Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė (27) švyti. Tarsi visa pastaruoju metu užgriuvusi apkalbų, gandų ir skandalų lavina jai būtų nė motais. „Blondines darykite iš tų, kurios pačios nori taip atrodyti ir specialiai kuria tokį savo įvaizdį. Kodėl prie manęs prikibote?“ – galvos dėl skandalų nesuka jauna moteris. Jos pasaulyje vietos yra tik gražiems dalykams: metukų ką tik sulaukusiam sūnui Adomui, mylimajam šokėjui Deividui Meškauskui (21) ir greitai prasidėsiantiems LNK „Žvaigždžių duetams“, kuriuose ji dainuos su tamsiaodžiu reklamos specialistu Edmundu Štengeriu (35), Lietuvos pramogų pasaulyje kadaise žinotu Mundžio slapyvardžiu.
Kam taip užkliuvai, kad pastaruoju metu nedingsti iš spaudos puslapių ir TV ekranų? Na, kitas sakytų – puiki reklamos kampanija...
Aš nuolat kliūnu žurnalistams. Tai – akivaizdu, tik nežinau kodėl. Puolama būdavau nuolat, bet pastaruoju metu straipsniai itin dažni ir bjaurūs. Matau tendenciją iš visko padaryti net ne bulvarą, o pačią primityviausią geltonąją spaudą. Vertinu tai kaip smunkantį žiniasklaidos lygį. Matyt, nebeliko apie ką rašyti ir nebėra kitų temų kaip tik Ščiogolevaitė ir „Playboy“.
Tai vis dėlto fotografuosiesi šiam žurnalui nuoga?
Net pasiūlymo tokio negavau! Istorija labai juokinga: eini į laidą „Auksinė savaitės blykstė“, skirtą atsisveikinti su „Muzikos akademijos“ dalyviais. Tikiesi, kad šnekėsiesi apie muziką, apie pasibaigusį projektą, o sulauki klausimo ne į temą: ar nusifotografuočiau nuoga? Pajuokauji, ir tiek. Bet žurnalistai iš to tuoj pat padaro skandalą ir dar lieki kalta, kad pati prisišnekėjai. Esmė: kad ir kaip tada būčiau atsakiusi, vis tiek būtų blogai. Jeigu nešnekėčiau, sakytų: „Oi, atsirado! Nenori, matai, kalbėti...“ Kai juokauji, vėl sako: „Pati prisišnekėjo...“
Esi vadinta ir arogantiška, ir pikta, ir pasipūtusia. Gal su žiniasklaidos atstovais būtų verta išmokti būti tiesiog miela, gražiai besišypsančia dainininke?
Nesu naivi kvailelė, dėl reklamos galinti padaryti bet ką... Esu tokia, kokia esu. Ir ne snarglė, kurią galima valdyti taip, kaip kažkam naudinga. Suprantu, kad iš manęs reikalaujama būti blondine. Bet tokia nesu ir nebūsiu.
O ypač griežtos „Muzikos akademijos“ komisijos narės įvaizdis buvo natūralus ar sugalvotas specialiai?
Iš dalies – sukurtas, nes laidos rengėjai manęs prašė tokios pozicijos. Kita vertus, man tai nebuvo svetima, nes esu įsitikinusi, kad tai – į naudą dalyviams. Vien liaupsinti juos (o gerbėjų jie ir taip dabar daug turi) nebūtų gerai. Reikia ir šiek tiek nuleisti ant žemės, pasistengti, kad jie išgirstų rimtą, griežtą poziciją. Tačiau esu įsitikinusi, kad nė vieno neįžeidžiau, specialiai neįskaudinau. Buvo tokių, kurie iškart matė mano atsidavimą ir buvo patenkinti dėl argumentuotos kritikos. Buvo ir tokių, kurie tik projektui pasibaigus pasakė: „Dabar aš viską supratau, Rūta. Ir esu dėkinga. Atsiprašau, jeigu rodžiau nepasitenkinimą.“ Kiek kam reikėjo, tiek tas ir pasiėmė. Kas nenorėjo imti – ir nereikia.
Gal per daug metų vis dėlto įmanoma užsiauginti storą odą, kad visos apkalbos, gandai, etiketės nebežeistų?
Stengiuosi, kiek įmanoma, nuo visų tų straipsnių atsiriboti. Bet, aišku, pikta, kai dešimtą kartą per dieną paskambina ir klausia apie „Playboy“. Atsakau, kad nenoriu tuo klausimu šnekėti ir kad apskritai nėra čia apie ką kalbėti. Net neabejoju, kad ir vėl būsiu pavadinta arogantiška ir pasipūtusia...
Bet tikrai dėl to neraudosiu į pagalvę, nesirausiu plaukų ir po teismus dėl kokių nors kvailų kalbų nesitąsysiu. Aš turiu savo gyvenimą ir jis nepasiriboja tuo, ką apie mane rašo žiniasklaida. Nebekankinu savęs, kaip atrodysiu, ką turėčiau pasakyti ar kaip nusišypsoti. Blogiau jau nebus! Tam tikra prasme dabar jaučiuosi visiškai laisva. Aš neapsimetinėjau ir neapsimetinėsiu. Jeigu man gera, sakau, kad „kaifuoju“, o jeigu nepatinka, taip ir pasakysiu. Nuolat gaunu pastabų iš aplinkinių: „Būk paprastesnė...“ Vienoje šventėje nepažįstama moteris net ėmė dėstyti, kad aš per rimta, kad man reikia pabūti naivia moteriškaite... Ką į tai atsakyti? Žinau, kad man tai visai nerūpi, gyvenu kur kas gražesniais dalykais: sūnelis sulaukė metukų, gavau pasiūlymą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“...
Ar iš piršto laužtos ir kalbos, kad tavo partneris turėjo būti politikas Viktoras Uspaskich?
Jis atsisakė dalyvauti. Gaila, nes tai galėjo būti dar viena avantiūra mano gyvenime (juokiasi). Kodėl gi ne?! Nejaugi nuo visų puolančių turėčiau slėptis po lapais, išsigąsti, bijoti, kad vėl ko nors apie mane neprikurtų?! Tik nereikia manęs gąsdinti!
Negąsdina tavęs ir krizė, daugumos dainininkų apverkiamas koncertų trūkumas, nauji mokesčiai?
Taip, gruodis darbų prasme buvo prastas. Sausį ir vasarį užrašų knygelėje – apskritai nė vieno įrašo apie koncertą. Visi kolegos tuo skundžiasi. Manau, kad krizė atvers du kelius: arba žmonės atsirinks ir mokės tik už gerus dalykus. Arba pradės pirkti nekokybiškus, bet labai pigius. Man kažkodėl atrodo, kad laimės antrasis variantas...
Bet gal dabar toks etapas mano gyvenime, kad mažai išgyvenu dėl materialių dalykų. Pasinėriau į muziką, gilinuosi į mokslą, tikėjimą. Ne, tikrai neišėjau į meditacijas ir transo būseną, yra dalykų, kurių negali ignoruoti: vaikas, šeima, būsto paskola. Bet nereikia tik tuo gyventi. Gal dėl to ir „Žvaigždžių duetai“ sugundė: negali tik sėdėti namuose ir svajoti apie ypatingus menus. Be to, šis projektas – ne šiaip pasistaipymas, krūtinės parodymas, ir tiek. Tai – kūrybinis, kolektyvinis darbas. „Muzikos akademijoje“ ne tik mokiau kitus, bet ir sau labai daug ką priminiau, daug ką iš naujo permąsčiau. Aš iš visko semiuosi patirties. Juk mums su dueto partneriu gali visiškai nepavykti, galime po kelių laidų išsiskirti, niekas negarantuotas laimėti ir nuo nieko nėra apsaugotas. Bet kuriuo atveju tai bus įdomi gyvenimo pamoka.
Sako, vaiko gimimas keičia moterį. Žiūriu ir galvoju, kas pasikeitė tavyje?..
Tapau sėslesnė, atsakingesnė, labiau valdau emocijas. Anksčiau leisdavai sau viską – bet kokią užgaidą ar linksmą nemigo naktį, o dabar žinai, kad ryte vaikui nepasakysi: „Pamiegokim, ką?..“ Nors būna ir taip, mes su juo puikiai sutariame (šypsosi).
Ir mama tu griežta?
Nežinau, kaip tai įvertinti ir su kuo palyginti. Turbūt nelabai griežta, bet nesu ir iš tų, kurios leidžia vaikui absoliučiai viską. Yra laikas, kai mažylį reikia ir palepinti, ir paauklėti. Stengiesi viską daryti natūraliai, be jokių kraštutinumų.
Iš kur mamos žino, kaip auklėti vaikus? Iš ko jos mokosi?
Iš intuicijos, savo tėvų patirties, knygų, iš kaimynių, iš mažesnių pusseserių ir pusbrolių, kuriuos pati kadaise auginai... Renki viską aplinkui, stebi, kaupi žinias, pritaikai jas savo vaikui. Ir augini.
Bet juk norisi viską daryti tobulai...
Nesąmonė! Taip, aš perfekcionistė, bet nuolat su savimi kovoju: „Jeigu neišėjo šįkart, per daug nesinervink... gyvenk ir mokykis.“ Mokaisi iš kiekvienos klaidos, iš kiekvienos vaiko mėlynės. Aš nereikalauju iš savęs superekstrasensinių savybių, darau tik tai, kas mano galioms. Tikrai nesu supermama. Esu paprasta mama kaip dauguma kitų. Stengiuosi įsiklausyti į savo vaiko poreikius, mokau jį prisitaikyti prie realaus pasaulio, duodu tai, ką sugeba tik mama. Visa tai tam, kad jis ištirptų manyje, o aš – jame. Vaikas man – didžiulis džiaugsmas. Ypač dabar, kai paaugo, kai daug aiškiau reiškia savo jausmus, parodo, ko nori, kaip jaučiasi. Tai gerokai palengvina mano, kaip mamos, darbą. Matau, koks vaikas su manimi laimingas, koks jis mylimas ir namuose, ir senelių, ir auklytės.
Jaučiu, kad su savo vaiku turiu kontaktą. Man nesunku dešimt kartų pakartoti tą patį žodį, kad jis geriau įsimintų, man smagu su juo kalbėtis. Man net patinka aiškiai jam tarti daiktų pavadinimus ir viską įvardyti, nes matau, kad kaip visi maži vaikai jis to labai noriai mokosi. Grįžusi su maišais iš parduotuvės, nevarau jo nuo savęs šaukdama: „Negalima! Nelįsk!“ Ir man, ir jam bus įdomiau, jeigu pasakysiu: „Nori padėti iškrauti daiktus – padėk...“ Visada gali rasti aukso vidurį, tokį pokalbio toną ar elgesio modelį, kad vaikas jaustųsi tikras šeimos narys, nors dar daug ko nemoka, negali, nesupranta.
Ar būtent taip įsivaizdavai gyvensianti tada, kai Adomo dar tik laukeisi?
Dabartinis gyvenimas net nepalyginamas su tuo, apie ką anksčiau galvodavau. Kai draugės klausia, koks jausmas turėti vaikų, kaip pasiruošti jų atėjimui, kaip auginti, kartoju: kol neturi vaikų, tol neįmanoma nei paaiškinti, nei suprasti, koks tai jausmas. Kai seniau girdėdavau posakį, kad vaikas po lygiai atneša ir džiaugsmų, ir vargų, atrodydavo gerokai perdėta. Viską pajunti ir supranti tik kai gimsta tavo pačios vaikas.
Nepasiilgsti iki tol turėtos laisvės?
Jau nebe. Iš pradžių jausdavau ilgesį, juk pirmi metai iš tikrųjų patys sunkiausi. Atrodo neįmanoma suprasti, atspėti, ko vaikui reikia, kas jam skauda, ką jis jaučia. Juk parodyti ir pasakyti jis dar nemoka: arba miega, arba tyli, arba verkia.
Koks vaidmuo namuose skirtas tėčiui?
Lygiai toks pats, kaip ir mamai. Deividui, kaip dar labai jaunam žmogui, sunku prisiderinti prie vis naujų gyvenimo etapų, bet labai džiaugiuosi, kad jis stebėtinai greitai viską perpranta ir mokosi. Mūsų šeima yra ypač darni.
O kaipgi nuotraukos spaudoje ir kalbos, kad Deividas tai viename, tai kitame renginyje pasirodo su nepažįstamomis merginomis?..
Mums tai tik juoką kelia. Ypač pastarasis atvejis visai iš piršto laužtas: per Naujuosius metus aš dirbau viešbučio restorane, o kompanija, su kuria vėliau turėjome švęsti, išėjo prie katedros žiūrėti fejerverkų. Nufotografavo Deividą su kažkuo ir pradėjo paskambinę klausti, su kokia panele buvo. Nežinia, net su kuria jį ten „pagavo“, nes mūsų kompanijoje buvo daug ir merginų, ir vaikinų. „Ach, tai net nežinote, su kuo...“ – mėgavosi žurnalistas. Ir, įsivaizduokite, išeina toks tekstukas, kad Deividas ne su Rūta švenčia Naujuosius metus ir dar išsisukinėja... Juokinga! Jeigu mes dar tarpusavyje pradėtume dėl tokių niekų pyktis, į ką tai būtų panašu?
Ar vienas kito nebepavydite kaip santykių pradžioje?
Praėjo dveji su puse metų, bet visko tebėra: ir pavydo, ir aistros, ir rutinos, ir ramybės, ir švenčių, ir nuovargio... Viskuo tebesidalijame.
O ką darytum, jeigu Deividas iš tiesų būtų „pagautas“ su kokia nors mylimąja?
Išsiaiškinčiau tai su Deividu. Du skirtingi dalykai: ar jis tik nufotografuotas su kažkuo, ar iš tikrųjų neištikimas.
Bet jūs juk nesusituokę, tam tikra prasme jis – laisvas vyras.
Čia jūs taip vertinate. O mums atrodo, kad esame tikra, normali šeima. Aš jam nenuomoju kambario ir jis man nenuomoja. Gyvename vienas su kitu tikrai ne iš patogumo. Vadinasi, esame šeima ir kartu auginame vaiką.
Kodėl tada nesituokiate?
Nėra čia nei jokios sensacijos, nei gilių mįslių. Vienas dalykas: mums nėra kur skubėti. Jeigu vaikelis atsiranda pirmiau nei vestuvės, kur jau čia lėksi bėgsi... Be to, balių per krizę kelti nelogiška... Antra: nejaugi kasdien turėčiau pristoti prie Deivido su tokiomis kalbomis: „O kada tu man pasipirši?.. Už tavęs aš netekėsiu... O, žinai, aš labai norėčiau ištekėti...“ Kartais pajuokauji, paerzini vienas kitą, ir tuo viskas pasibaigia. Vestuvės tikrai nėra neišvengiamas dalykas, kurį žūtbūt reikia atlikti.
Gimus Adomui, Deividas nebuvo nustumtas iš pirmosios svarbiausio tavo gyvenime vyro vietos į antrąją?
Ko gero, absoliučiai visose šeimose taip įvyksta: gimus vaikui vyrai pasijunta nustumti. Prie to turi priprasti visi. Vieni tai išgyvena lengviau, kiti – skausmingiau. Kai ateina vaikas, tikrai reikia nemažai laiko prie naujo gyvenimo prisitaikyti visiems trims.
Iš kur kantrybė? Turbūt iš šeimos vertybių. Juk visada lengviausia susibarti, apsidrabstyti, išsiskirti... Bet stengiesi taikytis vienas prie kito, bandai įvairius modelius, susirandi savo vietą, padėtį... Mūsų šeima gana sklandžiai visus tuos etapus perėjo. Kai nori gyventi darniai, tai ir pavyksta. Kartais kur nors parduotuvėje pagaunu save galvojančią: va, jeigu pamatytų mus su Deividu juokais besierzinančius, šalia stovintis žmogus iškart padarytų išvadą: „Turbūt jų santykiai jau visai pašliję...“ Kas pamatys tomis akimirkomis, kai mes nusiteikę romantiškai, sakys: „Pats mačiau, kaip gražiai jie bendrauja...“ Gal aš Deividui aistringai pasakosiu kokią draugės istoriją, o žmonės iš tolo pagalvos, kad baru jį: „Na, šita ragana jį tikrai po padu laiko...“ Savų interpretacijų sukurti galima iš bet ko. O kaip yra iš tiesų, žinome tik mes dviese.
Ir kartu mes esame jau labai ilgai. Daug kam netikėtai... Ar ne (juokiasi)?
Kam taip užkliuvai, kad pastaruoju metu nedingsti iš spaudos puslapių ir TV ekranų? Na, kitas sakytų – puiki reklamos kampanija...
Aš nuolat kliūnu žurnalistams. Tai – akivaizdu, tik nežinau kodėl. Puolama būdavau nuolat, bet pastaruoju metu straipsniai itin dažni ir bjaurūs. Matau tendenciją iš visko padaryti net ne bulvarą, o pačią primityviausią geltonąją spaudą. Vertinu tai kaip smunkantį žiniasklaidos lygį. Matyt, nebeliko apie ką rašyti ir nebėra kitų temų kaip tik Ščiogolevaitė ir „Playboy“.
Tai vis dėlto fotografuosiesi šiam žurnalui nuoga?
Net pasiūlymo tokio negavau! Istorija labai juokinga: eini į laidą „Auksinė savaitės blykstė“, skirtą atsisveikinti su „Muzikos akademijos“ dalyviais. Tikiesi, kad šnekėsiesi apie muziką, apie pasibaigusį projektą, o sulauki klausimo ne į temą: ar nusifotografuočiau nuoga? Pajuokauji, ir tiek. Bet žurnalistai iš to tuoj pat padaro skandalą ir dar lieki kalta, kad pati prisišnekėjai. Esmė: kad ir kaip tada būčiau atsakiusi, vis tiek būtų blogai. Jeigu nešnekėčiau, sakytų: „Oi, atsirado! Nenori, matai, kalbėti...“ Kai juokauji, vėl sako: „Pati prisišnekėjo...“
Esi vadinta ir arogantiška, ir pikta, ir pasipūtusia. Gal su žiniasklaidos atstovais būtų verta išmokti būti tiesiog miela, gražiai besišypsančia dainininke?
Nesu naivi kvailelė, dėl reklamos galinti padaryti bet ką... Esu tokia, kokia esu. Ir ne snarglė, kurią galima valdyti taip, kaip kažkam naudinga. Suprantu, kad iš manęs reikalaujama būti blondine. Bet tokia nesu ir nebūsiu.
O ypač griežtos „Muzikos akademijos“ komisijos narės įvaizdis buvo natūralus ar sugalvotas specialiai?
Iš dalies – sukurtas, nes laidos rengėjai manęs prašė tokios pozicijos. Kita vertus, man tai nebuvo svetima, nes esu įsitikinusi, kad tai – į naudą dalyviams. Vien liaupsinti juos (o gerbėjų jie ir taip dabar daug turi) nebūtų gerai. Reikia ir šiek tiek nuleisti ant žemės, pasistengti, kad jie išgirstų rimtą, griežtą poziciją. Tačiau esu įsitikinusi, kad nė vieno neįžeidžiau, specialiai neįskaudinau. Buvo tokių, kurie iškart matė mano atsidavimą ir buvo patenkinti dėl argumentuotos kritikos. Buvo ir tokių, kurie tik projektui pasibaigus pasakė: „Dabar aš viską supratau, Rūta. Ir esu dėkinga. Atsiprašau, jeigu rodžiau nepasitenkinimą.“ Kiek kam reikėjo, tiek tas ir pasiėmė. Kas nenorėjo imti – ir nereikia.
Gal per daug metų vis dėlto įmanoma užsiauginti storą odą, kad visos apkalbos, gandai, etiketės nebežeistų?
Stengiuosi, kiek įmanoma, nuo visų tų straipsnių atsiriboti. Bet, aišku, pikta, kai dešimtą kartą per dieną paskambina ir klausia apie „Playboy“. Atsakau, kad nenoriu tuo klausimu šnekėti ir kad apskritai nėra čia apie ką kalbėti. Net neabejoju, kad ir vėl būsiu pavadinta arogantiška ir pasipūtusia...
Bet tikrai dėl to neraudosiu į pagalvę, nesirausiu plaukų ir po teismus dėl kokių nors kvailų kalbų nesitąsysiu. Aš turiu savo gyvenimą ir jis nepasiriboja tuo, ką apie mane rašo žiniasklaida. Nebekankinu savęs, kaip atrodysiu, ką turėčiau pasakyti ar kaip nusišypsoti. Blogiau jau nebus! Tam tikra prasme dabar jaučiuosi visiškai laisva. Aš neapsimetinėjau ir neapsimetinėsiu. Jeigu man gera, sakau, kad „kaifuoju“, o jeigu nepatinka, taip ir pasakysiu. Nuolat gaunu pastabų iš aplinkinių: „Būk paprastesnė...“ Vienoje šventėje nepažįstama moteris net ėmė dėstyti, kad aš per rimta, kad man reikia pabūti naivia moteriškaite... Ką į tai atsakyti? Žinau, kad man tai visai nerūpi, gyvenu kur kas gražesniais dalykais: sūnelis sulaukė metukų, gavau pasiūlymą dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“...
Ar iš piršto laužtos ir kalbos, kad tavo partneris turėjo būti politikas Viktoras Uspaskich?
Jis atsisakė dalyvauti. Gaila, nes tai galėjo būti dar viena avantiūra mano gyvenime (juokiasi). Kodėl gi ne?! Nejaugi nuo visų puolančių turėčiau slėptis po lapais, išsigąsti, bijoti, kad vėl ko nors apie mane neprikurtų?! Tik nereikia manęs gąsdinti!
Negąsdina tavęs ir krizė, daugumos dainininkų apverkiamas koncertų trūkumas, nauji mokesčiai?
Taip, gruodis darbų prasme buvo prastas. Sausį ir vasarį užrašų knygelėje – apskritai nė vieno įrašo apie koncertą. Visi kolegos tuo skundžiasi. Manau, kad krizė atvers du kelius: arba žmonės atsirinks ir mokės tik už gerus dalykus. Arba pradės pirkti nekokybiškus, bet labai pigius. Man kažkodėl atrodo, kad laimės antrasis variantas...
Bet gal dabar toks etapas mano gyvenime, kad mažai išgyvenu dėl materialių dalykų. Pasinėriau į muziką, gilinuosi į mokslą, tikėjimą. Ne, tikrai neišėjau į meditacijas ir transo būseną, yra dalykų, kurių negali ignoruoti: vaikas, šeima, būsto paskola. Bet nereikia tik tuo gyventi. Gal dėl to ir „Žvaigždžių duetai“ sugundė: negali tik sėdėti namuose ir svajoti apie ypatingus menus. Be to, šis projektas – ne šiaip pasistaipymas, krūtinės parodymas, ir tiek. Tai – kūrybinis, kolektyvinis darbas. „Muzikos akademijoje“ ne tik mokiau kitus, bet ir sau labai daug ką priminiau, daug ką iš naujo permąsčiau. Aš iš visko semiuosi patirties. Juk mums su dueto partneriu gali visiškai nepavykti, galime po kelių laidų išsiskirti, niekas negarantuotas laimėti ir nuo nieko nėra apsaugotas. Bet kuriuo atveju tai bus įdomi gyvenimo pamoka.
Sako, vaiko gimimas keičia moterį. Žiūriu ir galvoju, kas pasikeitė tavyje?..
Tapau sėslesnė, atsakingesnė, labiau valdau emocijas. Anksčiau leisdavai sau viską – bet kokią užgaidą ar linksmą nemigo naktį, o dabar žinai, kad ryte vaikui nepasakysi: „Pamiegokim, ką?..“ Nors būna ir taip, mes su juo puikiai sutariame (šypsosi).
Ir mama tu griežta?
Nežinau, kaip tai įvertinti ir su kuo palyginti. Turbūt nelabai griežta, bet nesu ir iš tų, kurios leidžia vaikui absoliučiai viską. Yra laikas, kai mažylį reikia ir palepinti, ir paauklėti. Stengiesi viską daryti natūraliai, be jokių kraštutinumų.
Iš kur mamos žino, kaip auklėti vaikus? Iš ko jos mokosi?
Iš intuicijos, savo tėvų patirties, knygų, iš kaimynių, iš mažesnių pusseserių ir pusbrolių, kuriuos pati kadaise auginai... Renki viską aplinkui, stebi, kaupi žinias, pritaikai jas savo vaikui. Ir augini.
Bet juk norisi viską daryti tobulai...
Nesąmonė! Taip, aš perfekcionistė, bet nuolat su savimi kovoju: „Jeigu neišėjo šįkart, per daug nesinervink... gyvenk ir mokykis.“ Mokaisi iš kiekvienos klaidos, iš kiekvienos vaiko mėlynės. Aš nereikalauju iš savęs superekstrasensinių savybių, darau tik tai, kas mano galioms. Tikrai nesu supermama. Esu paprasta mama kaip dauguma kitų. Stengiuosi įsiklausyti į savo vaiko poreikius, mokau jį prisitaikyti prie realaus pasaulio, duodu tai, ką sugeba tik mama. Visa tai tam, kad jis ištirptų manyje, o aš – jame. Vaikas man – didžiulis džiaugsmas. Ypač dabar, kai paaugo, kai daug aiškiau reiškia savo jausmus, parodo, ko nori, kaip jaučiasi. Tai gerokai palengvina mano, kaip mamos, darbą. Matau, koks vaikas su manimi laimingas, koks jis mylimas ir namuose, ir senelių, ir auklytės.
Jaučiu, kad su savo vaiku turiu kontaktą. Man nesunku dešimt kartų pakartoti tą patį žodį, kad jis geriau įsimintų, man smagu su juo kalbėtis. Man net patinka aiškiai jam tarti daiktų pavadinimus ir viską įvardyti, nes matau, kad kaip visi maži vaikai jis to labai noriai mokosi. Grįžusi su maišais iš parduotuvės, nevarau jo nuo savęs šaukdama: „Negalima! Nelįsk!“ Ir man, ir jam bus įdomiau, jeigu pasakysiu: „Nori padėti iškrauti daiktus – padėk...“ Visada gali rasti aukso vidurį, tokį pokalbio toną ar elgesio modelį, kad vaikas jaustųsi tikras šeimos narys, nors dar daug ko nemoka, negali, nesupranta.
Ar būtent taip įsivaizdavai gyvensianti tada, kai Adomo dar tik laukeisi?
Dabartinis gyvenimas net nepalyginamas su tuo, apie ką anksčiau galvodavau. Kai draugės klausia, koks jausmas turėti vaikų, kaip pasiruošti jų atėjimui, kaip auginti, kartoju: kol neturi vaikų, tol neįmanoma nei paaiškinti, nei suprasti, koks tai jausmas. Kai seniau girdėdavau posakį, kad vaikas po lygiai atneša ir džiaugsmų, ir vargų, atrodydavo gerokai perdėta. Viską pajunti ir supranti tik kai gimsta tavo pačios vaikas.
Nepasiilgsti iki tol turėtos laisvės?
Jau nebe. Iš pradžių jausdavau ilgesį, juk pirmi metai iš tikrųjų patys sunkiausi. Atrodo neįmanoma suprasti, atspėti, ko vaikui reikia, kas jam skauda, ką jis jaučia. Juk parodyti ir pasakyti jis dar nemoka: arba miega, arba tyli, arba verkia.
Koks vaidmuo namuose skirtas tėčiui?
Lygiai toks pats, kaip ir mamai. Deividui, kaip dar labai jaunam žmogui, sunku prisiderinti prie vis naujų gyvenimo etapų, bet labai džiaugiuosi, kad jis stebėtinai greitai viską perpranta ir mokosi. Mūsų šeima yra ypač darni.
O kaipgi nuotraukos spaudoje ir kalbos, kad Deividas tai viename, tai kitame renginyje pasirodo su nepažįstamomis merginomis?..
Mums tai tik juoką kelia. Ypač pastarasis atvejis visai iš piršto laužtas: per Naujuosius metus aš dirbau viešbučio restorane, o kompanija, su kuria vėliau turėjome švęsti, išėjo prie katedros žiūrėti fejerverkų. Nufotografavo Deividą su kažkuo ir pradėjo paskambinę klausti, su kokia panele buvo. Nežinia, net su kuria jį ten „pagavo“, nes mūsų kompanijoje buvo daug ir merginų, ir vaikinų. „Ach, tai net nežinote, su kuo...“ – mėgavosi žurnalistas. Ir, įsivaizduokite, išeina toks tekstukas, kad Deividas ne su Rūta švenčia Naujuosius metus ir dar išsisukinėja... Juokinga! Jeigu mes dar tarpusavyje pradėtume dėl tokių niekų pyktis, į ką tai būtų panašu?
Ar vienas kito nebepavydite kaip santykių pradžioje?
Praėjo dveji su puse metų, bet visko tebėra: ir pavydo, ir aistros, ir rutinos, ir ramybės, ir švenčių, ir nuovargio... Viskuo tebesidalijame.
O ką darytum, jeigu Deividas iš tiesų būtų „pagautas“ su kokia nors mylimąja?
Išsiaiškinčiau tai su Deividu. Du skirtingi dalykai: ar jis tik nufotografuotas su kažkuo, ar iš tikrųjų neištikimas.
Bet jūs juk nesusituokę, tam tikra prasme jis – laisvas vyras.
Čia jūs taip vertinate. O mums atrodo, kad esame tikra, normali šeima. Aš jam nenuomoju kambario ir jis man nenuomoja. Gyvename vienas su kitu tikrai ne iš patogumo. Vadinasi, esame šeima ir kartu auginame vaiką.
Kodėl tada nesituokiate?
Nėra čia nei jokios sensacijos, nei gilių mįslių. Vienas dalykas: mums nėra kur skubėti. Jeigu vaikelis atsiranda pirmiau nei vestuvės, kur jau čia lėksi bėgsi... Be to, balių per krizę kelti nelogiška... Antra: nejaugi kasdien turėčiau pristoti prie Deivido su tokiomis kalbomis: „O kada tu man pasipirši?.. Už tavęs aš netekėsiu... O, žinai, aš labai norėčiau ištekėti...“ Kartais pajuokauji, paerzini vienas kitą, ir tuo viskas pasibaigia. Vestuvės tikrai nėra neišvengiamas dalykas, kurį žūtbūt reikia atlikti.
Gimus Adomui, Deividas nebuvo nustumtas iš pirmosios svarbiausio tavo gyvenime vyro vietos į antrąją?
Ko gero, absoliučiai visose šeimose taip įvyksta: gimus vaikui vyrai pasijunta nustumti. Prie to turi priprasti visi. Vieni tai išgyvena lengviau, kiti – skausmingiau. Kai ateina vaikas, tikrai reikia nemažai laiko prie naujo gyvenimo prisitaikyti visiems trims.
Iš kur kantrybė? Turbūt iš šeimos vertybių. Juk visada lengviausia susibarti, apsidrabstyti, išsiskirti... Bet stengiesi taikytis vienas prie kito, bandai įvairius modelius, susirandi savo vietą, padėtį... Mūsų šeima gana sklandžiai visus tuos etapus perėjo. Kai nori gyventi darniai, tai ir pavyksta. Kartais kur nors parduotuvėje pagaunu save galvojančią: va, jeigu pamatytų mus su Deividu juokais besierzinančius, šalia stovintis žmogus iškart padarytų išvadą: „Turbūt jų santykiai jau visai pašliję...“ Kas pamatys tomis akimirkomis, kai mes nusiteikę romantiškai, sakys: „Pats mačiau, kaip gražiai jie bendrauja...“ Gal aš Deividui aistringai pasakosiu kokią draugės istoriją, o žmonės iš tolo pagalvos, kad baru jį: „Na, šita ragana jį tikrai po padu laiko...“ Savų interpretacijų sukurti galima iš bet ko. O kaip yra iš tiesų, žinome tik mes dviese.
Ir kartu mes esame jau labai ilgai. Daug kam netikėtai... Ar ne (juokiasi)?
