Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romas Ubartas: kad ir toliau likimas šypsotųsi...

Foto naujienai: Romas Ubartas: kad ir toliau likimas šypsotųsi...
zmones24.lt / Foto naujienai: Romas Ubartas: kad ir toliau likimas šypsotųsi...
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Truputį gunktelėjęs dviejų metrų vyras kas rytą linguoja į lengvosios atletikos maniežą ir išeina tik vakarop.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Truputį gunktelėjęs dviejų metrų vyras kas rytą linguoja į lengvosios atletikos maniežą ir išeina tik vakarop. „Vieni mokiniai gali treniruotis rytą, kiti - popiet. Toks jų grafikas, turiu taikytis", - šypteli pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas, disko metikas Romas Ubartas (48). Nuoširdus ir paprastas, net didžiosios šlovės metais nemokėjęs jaustis žvaigžde, šiandien jis niekuo nesiskundžia - džiaugsmas, jei kuriam auklėtiniui ima geriau sektis ar kas atpažinęs pasilabina. Dėmesys šildo santūrųjį 1992-ųjų Barselonos žaidynių olimpinį čempioną ir 1988-ųjų Seulo olimpiados sidabro medalio laimėtoją.


Romas neslepia: šiandien gyvena kukliai, bet galą su galu suduria. Ištikima bendražygė žmona Tatjana ieškosi darbo, tik šiais laikais net ir paprasčiausią rasti - lyg laimėti loterijoje. „Dabar gyvenime daugiau rutinos. Treniruoju jaunimą, su veteranais žaidžiu krepšinį, poilsiui lieka tik sekmadienis. Kaip treneris, dar ir pats turiu daug mokytis, bet kol kas man patinka! Kartais matau: tiems vaikams kalbu kalbu, o žodžiai - kaip žirniai į sieną... Vadinasi, darau klaidų. Skaitau literatūrą, mokausi. O praktinių žinių turiu į valias. Grįžtančio po darbo laukia Tania. Mes - jau dvidešimt treji metai kartu. Per tiek laiko abu kaip vienas tapome. Jau, regis, puikiai pažįstame vienas kitą. Nors, sakoma, moterų iki galo pažinti neįmanoma..." - kalba olimpinis čempionas.

Ubartai ir šiandien, kaip prieš porą dešimtmečių, kur tik gali, eina drauge. Kadaise iš šalies pora atrodė sunkiai suderinama: tarp jųdviejų - keturiolikos metų amžiaus ir beveik pusės metro ūgio skirtumas. Sporto medicinos gydytoja, kurią sutiko ir pamilo vienoje stovykloje, lydėjo vyrą į daugybę kelionių, buvo greta, kai jam sekėsi, nesitraukė, kai labiausiai reikėjo artimo peties. Įtarimai dėl draudžiamų preparatų vartojimo, kaltinimai, išteisinimai, profesionaliojo sporto pabaiga, vietos po saule paieškos anapus Atlanto - daug sveikatos Ubartams kainavusi paini istorija primiršta. Dabar - naujas etapas, kitos - trenerio - karjeros pradžia ir svajonės kada nors ploti olimpiadose dalyvaujantiems savo auklėtiniams.


Ar mokiniai jus atpažįsta, žino trenerio laimėjimus?


Tie, kurie ateina į treniruotes, tikrai domisi ir žino. Dabar internete yra gausybė filmuotos medžiagos, kaip diską mėtydavome. Tie vaikai moka daugiau nei mes jų amžiuje - vis ieško naujovių ir informaciją virškina labai greitai. Žino jie apie mane, domisi Virgiu Alekna, estu Gerdu Kanteriu. Jaunimas turi tikslą - juk yra į ką lygiuotis. Gal ko pasieks?..


Kiti Lietuvos lengvaatlečiai nė iš tolo nepasiekė tiek, kiek disko metikai. Kuo tas diskas ypatingas?


Priežasčių, kodėl lietuviams sekasi mėtyti diską, yra įvairių. Nereikia pamiršti gamtos - ji nelabai atšiauri, bet ir ne švelni. Todėl žmonės tvirti, užsigrūdinę ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mūsų sporto šaka pritraukia daug vaikų iš kaimo, o jie pratę dirbti, turi stiprius raumenis. Kaime net ir maistas kitoks nei mieste.

Be to, lietuviai - ramūs, moka tvardytis. Metant diską reikia sprogstamosios jėgos - juk tai trunka ne ilgiau kaip sekundę. Todėl svarbu valdytis, susitelkti būtent TĄ akimirką. Jei būsi karštakošis, nieko nepasieksi. Susivaldai, gražiai išsisuki... Ir skrieja diskas maždaug dvidešimt penkių metrų per sekundę greičiu. Štai - turim rezultatą...


Jūs, kaip ir Virgilijus Alekna, kilęs iš kaimo?


Taip, Pagėgių rajono, Mikytų. Augome penki vaikai: trys sesutės, brolis ir aš - vyriausias. Pavaikydavau mažuosius, buvau griežtas, bet, sako, teisingas. Mankštindavausi savo malonumui ir dirbau žemės ūkio darbus. Ypač patiko šieną krauti, o per bulviakasį namiškiai sakydavo: „Romai, tu ilgas, nesilankstyk vagoj, eik maišų krauti." Tai ir buvau toks nešulinis arklys. Iš tėvų namų į Panevėžio sporto internatą išvažiavau penkiolikos.


Aukštaūgis jaunuolis tikriausiai svajojo tapti krepšininku?


Tuo metu internate nebuvo krepšinio specializacijos, todėl tapau lengvaatlečiu. Kurį laiką šokinėjau į aukštį, bet ėmiau sparčiai stambėti... Tada treneris nuvedė pas metikus. Stūmiau rutulį, mėčiau diską, galiausiai prie jo apsistojau. Gal buvau jaunas, nesubrendęs, ką nors ne taip supratau, nes dariau daug netaisyklingų judesių. Kaip reikiant šlifuoti techniką teko įstojus į Pedagoginį universitetą ir patekus į trenerio Vytauto Jaro rankas. Ten prasidėjo išties rimtos treniruotės. Ilgai studijavau... Ačiū visiems, kas padėjo. Tekdavo knygų visur vežiotis, savarankiškai mokytis, nes treniruočių stovyklos būdavo kur nors Sąjungos platybėse - Adleryje, Feodosijoje, Podolske, netoli Maskvos. Sportinis gyvenimas buvo labai judrus, vienoje vietoje ilgai neužsisėdėdavome. Mėgau naujoje vietoje apylinkes išvaikščiot, pakampius išlandžiot. Dar - prie jūros vaikštinėti. Būdavo, po sunkios dienos išeinu į pakrantę, vienas prisėdu, pasvajoju.

Sovietmečiu šalies rinktinės sporto stovyklose tvarka būdavo griežta, bet teisinga. Iš mūsų reikalaudavo rezultatų, nes skirdavo nemažai pinigų. Gal kartais sportininkai lipdavo vieni kitiems per galvas - buvo didžiulė konkurencija. Visuomet po tris keturis varžovus už nugaros stovėdavo. Bet man sekėsi, rezultatai gerėjo.


Kuri pergalė šiandien atrodo brangiausia?


Neatmetu kitų pasiekimų, bet brangiausia - pergalė Barselonos olimpinėse žaidynėse. Kvalifikacinėse varžybose daug pastangų nereikėjo: pirmu metimu diską švystelėjau šešiasdešimt šešis metrus ir buvau ramus. Praėjo dvi dienos, finalo rytą atsikėliau ir supratau, kad kažkas ne taip: gal perdegiau? Nors turėdamas tokią nervų sistemą paprastai neperdegdavau. Net nežinau, kokie faktoriai lėmė... Pamenu, prastos oro sąlygos, savijauta. Buvau lyg ir pasirengęs siekti aukšto rezultato, o numečiau taip netoli - tik per šešiasdešimt penkis metrus. Ačiū Dievui, laimėjau, nes kiti stebuklų irgi neparodė.

Žinoma, svarbus ir Seulo žaidynių sidabro medalis. Tąkart mane aplenkė tik vokietis Jürgenas Schultas. Galėjau gal ir geresnį rezultatą pasiekti, bet prieš olimpiadą mums treniruočių stovyklą surengė Vladivostoke. Ten - pajūrio klimatas: atrodo, šilta, bet vejas kiaurai pučia. Peršalau. Startavau turėdamas temperatūros. Dar ir treneris buvo skubiai į Maskvą iškviestas. Likau vienas, sergantis. Bet negaliu skųstis. Antra vieta - puiku. Taip jausdamasis galėjau paslysti, sektoriaus ribą peržengti...


Aukščiausių rezultatų pasiekėte jūsų gyvenime atsiradus Tatjanai. Be jos nebūtumėte tiek nuveikęs?


Kad ji man padėjo, šimtu procentų galiu patvirtinti. Ypač tokiose situacijose, kai vienas niekaip nebūčiau ištempęs. Būti antrąja sportininko puse - nemenkas darbas. Psichologiškai Tatjana labai mane parėmė. Nuėjome kelią kaip du bendražygiai. Be šeimos, kai nėra užnugario, viskas būtų kitaip. Palaikymas žmogaus, kuris su tavimi gyvena, nepaprastai svarbus. Vienam siekti rezultatų būtų triskart sunkiau.


Ji ir lagaminus kraudavo...


O... Čia kultas buvo! Tania visuomet pedantiškai tvarkinga. Eidavau pasivaikščioti, kol ji mano daiktus pakuodavo.


Iš kur Tatjana kilusi? Kaip susitikote?


Susitikome treniruočių stovykloje Bulgarijoje. Ji man padėjo sveikti po traumos. 1986-aisiais susituokėme - buvome pirma tais metais Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje žiedus sumainiusi pora. Tania gimusi Tolimuosiuose Rytuose, Usurijske, tiksliau - iš Kinijos ten skrendančiame lėktuve. Jos mama dirbo Kinijoje. Kai atėjo laikas gimdyti, paaiškėjo, kad kitos šalies pilietės ten gimdyti negali. Tad ją greit greit įsodino į lėktuvą, skrendantį į Rusiją. Paskui mudu daug laiko lėktuvuose praleidome... Dar šuniuką nusipirkome. Spanielį, vardu Braitas. Jį, dar mažiuką, į krepšį dėdavome ir - į lėktuvą. Tuo metu leisdavo taip su šunimis skraidyti. Stiuardesės sueidavo paglostyti... Gražus, mielas. Dabar šunų kelionių tvarka žiauri. Kai su Braitu skridome į Ameriką, persinervinom. Dar tokį mažą narvą buvome nupirkę... Paskui iškart įsigijome didesnį, kad tik Braitui būtų patogiau. Nugaišo būdamas penkiolikos metų. Gaila, kaip šeimos narys buvo. Tania tartum norėtų kito šuns. Bet aš dar negaliu. Vis prisimenu...


Kaip nepalūžote sunkiu laikotarpiu, kai buvote įtariamas vartojantis draudžiamų preparatų?


Tuo metu buvo baisu. Tapau nervingas. Stogas važiavo. Kartais išgerdavau... Bet kitą rytą vėl ta pati realybė. Isterijų nekėliau. Stengdavausi tvarkytis pats vienas. Aišku, artimieji matydavo... Tania viską žinojo, ji - iš sporto srities. Abu supratome: ir jos, ir mano gyvenimas pasikeitė. Galiausiai nurimau, pasakiau sau: viskas, esu nebe sportininkas, reikia ką nors sugalvoti. Bandžiau vienur, kitur sau vietos ieškoti. Ir į Ameriką važiavome. Truputį mėtėmės. Kadangi pagal įstatymus šalyje galėjome būti pusmetį, nenorėjome jų laužyti. Grįžome. Tikiuosi čia padirbėti. Su vaikais man patinka.

Svarbu, kad ir baisiuoju laiku abu gerai sutikome. Kad net ir būdami duobėje vienas kito negraužėme. Duok Dieve, išlaikėme. Kad tik likimas ir toliau mums šypsotųsi...


Nepagalvojate, kad gimėte per anksti? Jei tokių rezultatų pasiektumėte dabar, važinėtumėte naujausiu automobiliu, iš premijų galėtumėte namus statytis...


Kiekvienam išbandymų duota tiek, kiek gali atlaikyti. Ir dovanų, matyt, pagal tai atseikėta. Kiek uždirbau?... Normaliai... Tikrai nepavydžiu po manęs olimpiniais čempionais tapusiems Virgiui Aleknai ir Dainai Gudzinevičiūtei. Tas auksas... Į jį sudėta tiek jėgų, laiko! Ačiū Dievui, kad dabar valstybė jį laimėjusius pagerbia ir apdovanoja. Taip ir turi būti. Kas daugiausia šlovina šalį? Ne tik menininkai, bet ir sportininkai. Be valstybės palaikymo sportuoti neįmanoma.


Šiandien jaučiatės pakankamai įvertintas?


Pasaulyje disko metimas labai populiarus. Iki šiol gaunu laiškų, prašo autografo. Kaip suranda? Matyt, per Lengvosios atletikos federaciją arba Olimpinį komitetą. Jiems parašo laišką, o tie persiunčia ar paskambina. Dažniausiai laiškų ateina iš Vokietijos. Toje šalyje daug šio sporto žvaigždžių.

Nepamiršo ir Lietuvoje. Važiuoju į susitikimus mokyklose. Dėmesys - neįkyrus, malonus. Garbė? Ji praeina. Maloniausia, jei žmonės po tiek metų atsimena, kas esu. Žvaigždžių liga niekuomet man negrėsė. Buvau nedrąsus, drovus, o viešai kalbėti atrodydavo didžiausia kančia. Nemėgau susibūrimų, kur daug žmonių. Net drebėdavau. Dabar viskas keičiasi, gyvenimo kryptis kita. Daugiau bendrauti pradėjau.


Ar mėginote skaičiuoti, kiek kartų švystelėjote poros kilogramų diską?


Neįmanoma suskaičiuoti. Mėtau nuo 1979 metų. Kasmet vidutiniškai nuo penkių iki dešimties tūkstančių metimų...                                                                                                                    


Romas Ubartas: tik faktai


  • Diską pradėjo mėtyti 1979 metais.

  • 1986-aisiais Štutgarte pirmąsyk tapo Europos čempionu, diską numetęs 67,07 metro.

  • Neoficialus rekordas, 1988-aisiais pasiektas per stipriausių metikų varžybas Smalininkuose, - 70,06 metro (vokiečiui Jürgenui Schultui priklausantis pasaulio rekordas - 74,08 metro).

  • Didžiausias laimėjimas - 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovotas aukso medalis, kurį garantavo 65,12 metro nusviestas diskas.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką