Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 10d. 16:13

Sandra Elisabeth Roelofs: rožių revoliucijos idealistė

Foto naujienai: Sandra Elisabeth Roelofs: rožių revoliucijos idealistė
zmones24.lt / Žurnalo "Žmonės" nuotrauka

Energinga, veikli, ryški, netradiciška. Tokia yra Gruzijos prezidento Micheilio Saakašvilio (40) žmona olandė Sandra Elisabeth Roelofs (39).

Energinga, veikli, ryški, netradiciška. Tokia yra Gruzijos prezidento Micheilio Saakašvilio (40) žmona olandė Sandra Elisabeth Roelofs (39). Moteris, negalinti būti tiesiog prezidentiene, pakerinti paprastumu ir nuoširdumu. Kiekvienas, pabendravęs su ja, pirmąją Gruzijos ledi pradeda vadinti taip, kaip ir šviesaus atminimo ledi Dianą, – Širdžių princese.

Kovo pabaigoje Lietuvos Prezidento žmonos Almos Adamkienės kvietimu ponia Sandra viešėjo mūsų šalyje. Be pompastikos, su dviem asistentėmis, sūneliu Nikolozu (2) ir jo aukle, keliais asmens sargybiniais, Protokolo skyriaus atstovais ir kultūrine delegacija pirmoji Gruzijos dama iš Rygos oro uosto atvyko į mūsų sostinę. Prezidentų žmonos Vilniuje ir Kaune surengė labdaros koncertus, kurių lėšos bus skiriamos paremti tuberkulioze sergančius abiejų šalių vaikus. Neatsitiktinai šiuos ligoniukus – šalia visų savo pareigų, Sandra Elisabeth Roelofs yra ir pasaulinės partnerystės programos „Stop tuberkuliozei“ ambasadorė Rytų Europai. Koncertų klausytojų laukė staigmena: su Tbilisio Šv. Trejybės patriarchato vyrų folkloro ansambliu „Basiani“ viešnia atliko dvi gruzinų liaudies dainas.
Nors grafikas buvo labai įtemptas, ponia Sandra rado laiko susitikti. Nors kėlėsi šeštą ryto, kad pasisvečiuotų LTV laidoje „Labas rytas“, o priešaky laukė sunki dalykinių vizitų diena, planuotas pusvalandžio pokalbis užtruko visą valandą ir tik artėjantis oficialus susitikimas nutraukė interviu. Kalba nuolat sukosi apie pirmosios Gruzijos ponios veiklą, tuomet stipriai pasijusdavo, kaip ją tai jaudina, kad ne formaliai įsigyvenusi į visas gruzinų visuomenės problemas ir dega noru per vyro prezidentavimo kadenciją kuo daugiau nuveikti jas sprendžiant.
Ponia Sandra – aukšta, liekna, šviesiaplaukė, elegantiška. Ji – šiltas, nuoširdus žmogus. Gruzijos prezidentas su žmona ir sūnumis Eduardu (12) bei Nikolozu Tbilisyje gyvena nuosavame name, tačiau ten neknibžda pulkai tarnų. Be auklės, kuri padeda prižiūrėti mažylį, kol ponia Sandra dirba, ateina viena pagalbininkė. Nors ir labai užimta – vadovauja fondui SOCO, dviem taryboms prie sveikatos ministerijos – infekcinių ligų bei reprodukcinės sveikatos, studijuoja, budi ligoninėje, pirmoji Gruzijos ledi pati nudirba buities darbus, rytais veža sūnų į mokyklą. Paprastumu ji užkariavo visų gruzinų širdis.

Labdaros koncerte atlikote labai sudėtingą gruzinų liaudies dainą. Kalbu ne apie „Suliko“...

„Tu dar myli mane“...

Kada pradėjote dainuoti?

Mokykloje, kai buvau kokių devynerių, bažnyčios chore, paskui pradėjau groti pianinu, fleita ir daugiau nebedainavau. Gruzijoje, prisiklausiusi liaudies dainų, vėl uždainavau! Draugauju su daugeliu muzikantų ir dainininkų, jie vis mane tikino: „Jūsų gražus balsas, gražus balsas...“ Panorau iš pagrindų išmokti kelias gruzinų liaudies dainas. Tad pradėjau repetuoti su choru „Rustavi“, jo vadovas Anzoras Erkomaišvilis mane griežtai ir giliai mokė. Būtent jis pasakė, kad mano balsui labai tinka regioninė mingrelų kalba (ne dialektas!) Milijonas gruzinų kalba mingreliškai ir laiko garbe, kad aš truputį kalbu ir dainuoju jų kalba.

Iš meilės muzikai įsteigėte pirmąją klasikinės muzikos radijo stotį Gruzijoje?

Taip. Įsteigiau ir vadovauju radijui „Mūza“. Klasikinė muzika – mano hobis, mėgstu jos klausytis, visur, kur lankausi, stengiuosi nueiti į koncertus. Pavyzdžiui, su Lenkijos pirmąja dama apsilankėme Frédérico Chopino muziejuje, man padovanojo daug jo muzikos įrašų, grįžusi parengiau radijo laidą apie šį kompozitorių.

Prisiminkite pirmąjį savo susitikimą su tuomet dar studentu Micheiliu Saakašviliu.

Gal aš jums paskaitysiu iš savo autobiografijos (užsikvatoja)? Kur ta citata (ieško reikiamo puslapio ir tuomet juokdamasi pradeda skaityti)?.. „Tai įvyko 1993-iaisiais Strasbūre, Žmogaus teisių kursuose, studentų kavinėje. Buvo ką tik prasidėję mokslo metai. Su padėklu rankose susiradau laisvą staliuką ir prisėdau. Pradėjus užkandžiauti, priėjo aukštas jaunuolis ir kukliai prisėdo priešais. Jis buvo su tamsiai mėlynomis kelnėmis, marškiniais trumpomis rankovėmis ir užsirišęs kaklaskarę. Slapta, apsimesdami, kad nesidomime, vienas kitą apžiūrinėjome. „Elegantiškas jaunuolis, – pagalvojau. – Tikriausiai prancūzas.“ Netrukus prisėdo mano bendrakursis norvegas, paskui priėjo grupės draugė ispanė. Kalbą užvedė norvegas ir paklausė prancūzo, iš kur jis. Milijoną kartų tai pasakojau gruzinų žurnalistams (užsikvatoja)! Šis atsakė: „I’m from Georgia, but not from Georgia in USA“ („Aš iš Gruzijos, bet ne iš Džordžijos Jungtinėse Valstijose“). Tai išgirdusi vos „neapsivožiau“ – aš juk buvau Gruzijoje! „Pernai lankiausi jūsų šalyje!“ – man išsprūdo. Tuomet Micheilui atvipo smakras iš nuostabos. Papasakojau, kad praleidau dešimt dienų Kutaisyje ir kad viskas labai patiko. Išskyrus viena: kaip žiauriai ten elgiamasi su šunimis (užsikvatoja). Pradėjome kalbėtis ir mums jau neberūpėjo nei norvegas, nei ispanė.“ Manau, jį sužavėjo tai, kad esu olandė, kuri lankėsi jo tėvynėje. O aš labai nustebau, kad tas „prancūzas“ – gruzinas iš šalies, kurioje prieš metus lankiausi ir likau sužavėta.

Kuo anuomet tas jaunas vaikinas jus sužavėjo?

Nežinau, tai jau chemija. Ir jūsų gyvenime juk taip buvo! Įvyksta kažkokia cheminė reakcija ir negali apsakyti, kas ir kodėl. Iškart supratau, kad kovosiu dėl jo. Susipažinome liepą, o jau nuo rugsėjo jis turėjo pradėti studijas Kolumbijos universitete. Turėjau Briuselyje mažutę vertimų firmą – viską uždariau, susirinkau daiktus ir kartu išvykome į JAV. Sakyčiau, labai greitai tai įvyko.

Ar dėl to, kad vakariečiai vyrai išlepę, šalti ir abejingi?..

Yra ir gruzinų šaltų (nusikvatoja)! Micheilis dovanodavo man rožių, šokolado! To iš olandų vaikino niekad nesulauksi! Viskas buvo daug emocingiau. Nors kai įsimyli, niekas nesvarbu. Susituokėme tais pačiais metais lapkričio 17-ąją.

Kalbama, kad pirmieji dveji santuokos metai – patys sunkiausi. Juk viena, kai romantiškai draugauji ir vaikštai susikabinęs už rankučių, o čia viskas staiga pasikeičia – užgriūva bendra buitis. Kaip jūsų šeimoje praėjo tas periodas?

Tuo metu Gruzijoje vyko karas su Abchazija. Mano vyrui buvo labai sunku, jis visąlaik buvo prigludęs prie radijo aparato, nuolat klausėsi BBC, „Amerikos balso“, labai jaudinosi ir išgyveno. Bet buvo tas pakylėtas įsimylėjimo metas, nors Niujorke gyvenome studentiškai, pusrūsyje, buities sąlygos buvo sunkios. Paskui aš susiradau darbą, išsikėlėme į universiteto miestelį. Kai Micheilis baigė magistrantūrą, po kelių mėnesių jam pasiūlė teisininko darbą vienoje amerikiečių teisinėje įmonėje, ir mūsų sąlygos pradėjo gerėti. Amerikoje susipažinau ir su kitais gruzinais. Manau, mūsų jaunai šeimai teigiama buvo tai, kad gyvenome ne Gruzijoje. Jei iškart būtume apsigyvenę Mišos gimtinėje, būčiau pajutusi kultūrinį šoką. O dabar – gyvenome mažoje gruzinų draugijoje Niujorke! Vėliau mano anyta atvyko į Harvardą skaityti istorijos paskaitų ir gyveno su mumis tris mėnesius. Tai buvo idealu – pamažu pripratau prie gruzinų kultūros, ji palengva į mane įsiskverbė, perpratau mentalitetą. Žinoma, buvo tam tikrų vidinių elgesio dalykų, apie kuriuos galima perskaityti mano knygoje, kartais išlįsdavo skirtumų: pavyzdžiui, draugas gruzinas iš vyro norėjo pasiskolinti šimtą dolerių, aš, natūralu, Mišos paklausiau, kada juos grąžins – juk ir mums striuka su pinigais. Miša nusistebėjo: „Koks čia klausimas?! Gruzinų nesiteiraujama, kada atiduosi skolą! Juk galbūt kada nors ir mums prireiks pinigų.“ Supratau, kad jis greičiausiai jų negrąžins. Man, olandei, tokios ekonomiškos tautos atstovei, tai buvo šokas!

O iš JAV atvykus į karo nusiaubtą šalį, turbūt ištiko dar vienas – kultūrinis – šokas?

Ne. Juk jau dvejus metus gyvenau su gruzinu! 1995-ųjų vasarą gimė Eduardas. Su mažyliu važiuoti gyventi į Gruziją žiemą būtų buvę neprotinga: nebuvo elektros, maisto produktų, vykdavo susišaudymai. Todėl iki balandžio gyvenau Olandijoje pas tėvus. Micheilis grįžo anksčiau, kad 1995-ųjų pabaigoje galėtų dalyvauti Parlamento rinkimuose. Ir buvo išrinktas. 1996-ųjų pavasarį ir aš emigravau į Gruziją. Gerai, kad čia atvykusi tapau mažučio gruzino mama: kartu su Eduardu mokiausi ir kalbos, ir gyvenimo. Tai buvo pati geriausia mokykla ir galimybė nuo pat pradžių iš vidaus įeiti į kultūrą ir visuomenę. Pradėjau dirbti Raudonajame Kryžiuje, paskui – Nyderlandų Karalystės ambasadoje. Iki Rožių revoliucijos mano atlyginimas buvo didesnis už vyro, aš išlaikiau šeimą. Bet dėl to nekilo jokių problemų, nes vyras turėjo vien politinių ambicijų. Eduardas augo, aš integravausi, jam buvo aštuoneri, kai įvyko Rožių revoliucija – lašas po lašo ir žmonių nepasitenkinimo „kibiras“ persipildė, jie pavargo ir prasidėjo judėjimai.

Tuo metu šalyje buvo įtempta padėtis, kaip jūs jautėtės?

2002–2003 metai – sunkus periodas. Pablogėjo kriminalinė padėtis – ir apvogę mus buvo, ir automobilį nuniokoję, bet agresijos asmeniškai prieš mūsų šeimą nebuvo. Na, nebent per rinkimų kampaniją. Kažkaip išgyvenome tą sunkų metą. Visada buvo viltis, tikėjimas, kad viskas pagerės, kad galiausiai įsigalės teisingumas.

Susiformavęs stereotipas, kad Gruzijoje, kaip ir visame Kaukaze, labai patriarchališka visuomenė. Buvote ir esate aktyvi moteris, mama, kuri ne sėdi namie prie puodų, o visą laiką dirba, imasi veiklos. Kaip tai priėmė jūsų vyro tautiečiai?

Jiems tai buvo priimtina – aš juk olandė! Man negaliojo tos taisyklės. Mano integracija į gruzinų visuomenę buvo lengvesnė, nes gruzinai jaučia ypatingą ryšį su olandais: Antrojo pasaulinio karo metais Olandijoje, Tekselio saloje, kovėsi gruzinų kuopa, po mūšio olandai likusius gyvus karius išslapstė, kad naciai jų neišžudytų. Žinoma, gruzinams Olandija – labai patraukli šalis, visi ten nori išvykti! Pritapti man buvo lengviau ir dėl to, kad nuo 1998-ųjų pradėjau labdaringą veiklą: vaikščiojau po mokyklas, teikiau humanitarinę pagalbą, siunčiau knygas į tolimiausius kampelius. Užsitarnavau gerą reputaciją tautos akyse. Ir ji augo ne dėl to, kad aš – Saakašvilio žmona, o todėl, kad esu olandė, kuri nori padėti gruzinams, nors ir labai mažais masteliais. Nuoširdžiai dariau, ką galėjau, kas buvo mano jėgoms. Jie įvertino ir tai, kad išmokau jų kalbą.
Integracija – ilgas procesas, bet aš dirbau, turėjau daug draugų gruzinų, nebuvau olandė, kuri bendrauja tik su Olandijos ir kitų Vakarų šalių diplomatais. Ne. Atvirkščiai, buvau tarpinė grandis tarp gruzinų ir užsieniečių, siekiau per vakariečius, per labdaringą savo veiklą padėti Gruzijos raidai. Niekada nebuvau atitolusi ar atsiribojusi nuo gruzinų visuomenės, paprastų žmonių.

Linksmi studentiški metai, paskui – studentų šeima, vėliau tapote jauno politiko, ministro žmona, dabar esate vieno jauniausių prezidentų antroji pusė. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, ko nors teko atsisakyti?

Dėl saugumo tenka laikytis tam tikrų taisyklių, niekad nebūnu viena, ir kartais tai vargina. Taip norisi, kad niekas nesekiotų iš paskos, vienai pasivaikščioti po parką! O dar tenka nuolat aiškintis, atsiskaitinėti: „Važiuoju į parką.“ „Taip? Kada? O pro kuriuos vartus įeisime į parką? O kiek minučių ten būsime?“ Tai nenatūralu! Sunku! Netgi dabar. Nes visą laiką reikia planuoti. Spontaniškumo lieka mažai.

Kaip auklėjate sūnus?

Mes juos auklėjame europietiškai. Stengiuosi iš abiejų kultūrų atrinkti pačius teigiamiausius bruožus: noriu, kad sūnūs turėtų olandams būdingą organizacinį talentą – rašytų dienoraštį, tvarkingai atliktų namų darbus, planuotų gyvenimą, darbą, savarankiškai mąstytų ir reikštų savo nuomonę. Iš gruzinų – aistringos draugystės, meilės, patriotizmo bei kitų gerų ir gražių tautinio charakterio bruožų. Mes gyvename Gruzijoje, tad vaikai natūraliai persiėmę gruziniško mentaliteto ir vertybių, yra stačiatikiai, kaip ir aš – buvau pakrikštyta prieš vestuves.

Maža to, kad jūs visą laiką užsiimate labdaringa ir karitatyvine veikla, vadovaujate fondams, dėstytojavote, o dabar baigiate medicinos seserų mokyklą! Kam jums to?! Jūs juk – pirmoji Gruzijos ledi!

(Juokiasi.) Jaučiu, kad man tai labai patinka. Ir kodėl negalima mokytis seselių mokykloje, nors man trisdešimt devyneri? Man tai kur kas įdomiau nei būti prancūzų kalbos profesore. Medicinos mokslai man padeda lengviau plėtoti labdaringą veiklą: dabar kartą per savaitę budžiu ligoninėje, pati matau, kas vyksta, kokių problemų kyla įvairiausių regionų pacientams, kokia medicinos sistema, kodėl ji neefektyvi ir ką reikia keisti. Remdamasi medicinos sesers praktika – ką jaučiu, dėl ko išgyvenu ir jaudinuosi, iškart galiu pateikti labai konkrečių pasiūlymų, koordinuoti donorus, supažindinti vyrą su padėtimi. Manęs visuomet klausinėja: „Kokią įtaką darote vyrui?“ Atsakau, kad kai pati išgyvenu kokią nors situaciją, per šią patirtį apie problemas lengviau informuoti prezidentą. Gal ne iškart jis imasi priemonių, bet žino, kad be reikalo jo netrukdau.

Kas jums pataria stiliaus klausimais?

Niekas. Kartais sulaukiu profesionalių patarimų. Pasakysiu atvirai: gruzinės savo pavyzdžiu mane išmokė puoštis, dažytis. Pirmą kartą makiažą pasidariau trisdešimt trejų! Ligi tol nežinojau, kas yra skaistalai, akių pieštukas, nemokėjau dažytis! Pradėjau save prižiūrėti ir daugiau dėmesio skirti išvaizdai.

Kokius papuošalus mėgstate? Matau, ausyse auskarai su deimančiukais...

Juos man dovanojo Gruzijos patriarchas, ir žieduką su deimantu, o šis žiedas (ištiesia ranką su įspūdingu menišku žiedu) – gardelinio emalio – gruzinų meistrų. Labiau mėgstu sidabrą nei auksą. Kalbu ne tik apie medžiagą, bet ir apie savo būtį – labiau patinka likti antrai. Būti pirmajam ir tokiam išlikti – labai sunku. Kai esi šešėlyje, turi daugiau galimybių daryti įtaką.

Jums lieka laiko mėgstamai veiklai, hobiui?

Taip, nes mano darbas – mano hobis. Kaip ir klasikinė muzika. Dar mėgstu plaukioti, žaisti tenisą ir žiemą slidinėti.

Kas buvo stimulas parašyti autobiografiją?

Olandai paprašė: „Jūsų labai įdomi istorija, gal parašytumėte apie Rožių revoliuciją?“ Bet aš nenorėjau, nes revoliucija – tai jau produktas, rezultatas. Man įdomiau buvo pats procesas – tas dešimtmetis, atvedęs iki jos, revoliucijos sėkmės paslaptis. Aprašyti procesą buvo nesunku, nes mėgstu rašyti. Dar iki atsirandant elektroniniam paštui daug ilgų laiškų tėvams rašiau iš Amerikos, tad perskaičiau juos iš naujo, peržiūrėjau savo dienoraštį.

Dar rašote dienoraštį?

Taip. Bet jo nebenaudosiu knygai. Manęs vis klausinėja: „Tiek susitikimų su prezidentais, įdomiais žmonėmis, politikais, gal dar vienus memuarus parašysite?“ Ne, atsiminimų rašyti nenoriu. Man įdomus buvo tas sunkusis dešimtmetis. Knyga apie kovą kur kas įdomiau nei apie tai, ką Laura Bush pasakė per priešpiečius ar kaip dainavome Kaune... Norėčiau parašyti romaną, bet trūksta laiko, pagal vieną realią istoriją; prieš 95 metus Gruzijoje, viename kaime, apsigyveno du broliai belgai pramonininkai. Skaičiau jų dienoraštį, kuriame fiksavo, ką kasdien nuveikė. Viską truputį romantizuodama noriu aprašyti jų gyvenimą, santykius su vietiniais. Aš juk taip pat buvau užsienietė, kuri atsidūrė Gruzijoje, – dėl to įžvelgiu daug paralelių ir suprantu jų padėtį.

Ar jumyse dar liko idealizmo?

Taip, daug, tam ir mokausi medicinos mokykloje. Noriu būti gera sesele. Kalbant apie kitas svajones, noriu kovoti su tuberkulioze ir AIDS Gruzijoje, kad gimimų skaičius išaugtų, o gimdyvių mirtingumas sumažėtų ir kad gruzinai grįžtų gimtinėn – juk beveik milijonas emigravo per tuo sunkius laikus. Tai – idealizmas. Žinau, kad labai sunku įvykdyti šias užduotis, bet rasime būdų tai padaryti ir priimsime naujus iššūkius!



TIK FAKTAI
Sandra Elisabeth Roelofs

• 1968 metų gruodžio 23 dieną gimė Ternezo mieste Olandijoje

• 1991-aisiais su pagyrimu baigė Briuselio užsienio kalbų institutą, įgijo prancūzų ir vokiečių kalbų vertėjos specialybę. Laisvai kalba olandiškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai, gruziniškai, nedaug mingreliškai ir rusiškai

• 1996-ųjų pavasarį Sandra E. Roelofs emigravo į Gruziją, pradėjo dirbti Raudonajame Kryžiuje, Nyderlandų Karalystės konsulate

• 1998-aisiais įkūrė SOCO fondą – nevyriausybinę labdaros organizaciją, kurios misija – teikti pagalbą vaikams, pabėgėliams, vienišiems pensininkams, socialiai pažeidžiamiems, daugiavaikėms šeimoms, šviesti moteris sveikatos srityje. Nuo 2007-ųjų fondo veiklos kryptis – reprodukcinė sveikata ir naujagimių priežiūra

• 1999–2003 metais dirbo kaip nepriklausoma verslo konsultantė

• Nuo 2001-ųjų dėstė prancūzų kalbą: iš pradžių – Tbilisio universitete, 2003–2006 m. – Kaukazo verslo mokykloje

• 2005-ųjų kovą išleido autobiografiją „Pirmoji Gruzijos ledi. Idealistės istorija“ („De first lady van Georgië. Het verhaal van een idealiste“)

• 2006-aisiais įstojo į Tbilisio medicinos mokyklą, baigs ją šią vasarą, rengiasi tapti profesionalia medicinos seserimi

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Kauno policija atskleidė plataus masto tarptautinės operacijos detalių: sulaikyta 10 asmenų

Verslas

S.Skvernelis: ši Vyriausybė nesvarstys visuotinių NT ar automobilių mokesčių

Aktualu

I.Strazdauskaitės nužudymo byloje apklausti du kaltinamieji: posėdis užsitęsė 3 valandas

Aktualu

„Trapus“ susitarimas: mokytojai trečiadienį paliks ministeriją, stabdomas streikas, pradedamas auditas

Kultūra

Prezidentė paskyrė Mindaugą Kvietkauską kultūros ministru

15min eksperimentas Gazas

Nežymėtas Kalėdų Senelio „Porsche“ tikrina kelininkų darbą ir „matuoja greitį“

24sek

Linas Kleiza vėl užsipuolė teisėjus: „Ką jie švilpia, yra kažkas baisaus“

Aktualu

Sniego spąstai Panevėžyje: BMW į eilę sustūmė tris stovinčius automobilius

Aktualu

Už smurtą prieš sūnų teisiama 7 vaikų mama E.Geležiūnienė: „Žaidžia, susižeidžia – nefiksuoji tų mėlynių“

Aktualu

Vilniaus verslininkai pasisavino milijoną: neegzistuojantis 30 ha sklypas ir „verslo partneris“ medkirtys

Sportas

„Man Utd“ vadovų kantrybė baigėsi: Jose Mourinho – atleistas

Gyvenimas

„Dydis nesvarbu“ rekomenduoja: 5 patarimai, kaip pasipuošti per šventes

Mokslas.IT

Lietuviai sukūrė turbūt pažangiausius pasaulyje išmaniuosius marškinėlius

Pasaulis kišenėje

Šiaurės Lietuvoje įsikūrė kalėdinių žaisliukų muziejus: kai kuriems – daugiau nei šimtas metų

Vardai

Natalijos Bunkės mylimasis Edgaras Eidėjus pirmąkart prabilo, kodėl metė kriminalisto darbą

Vardai

Atlikėja Berneen: „Iš dainavimo Katare, kuriame manęs niekas nežino, uždirbu daugiau“

Vardai

55-ąjį gimtadienį švenčiančio Brado Pitto virsmas: ar vis dar galima vadinti svajonių jaunikiu?

Vardai

Pirmą kartą Lietuvoje koncertuos „Enigma“

Stiliaus tendencija. Satinas – ne tik šventėms

Mokslas.IT

NASA inžinierius sukūrė karmos ranką ir pamokė siuntinių vagis

Naujienos

Aktualu

Kauno policija atskleidė plataus masto tarptautinės operacijos detalių: sulaikyta 10 asmenų

Verslas

S.Skvernelis: ši Vyriausybė nesvarstys visuotinių NT ar automobilių mokesčių

Aktualu

I.Strazdauskaitės nužudymo byloje apklausti du kaltinamieji: posėdis užsitęsė 3 valandas

Aktualu

„Trapus“ susitarimas: mokytojai trečiadienį paliks ministeriją, stabdomas streikas, pradedamas auditas

Kultūra

Prezidentė paskyrė Mindaugą Kvietkauską kultūros ministru

15min eksperimentas Gazas

Nežymėtas Kalėdų Senelio „Porsche“ tikrina kelininkų darbą ir „matuoja greitį“

24sek

Linas Kleiza vėl užsipuolė teisėjus: „Ką jie švilpia, yra kažkas baisaus“

Aktualu

Sniego spąstai Panevėžyje: BMW į eilę sustūmė tris stovinčius automobilius

Aktualu

Už smurtą prieš sūnų teisiama 7 vaikų mama E.Geležiūnienė: „Žaidžia, susižeidžia – nefiksuoji tų mėlynių“

Aktualu

Vilniaus verslininkai pasisavino milijoną: neegzistuojantis 30 ha sklypas ir „verslo partneris“ medkirtys

Sportas

„Man Utd“ vadovų kantrybė baigėsi: Jose Mourinho – atleistas

Gyvenimas

„Dydis nesvarbu“ rekomenduoja: 5 patarimai, kaip pasipuošti per šventes

Mokslas.IT

Lietuviai sukūrė turbūt pažangiausius pasaulyje išmaniuosius marškinėlius

Pasaulis kišenėje

Šiaurės Lietuvoje įsikūrė kalėdinių žaisliukų muziejus: kai kuriems – daugiau nei šimtas metų

Vardai

Natalijos Bunkės mylimasis Edgaras Eidėjus pirmąkart prabilo, kodėl metė kriminalisto darbą

Vardai

Atlikėja Berneen: „Iš dainavimo Katare, kuriame manęs niekas nežino, uždirbu daugiau“

Vardai

55-ąjį gimtadienį švenčiančio Brado Pitto virsmas: ar vis dar galima vadinti svajonių jaunikiu?

Vardai

Pirmą kartą Lietuvoje koncertuos „Enigma“

Stiliaus tendencija. Satinas – ne tik šventėms

Mokslas.IT

NASA inžinierius sukūrė karmos ranką ir pamokė siuntinių vagis

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką