant, kad kas nors įsižeis. Žinai, iš tikrųjų esu nejautrus žmogus. Daugybę dalykų priimu kaip neišvengiamą būtinybę. Mirtis man kartais netgi ašaros neišspaudžia.
Argi nejautrus būtų romantikas? Pamenu, kaip padangėse, lėktuve, pasipiršai savo žmonai Valdonei?
Aš smegenyse – romantikas, o iš tiesų – kalvis. Visi mes kalviai. Vieni mažiau talentingi, kiti – labiau.
Prisipažink, serialuose yra istorijų iš tavo gyvenimo?
Nė vienos. Na, gal – viena. Juokais... Niekas nežino to mano gyvenimo, taigi net jei būtų, niekas neįrodytų.
Viena ausimi girdėjau, kad žadi kurti serialą kodiniu pavadinimu „Rebiatos“?
Kam jį kurti, jis ir taip egzistuoja. Žinai, kas mane labiausiai žavi žmoguje? Humoro jausmas. Iš mano draugų jį turi keletas, bet tokį!..
O dar girdėjau, kad po vestuvių draugai nebegali nakvoti jūsų namuose...
Girdėjai... Matai, kaip paprasta! O juk dešimt metų tie draugai iš mano namų nelabai ir išėjo. Įsivaizduoji, kad man buvo labai jau super miegoti toje pačioje lovoje vieną dieną su Tru Sabaka (Marijumi Bereniu – red. past.), kitą dieną – su Marijonu, o trečią – su Audriumi Siaurusevičiumi, pavyzdžiui? Netgi po tų triukšmingų vakarėlių labai norėdavosi pabūti vienam. Susitvarkydavau namus, užsirakindavau duris ir bukai spoksodavau į televizorių. Dabar – kitas laikas. Esame dviese, turime žiūrėti vienas kito. Balių, vakaronių sumažėjo visais devyniasdešimt procentų, bet tai nereiškia, kad visai neliko. Ir vakarėliai kitokie, brolis su šeima dažniau užsuka, naujų draugų atsirado. Jei paklaustum režisieriaus Alvydo Šlepiko, tas sakytų: „Sėdžiu ir sėdžiu pas Rolą.“ Taip ir yra.
Vienu metu tavo draugai buvo aprimę, šeimas sukūrę, o dabar daugelis vėl vienišauja...
Tiesą pasakius, jie mane visada nervina: kai aš buvau vienas, jie gyveno su šeimomis, su draugėmis, visiškai mane ant ledo palikę. Kai įsimylėjau, šeimą sukūriau, tai jie dabar visi – kas sau.
Ar po vestuvių tavo gyvenimas labai pasikeitė?
Esu tikras: susituokę mes tampame kitokie.
Ir Valdonė – kitokia?
Man labai patinka, kad ji pati skinasi kelius į gyvenimą. Sugalvojo tapti modeliu – tapo. Džiaugiuosi žiūrėdamas, kaip ji vaikšto podiumu.
Ir vis dėlto daug kam atrodo, kad visi žmonos nuopelnai iš tiesų yra tau pasistengus...
Jei aš stengčiausi, viskas būtų gerokai kitaip. Jei užsinorėtų tapti aktore, neleisčiau jai vaidinti nė vienos meilės scenos. Sukurtume jai heroję – mokytoją, kuri niekaip nesusiranda bičo. Arba kabinete užsidariusią buhalterę (juokiasi).
Esi pavydus?
Žiauriai! Ką čia slėpti.
Vestuvių, kiek pamenu, tau labai reikėjo...
Aišku, aš norėjau tuoktis. Nebijau būti atsakingas. Visada pagalvoju, kad šalia yra žmogus, kuriam gali kai kas nepatikti, jis gali jaustis blogai. Man Valdonė ne kartą sakė: „Koks tu buvai su polėkiu, kai susipažinome!“
O dabar – senukas?
Taip nesako, bet nesu tikras, ar negalvoja. Ji penkiolika metų už mane jaunesnė... Pabandykit tigrą į narvą uždaryti! Vieną dieną, žiūrėk, ims ir pabėgs. Netgi paleisdamas nesi tikras, ar pavyks išlaikyti. Bet aš irgi – ne toks jau senas!
Kodėl vyresniems vyrams taip rūpi jaunesnės moterys?
Ar tu manai, kai susipažinau su Valdone, klausiau, kiek jai metų? Jei moteris krinta į akį, o dar jei įsimyli, visai neįdomu jos amžius. Iš tiesų niekas nežino, kaip viskas susiklostys toliau.
Gyvenimas – juk ne serialas, siužeto vingių čia nepakreipsi...
Ką reiškia – lemta? Lemta susitikti? O išsiskirti – irgi lemta? Kam dėlioti taškus? Prieš dešimt metų sakiau, kad norėčiau būti palaidotas didžiausioje miesto sankryžoje. Tūsas vyksta, automobiliai važiuoja, žmonių daug. Dabar man atrodo kitaip. Nenorėčiau kape gulėti vienas. Jei jau myliu, tai norėčiau, kad iš šeimos burbulo kas nors kada nors prie manęs prigultų. Ką aš žinau, kaip atrodys po dešimties metų?!
Keičiasi požiūris į gyvenimą?
Bet tai nereiškia, kad jis gerėja. Arba darosi teisingesnis. Kursime serialo „Garbės kuopa“ tęsinį. Jis pasakos apie profesionalios Lietuvos kariuomenės „Aitvaras“ vyrus. Karininkai yra mano metų, labai išsilavinę, tačiau labiausiai nustebino jų patriotizmas. Bendraudamas su jais supratau, kad tėvynė tokia pat svarbi, kaip ir šeima. Man – trisdešimt devyneri. Sakau Valdonei: „Jei būtų karas, tikrai stočiau ginti tėvynės.“ Prieš dešimt metų nebūčiau drįsęs taip sakyti. Aplinka mums daro didžiulę įtaką.
Vis dėlto patriotizmą sunkiau parduoti nei meilės istorijas...
Dar kartą kartoju: jei žiūrovai įsivaizduoja, kad žiūrėti serialus žema, o aplinkiniams giriasi, kad įsijungia tik žinių laidas, tai galiu jiems drąsiai pasakyti, jog žinios Lietuvoje – pats didžiausias muilas, koks tik gali būti. Geriau tada jau sakyti, kad televizoriaus išvis nežiūri!
Ar įsukdamas savo televizijos verslą nepagalvojai, kad vieną dieną pats pakliūsi į žiniasklaidos pinkles?
Kiekvienas turime savo pasaulį. Krepšininkai, įsisukę į savąjį, nebemato nieko aplinkui. Kino, televizijos, verslo žmonės irgi užsidaro. Gyvename visi lyg mažose sektose, tik vienam kitam pavyksta išsiveržti. Kai žaidžiau krepšinį, irgi buvau gana žinomas, dalijau interviu, na, koks tas mano lygis buvo, toks buvo...
O koks buvo?
Vidutinis. Aukščiausia, ką pasiekiau, – Vilniaus „Statyba“, vėliau tapusi „Lietuvos rytu“. Vieną sezoną žaidžiau „Statyboje“, kitą – „Lietuvos ryte“.
Kodėl palikai komandą?
Komanda ėjo į priekį, nebeatitikau standartų. Normalu, žmonės juk visur keičiami vieni kitais.
Tačiau ne kiekvienas krepšininkas tampa televizijos prodiuseriu ir ne kiekvienas verslininkas staiga ima vaidinti televizijos seriale...
Viskas paprasta: mūsų poelgius diktuoja aplinka. Aš nuo vaikystės žiauriai mėgau televiziją, serialus ir kino filmus. Tik vargu ar tada supratau, kad tai yra mano kelias. Pradėjęs žaisti krepšinį susipažinau su vaikinais iš pramogų pasaulio. Jie padarė didelę įtaką mano gyvenimui.
Ar nori pasakyti, jei daugiau nei prieš dešimt metų girtas nebūtum susipažinęs su Martynu Starkumi ir Marijonu (Marijumi Mikutavičiumi – red. past.), kažin ar iš tavęs būtų išėjęs televizijos prodiuseris?
Esi visiškai neteisi. Nebuvau girtas (juokiasi). Man krepšinis davė viską. Pirmiausia – pažintis ir draugus. Susipažinau su Linu Kunigėliu, Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi, nes jie tuo metu buvo šalia krepšinio. Draugavau su jais, su krepšininkais ir kartu su žmonėmis iš verslo pasaulio. Tai buvo trys dideli mano burbulai. Ir šokinėjau iš vieno į kitą. Pasisekė, kad neužsidariau viename iš jų. Žinai, iš tiesų anais laikais gyventi man buvo gerokai lengviau. Nei tas krepšinis labai rūpėjo, nei tas verslas... Kur kas smagiau su chebra pagerti, kur nors nuvažiuoti, papliaukšti liežuviu, vienam kitą per dantį patraukti. Dešimt metų gyvenau idealiai. Jei atvirai, pasigendu tų dienų. Kuo daugiau darbo, tuo daugiau atsakomybės. Nelabai man tai patinka! Taigi nebūtinai esu visiškai patenkintas tuo, ką darau.
O ką, kelio atgal nėra?
Yra tas kelias. Jis visada yra.
Ar džiaugeisi, kai nusipirkai pirmąjį automobilį?
Eik tu! Aš jį mylėjau be galo. Tada gyvenau Vilniaus universiteto bendrabutyje. „Ford Sierra“. Žalia, kaip dabar prisimenu... Kokių šešerių ar septynerių metų senumo. Žiauriai gera mašina. Iš savo pinigų nupirkta.
Tėvai tau niekada nepadėjo?
Ką reiškia – nepadėjo?!
Jie galėjo sau leisti, tačiau aš pats pinigų iš jų niekada neėmiau. Kur kas vertesnė man buvo moralinė pagalba: tėtis niekada nestabdė, nesikišo į mano reikalus. Mama – kitaip. Ji iki šiol mane stato į vietą.
Girdėjau, ir draugus, kai jie atvažiuoja į svečius? Netgi „Nekviestos meilės“ aktoriai juose lankėsi...
Mama po taurelę su jais padaro, o paskui šnapsą paslepia, kad nepadaugintų. Arba miegoti nuvaro, kai per ilgai prie stalo užsisėdi.
Ar nekilo mintis mamą iš Išdagų parsivežti į Vilnių?
Gink Dieve! Gal jau geriau turėkime kiekvienas savo gyvenimą!
Džiaugeisi ištrūkęs iš po mamos sparno?
Kažkodėl norėjau tarnauti kariuomenėje. Tuo metu, kai visi tik ir bandė išsisukti, toks mano noras buvo sunkiai suprantamas. Kodėl norėjau? Gal maniau, greičiau suaugsiu, suvyriškėsiu, tapsiu savarankiškas. Matyt, savo darbą padarė ir sovietų propaganda, kuri, nori nenori, įsibrauna į smegenis. Dabar nė neįsivaizduoju, kaip galėjau sirgti už rusų krepšinį? Ir kaip galėjau duoti priesaiką tarnauti svetimai šaliai? Savarankiškas mano gyvenimas prasidėjo aštuoniolikos. Pamenu, kai ėjau į kariuomenę, tėvas verkė. Mama tikriausiai – ne.
Ar ji kada nors verkė dėl tavęs?
Matyt, taip. Juk esu iš tų, kurie pridaro bėdų.
Gerai mokeisi mokykloje?
Ketvertais. Paskui įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Po dvejų su puse metų mano mokslai baigėsi.
Užtat dabar studijuoji!
Lietuvos muzikos akademija. Trečias kursas. Po savaitės prasideda sesija.
Ar jauti, kad dabar jau esi toje vietoje, kur turėtum būti?
Nežinau. Aš niekada nežinojau, kur noriu būti ir kur esu.
Vadinasi, gyvenimui tave lengva mėtyti ir vėtyti?
Mane? Aš labai norėčiau visus pasiųsti toli toli ir pasakyti, kad išvažiuoju į Naująją Zelandiją. Bet juk norėti – viena, o padaryti – kita. Širdyje esu baisus romantikas, apsiverkiu žiūrėdamas gerą filmą. Netgi holivudinį žiūrėdamas apsiverkiu. Tačiau imti ir mesti? Ne, negalėčiau...
Nebent dėl mylimos moters?
Vargu. Pernelyg suaugau su aplinka, draugais, bičiuliais.
Pasiilgtum vakarėlių, pasisėdėjimų per naktis?
Žinai, negaliu į vakarėlius eiti neišgėręs. Tikrai. Blaivas jaučiuosi siaubingai: nežinau, kur dėti rankas, ką su kuo kalbėti, kaip būti mandagiam. Įkalusiam – paprasčiau. Tada ir savo tiesą į akis iškloti gali.
Pavojinga!
O kuo mes čia rizikuojam? Kad dar sykį pateksime į vieną ar kitą interneto portalą? Kad dar kartą komentaruose parašys, jog esu gaidys?
Tai – mažesnė blogybė. Didesnė, kai vieną dieną ras tave sušalusį pakelės griovyje... Atleisk, kad taip baisiai!
Tikimybės yra. Nors sušalti griovyje gali ir visiškai blaivas. Niekam nelinkiu blogo.
Netgi Chorui („žasui“ Linui Zareckui – red. past.), su kuriuo nuolat susipykstate?
Įsivaizduok, netgi Chorui! Ir todėl esu žiauriai savimi patenkintas. Man visiškai neįdomu, kas su kuo gyvena, kas turi meilužes, kas turi meilužius, kas kiek pinigų uždirba arba kas kiek medalių iškovojęs.
Nesakyk nesakyk, bent jau profesine prasme tuo turėtum domėtis, juk būtent apie tai – tavo serialai...
Serialas yra matematika: kas turi įvykti, kaip ir kurią minutę. Tačiau tai nesusiję su žmonių santykiais.
Nori pasakyti, kad visas istorijas reikia sugalvoti? Iš kur jas trauki?
O iš kur jūs imate? Aš imu iš jūsų žurnalo (juokiasi). Perskaitau ir sugalvoju ką nors.
Rolandai, ar pradėjęs bendrauti su režisieriais, aktoriais, televizijos žmonėmis nepajutai, kad tau trūksta žinių?
Aš nesigėdiju klausti. Jei ko nežinau, iškart bandau išsiaiškinti. Kai kada būna gėda, kad nežinau, bet jau geriau gėda, nei taip ir likti nesužinojus. Man labai pasisekė, kad tarp draugų – daugybė išsilavinusių, išprususių žmonių. Na, kad ir Aidas Puklevičius. Tas tai nepadoriai daug žino! Kai kada užknisa tomis savo žiniomis.
Klausyk, ar tau kartais nesinori atsistoti gatvėje ir išdrožti: „Šekit dabar visi tie, kurie sakėte: „O jis ką, ir knygas skaito!“?
Net neatsimenu, kad kas nors taip sakė. Ar tikrai sakė? Tikriausiai yra žmonių, kurie linkėjo man blogo, bet aš jų neprisimenu.
Ar tik pastaruoju metu toks atlaidus pasidarei? Juk šiaip – tikras degtukas!
Akimirką – taip, tačiau po valandos užmirštu. Su Choru susipešame futbolo aikštėje, o po keleto mėnesių Anglijoje jau viename viešbučio kambaryje gyvename.
Paploji per petį ir sakai: gana pyktis?
Aš nuoširdžiai prisipažįstu: padariau nesąmonę. Arba tiesiog pamirštu.
O kokių dalykų neįmanoma užmiršti?
Neištikimybės. Daugiau?.. Nėra nei gerų, nei blogų žmonių. Jei vieną kartą jis pasielgia kaip tikras niekšelis, dar nereiškia, kad kitą kartą taip pat elgsis. Gal manęs gyvenimas tiesiog nesuvedė su labai blogais žmonėmis?
Tik su tokiais, kuriems duoti į snukį?
Bet aš ir gaunu! Dar neaišku, esu daugiau gavęs ar davęs.
O jei išduoda draugas?
O kaip jis gali išduoti? Ką savyje turi nešiotis, kad tave išduotų? Jis žinojo, kur padėti tavo pinigai. Vieną dieną jie dingo. Tai nesakyk nieko apie savo pinigus, net geriausiam draugui nesakyk. Tiesiog nesukurk situacijos išdavystei, neatiduok viso savęs.
Neatskleisk. Kiekvienas turime fobijų. Dabar nepulsiu pasakoti kokių.
Pavyzdžiui,Algis Ramanauskas bijo vorų...
Aš – dar geriau: baisiai bijau snarglių. Ar čia fobija? Ar apie tai verta kalbėti? Žinai, žiauriai gera gyventi už nieką neatsakingam. Ir tegu loja, kalba apie tave, ką tik nori. Nebijau šito! Juk buvo laikas, kai pats tą pradėjau, netgi inicijavau. Ko piktintis?!
Ar kas tau sakė, kad sergi žvaigždžių liga?
Mama. Kažkaip šiurkščiai pasakė. Visi kiti – nedrįsta.
Sako tik tai, ką nori girdėti?
Žiauriai gerai jaučiuosi savo kompanijoje, tarp vyrų. Jie ant manęs loja, aš – ant jų. Ir tiesa rėžiama į akis, nesibaiminant, kad kas nors įsižeis. Žinai, iš tikrųjų esu nejautrus žmogus. Daugybę dalykų priimu kaip neišvengiamą būtinybę. Mirtis man kartais netgi ašaros neišspaudžia.
Argi nejautrus būtų romantikas? Pamenu, kaip padangėse, lėktuve, pasipiršai savo žmonai Valdonei?
Aš smegenyse – romantikas, o iš tiesų – kalvis. Visi mes kalviai. Vieni mažiau talentingi, kiti – labiau.
Prisipažink, serialuose yra istorijų iš tavo gyvenimo?
Nė vienos. Na, gal – viena. Juokais... Niekas nežino to mano gyvenimo, taigi net jei būtų, niekas neįrodytų.
Viena ausimi girdėjau, kad žadi kurti serialą kodiniu pavadinimu „Rebiatos“?
Kam jį kurti, jis ir taip egzistuoja. Žinai, kas mane labiausiai žavi žmoguje? Humoro jausmas. Iš mano draugų jį turi keletas, bet tokį!..
O dar girdėjau, kad po vestuvių draugai nebegali nakvoti jūsų namuose...
Girdėjai... Matai, kaip paprasta! O juk dešimt metų tie draugai iš mano namų nelabai ir išėjo. Įsivaizduoji, kad man buvo labai jau super miegoti toje pačioje lovoje vieną dieną su Tru Sabaka (Marijumi Bereniu – red. past.), kitą dieną – su Marijonu, o trečią – su Audriumi Siaurusevičiumi, pavyzdžiui? Netgi po tų triukšmingų vakarėlių labai norėdavosi pabūti vienam. Susitvarkydavau namus, užsirakindavau duris ir bukai spoksodavau į televizorių. Dabar – kitas laikas. Esame dviese, turime žiūrėti vienas kito. Balių, vakaronių sumažėjo visais devyniasdešimt procentų, bet tai nereiškia, kad visai neliko. Ir vakarėliai kitokie, brolis su šeima dažniau užsuka, naujų draugų atsirado. Jei paklaustum režisieriaus Alvydo Šlepiko, tas sakytų: „Sėdžiu ir sėdžiu pas Rolą.“ Taip ir yra.
Vienu metu tavo draugai buvo aprimę, šeimas sukūrę, o dabar daugelis vėl vienišauja...
Tiesą pasakius, jie mane visada nervina: kai aš buvau vienas, jie gyveno su šeimomis, su draugėmis, visiškai mane ant ledo palikę. Kai įsimylėjau, šeimą sukūriau, tai jie dabar visi – kas sau.
Ar po vestuvių tavo gyvenimas labai pasikeitė?
Esu tikras: susituokę mes tampame kitokie.
Ir Valdonė – kitokia?
Man labai patinka, kad ji pati skinasi kelius į gyvenimą. Sugalvojo tapti modeliu – tapo. Džiaugiuosi žiūrėdamas, kaip ji vaikšto podiumu.
Ir vis dėlto daug kam atrodo, kad visi žmonos nuopelnai iš tiesų yra tau pasistengus...
Jei aš stengčiausi, viskas būtų gerokai kitaip. Jei užsinorėtų tapti aktore, neleisčiau jai vaidinti nė vienos meilės scenos. Sukurtume jai heroję – mokytoją, kuri niekaip nesusiranda bičo. Arba kabinete užsidariusią buhalterę (juokiasi).
Esi pavydus?
Žiauriai! Ką čia slėpti.
Vestuvių, kiek pamenu, tau labai reikėjo...
Aišku, aš norėjau tuoktis. Nebijau būti atsakingas. Visada pagalvoju, kad šalia yra žmogus, kuriam gali kai kas nepatikti, jis gali jaustis blogai. Man Valdonė ne kartą sakė: „Koks tu buvai su polėkiu, kai susipažinome!“
O dabar – senukas?
Taip nesako, bet nesu tikras, ar negalvoja. Ji penkiolika metų už mane jaunesnė... Pabandykit tigrą į narvą uždaryti! Vieną dieną, žiūrėk, ims ir pabėgs. Netgi paleisdamas nesi tikras, ar pavyks išlaikyti. Bet aš irgi – ne toks jau senas!
Kodėl vyresniems vyrams taip rūpi jaunesnės moterys?
Ar tu manai, kai susipažinau su Valdone, klausiau, kiek jai metų? Jei moteris krinta į akį, o dar jei įsimyli, visai neįdomu jos amžius. Iš tiesų niekas nežino, kaip viskas susiklostys toliau.
Gyvenimas – juk ne serialas, siužeto vingių čia nepakreipsi...
Ką reiškia – lemta? Lemta susitikti? O išsiskirti – irgi lemta? Kam dėlioti taškus? Prieš dešimt metų sakiau, kad norėčiau būti palaidotas didžiausioje miesto sankryžoje. Tūsas vyksta, automobiliai važiuoja, žmonių daug. Dabar man atrodo kitaip. Nenorėčiau kape gulėti vienas. Jei jau myliu, tai norėčiau, kad iš šeimos burbulo kas nors kada nors prie manęs prigultų. Ką aš žinau, kaip atrodys po dešimties metų?!
Keičiasi požiūris į gyvenimą?
Bet tai nereiškia, kad jis gerėja. Arba darosi teisingesnis. Kursime serialo „Garbės kuopa“ tęsinį. Jis pasakos apie profesionalios Lietuvos kariuomenės „Aitvaras“ vyrus. Karininkai yra mano metų, labai išsilavinę, tačiau labiausiai nustebino jų patriotizmas. Bendraudamas su jais supratau, kad tėvynė tokia pat svarbi, kaip ir šeima. Man – trisdešimt devyneri. Sakau Valdonei: „Jei būtų karas, tikrai stočiau ginti tėvynės.“ Prieš dešimt metų nebūčiau drįsęs taip sakyti. Aplinka mums daro didžiulę įtaką.
Vis dėlto patriotizmą sunkiau parduoti nei meilės istorijas...
Dar kartą kartoju: jei žiūrovai įsivaizduoja, kad žiūrėti serialus žema, o aplinkiniams giriasi, kad įsijungia tik žinių laidas, tai galiu jiems drąsiai pasakyti, jog žinios Lietuvoje – pats didžiausias muilas, koks tik gali būti. Geriau tada jau sakyti, kad televizoriaus išvis nežiūri!
