Rūtenis Paulauskas (36) puikiai pamena, kaip, būdamas Maskvos srities „Dinamo" vyrų krepšinio komandos treneris, reagavo į tuomečio savo asistento paskyrimą vadovauti to paties klubo moterų ekipai. Tąkart pagalvojo: „Gaila žmogaus." Dar prieš porą metų jam toks kolegos karjeros posūkis atrodė didelė bausmė. Likimo ironija: dabar pats ne tik treniruoja ilgametę Lietuvos moterų lygos čempionę Vilniaus „Teo", bet ir šiomis dienomis su rinktinės žaidėjomis pradeda treniruočių stovyklą.
Kas pasikeitė, kad anksčiau į moterų krepšinį kritiškai žiūrėjęs treneris prieš pusmetį savo noru stojo prie „Teo" ir rinktinės vairo? „Kažkada savęs neįsivaizdavau tokioje vietoje. Man, pratusiam dirbti su vyrų komandomis, moterų krepšinis atrodė labai lėtas. Tačiau viskas apsivertė. Sutapo, kad tuo pačiu metu sulaukiau ir „Teo", ir rinktinės pasiūlymų. Pamąsčiau: kodėl gi ne? Juk tai - tas pat krepšinis. Čia dar yra kur save realizuoti, o dirbdamas su vyrų komanda, jei neturi didelio biudžeto ir negali surinkti stiprių žaidėjų, esi pasmerktas kapanotis kažkur dugne. Moterų krepšinyje dar galiu ką nors pritaikyti iš treniruojant vyrus įgytos patirties, mėginti kažką keisti. Be to, viliojo moterų sporto, psichologijos pažinimas", - aiškina svarių pergalių ne tik su vyrų komandomis iškovojęs, bet ir prieš keletą metų šalies aštuoniolikmečių vaikinų rinktinę iki Europos čempionato sidabrinės garbės pakylos atvedęs krepšinio strategas. Rūtenis išduoda dar vieną - bene svarbiausią - priežastį, kodėl ryžosi treniruoti moterų ekipą. Nemenkas argumentas, lėmęs pasirinkimą, buvo ir tas, kad po svetur praleistų metų galės gyventi ir dirbti Vilniuje, kur šeima, namai. Juose dabar trenerio laukia keturiese - žmona Rasa, sūnus Povilas (13), dukterys Saulė (4) ir Rūta (2 mėn.). Rūtenis supranta, kad šiuo metu turi būti kuo arčiau jų, nori matyti, kaip vaikai auga, išsaugoti ryšį su jais ir pasitikėjimą. Dirbti ir uždirbti užsienyje galima, tik ar verta, kai namie tenka atlikti ne mažiau atsakingą darbą, nei vadovaujant krepšinio komandai - auklėti atžalas, skirstyti pareigas ir darbus? Tiesa, kartais prieš svarbias rungtynes susikaupusiam tėčiui Saulė papriekaištauja: „Tu ir vėl manęs negirdi!" Tačiau laikino išėjimo mintimis iš namų į krepšinio aikštę nė iš tolo negalima lyginti su gyvenimu už daugybės kilometrų nuo artimųjų.
Vaikams reikia pavyzdžio
Rūtenis kaip šiandien pamena: kai pasaulį išvydo jo ir Rasos, su kuria Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo viename kurse, pirmagimis Povilas, laiminga šeima parvažiavo į dvylikos kvadratinių metrų ploto bendrabučio kambarėlį. Parsinešę vaiką, jauni tėvai net nežinojo, kur geriausia jį padėti. Jei išskleisdavo sofą, nebuvo kur statyti vystyklų džiovyklos, o lyginimo lentą tekdavo atremti į sieną. Naktį kambario sienomis imdavo žygiuoti tarakonai, grindimis - šmirinėti pelės. Tačiau jaunatviškas entuziazmas ir džiaugsmas, kad susilaukė sveiko šaunaus kūdikio, nustelbė visus nepatogumus. „Daug vaikų bendrabutyje tokiomis sąlygomis augo. Ir kaip buvo smagu! Dabar jau norisi komforto. Kantrybės nėra. Greičiau pavargsti. Kita vertus, tampi protingesnis, racionalesnis, neberizikuoji", - kalba trijų vaikų tėvas. Jis nersis iš kailio, kad Saulei ir Rūtai netektų patirti to, ką kažkada išgyveno Povilas. „1999-ieji - lūžio metai. Tada su Vilniaus „Sakalais" Lietuvos krepšinio lygoje užėmėme trečiąją vietą, gyniau disertaciją (Rūtenis Paulauskas - mokslų daktaras, apgynęs disertaciją apie fizinių krūvių įtaką vaikų raidai - red. past.), ėmiau banko paskolą su dideliais procentais, pirkau butą. Tuo metu tą daryti buvo nepalanku, bet neturėjau kitos išeities. Paskui pasitraukti iš „Sakalų" buvau priverstas dėl prastos finansinės klubo padėties. Turėjau mokėti paskolą, išlaikyti šeimą", - apie sprendimą išmėginti laimę Rusijoje, pirmiausia - Mineralinių Vandenų „Lokomotiv", vėliau - Maskvos CSKA ekipose, kalba Rūtenis. Šių komandų trenerio asistentu dirbusiam lietuviui įsiminė ne tiek Rusijos krepšinio pranašumai ir trūkumai, kiek Vilniaus geležinkelio stotis. Tiksliau - reginys, kai tada visai mažas Povilas bėga peronu paskui nuvažiuojantį vagoną, kuriame sėdi tėtis, ir moja rankomis. Atrodė, širdis tomis akimirkomis plyš į gabalus. Užtat dabar Rūtenis kiek įmanydamas stengiasi atkurti ryšį su sūnumi: „Kai dirbau Maskvoje, o Povilas tebuvo pradinukas, Rasa su juo galėjo būti pas mane. Buvo svarbu mokyklos programą išeiti. Tačiau kai perėjo į penktą klasę ir turėjo keliauti per skirtingų dalykų mokytojų kabinetus, galimybės mokytis namie nebeliko. Jiems teko grįžti į Vilnių. Be to, gimė Saulutė. Žmona buvo užsiėmusi su ja. Bendravome per atstumą. Skambindavau. Kartais pajusdavau, kad sūnus manęs vengia. Lyg ir neturi ką pasakyti. O aš norėdavau jį kontroliuoti, patarti, kokias treniruotes lankyti, bet telefonu tai sunkiai sekdavosi. Prisimenu, kaip mane tėtis kontroliuodavo, kaip slėpdavau nuo jo pažymių knygelę. Nenoriu, kad Povilas bijotų. Stengiuosi mažiau jį tikrinti, daugiau apie gyvenimą aiškinti. Tėvai ir vaikai turėtų žengti viena linija. Vaikų, ypač sūnaus, auklėjimas pamokymais nesibaigia. Reikia, kad jis matytų tėvo pavyzdį, stebėtų, kaip jis elgiasi su motina. O kiek duoda visos šeimos susėdimas vakare prie stalo! Šalia augančių vaikų turi būti ir mama, ir tėtis", - sako R. Paulauskas.
Žiūrovams reikia šou
O ką apie dabartinį trenerio darbą mano jo moterys, kurių šeimoje - dauguma? Rūtenis šypteli, kad niekada nebus panašus į garsųjį Maskvos „Spartak" ekipos savininką Šabtajų Kalmanovičių, krepšininkes vadinančiu savo šeima, jas apiberiančiu ne tik pinigais, bet ir bučiniais. Dabartiniai jo santykiai su žaidėjomis, kaip pats mano, yra geriausi - neieško su jomis artimesnio kontakto, nepažįsta jų antrųjų pusių, kartu neleidžia laisvalaikio. „Visada geriausia dirbti su tais žmonėmis, su kuriais nesieja asmeniniai ryšiai. Jei žaidėją prisijaukintum, paskui būtų sunku reikalauti rezultato. Gal per mažai su moterimis dirbau ir jos neturėjo progos man parodyti nagų? O gal yra per daug sąmoningos, kad rodytų kaprizus, kuriais mane daug kas gąsdino? Sakė, kad į moterų krepšinį ateinu netikusiu laiku, kad dabar vyksta kartų kaita. Bet manęs krepšininkės dar nė karto nenuvylė", - tikina treneris.
Dirbdamas su vyrais Rusijoje, jis nebijodavo aštresnių žodžių. Kartais net per televizijos transliacijas girdėdavosi, kaip kalbomis vanoja auklėtinius: „Tada visi turėjome išgyventi žvėriškomis sąlygomis - buvome už pinigus svetimame krašte dirbantys legionieriai. Iš manęs reikalavo rezultato. Aš spaudžiau žaidėjus. Turėjau tokią teisę. Užtat dabar su moterimis viskas kitaip. Prieš ką nors sakydamas turiu gerai pagalvoti. Nenoriu nė vienos įžeisti. Žinau, jos į daugybę dalykų reaguoja skaudžiai, o vyrai į tai nusispjautų. Kita vertus, moterys mane kartais nustebina labiau nei vyrai dideliu valingumu, atsakomybės jausmu. Tai, ką sumanome per pratybas, jos aikštėje įvykdo su kaupu. Vyrus būna sunku nuteikti kovai, užtat moterų kovingumas ir valingumas - beribis. Vyrai neretai stengiasi save patausoti, o moterys šio jausmo nepažįsta. Dabartinio mano darbo trūkumas tik tas, kad moterų krepšinis pas mus niekada nebus toks populiarus kaip vyrų. Jų rungtynės visada pritrauks daugiau žiūrovų. Visi nori šou, dėjimų į krepšį. Rėmėjai pinigų pirmiausia skirs vyrams. Bet moterys dažnai už juos būna neprastesnės. Čekijoje, Vengrijoje, kur nėra galingų vyrų ekipų, moterų komandos - labai mėgstamos ir garbinamos."
Daug ką lemia žmona
Rūtenis šiandien neplanuoja, kiek ir kokių aukštumų pasieks moterų krepšinyje. Pirmiausia darys viską, kad šalies rinktinė sėkmingai įveiktų atrankos į Europos čempionatą turą. Kitką lems sėkmė, gebėjimas perprasti silpnosios lyties psichologiją ir šeimos laimė: „Būna, žmonės tik dirba ir nemato, kaip vaikai užauga. Paskui bendravimo stygių bando kompensuoti pirkdami jiems, jau suaugusiems, mašinas, namus. Pasitaiko ir kitų kraštutinumų, kai šeima „suvalgo" darbuotoją, kuris lyg ir būtų talentingas, bet štai gimė trys vaikai, ir jis po truputėlį tapo namų žmogelis, kuris darbe nieko daug nenori, šeštą valandą skuba savo būsto link. Abu kraštutinumai man nepriimtini. Tik balansą tarp jų sunku rasti. Supratau, kad šiuos dalykus sugeba sutvarkyti moteris - žmona. Ji gali viską pastumti į vieną ar kitą pusę. Gali užgniaužti arba paskatinti daryti daugybę dalykų", - įsitikinęs Rūtenis. Mažąją Rūtą šiuo metu sūpuojanti buvusi lengvaatletė Rasa Lietuvos moterų krepšinio strategą yra mačiusi visokiomis aplinkybėmis. Ji mokėjo paremti, paskatinti, patarti, kai vyrui to reikėjo. Abu Paulauskai sutinka: išsiskyrimo mėnesiai, kai teko gyventi skirtingose šalyse, drauge ir skyrium prie verkiančių vaikų praleistos bemiegės naktys šeimą gali arba išskirti, arba labai sustiprinti. Jie, drauge žengiantys nuo universiteto laikų, pasirinko antrąjį variantą. Tiesa, dėl vyro karjeros Rasa turėjo nemažai paaukoti. Užtat šiuo gyvenimo laikotarpiu jie laimingi: pagaliau gali leisti sau visi kartu būti drauge Vilniuje.
