Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sasha Son – muzikos džentelmenas

Foto naujienai: Sasha Son – muzikos džentelmenas
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Pokalbio metu nuo dainininko Sashos Son (25), kitiems vis dar žinomo Dimos Šavrovo vardu, veido nedingsta šypsena.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Pokalbio metu nuo dainininko Sashos Son (25), kitiems vis dar žinomo Dimos Šavrovo vardu, veido nedingsta šypsena. Net kai pasakoja apie sunkiausias akimirkas, patirtas Londone įsikūrus su tėvo šeima ir bandant kabintis į gyvenimą šiam jį palikus vienut vienutėlį svetimame mieste. Tačiau dabar vaikino gyvenime kur kas daugiau šviesių spalvų, ir visai nesvarbu, kad „Muzikos akademijoje“ jis liko trečias, o vos prieš mėnesį su mylimąja nusprendė likti tik draugais. „Dabar noriu visą dėmesį skirti tam, ką be galo myliu, – muzikai“, – sako itin užtikrintai.

„Muzikos akademija“ baigėsi prieš tris savaites. Grįžai prie įprasto gyvenimo ritmo?

Po truputį grįžtu. Kita vertus, pasiilgstu maratono, kurį bėgome pastaruosius keturis mėnesius. „Muzikos akademijoje“ įgijau daug patirties, sutikau įdomių žmonių, suradau naujų bičiulių ir man tai patiko. O ir buvo labai įdomu, nes neįsivaizdavau, kaip tokie šou vyksta.

Bet juk kažkada ketinai dalyvauti britiškajame muzikos šou „X Factor“!


Ketinau, bet taip ir nedalyvavau. Vieni draugai nuolat įkalbinėjo pabandyti, o kiti pasakojo, kaip viskas tokiuose projektuose vyksta, tad nusprendžiau nešvaistyti nei laiko, nei jėgų. Pasirodo, iki kol dalyviai stoja prieš komisiją, juos išklauso daugybė prodiuserių. Būtent šie atrenka žmones, kurie, jų manymu, gerai atrodys ekrane, ir visai nebūtina gerai dainuoti. Negana to, tuo metu mano galva buvo prigrūsta vien soulo muzikos ir džiazo, baiminausi, kad šou kūrėjai lieps dainuoti popsą.

O gal tiesiog nesi iš tų, kurie linkę leistis į avantiūras ir rizikuoti?


Nemanau, kad bijau rizikos. Juk ne kiekvienas paauglys, tėvo paliktas vienas svetimame mieste, ryžtųsi savarankiškai kurti gyvenimą. O aš pasielgiau būtent taip.
„X Factor“ nedalyvavau todėl, kad tikėjau, jog ir su soulo muzika ko nors pasieksiu. Nenorėjau leistis į jokius kompromisus. Bet „Muzikos akademijoje“ išmokau vieną dalyką: negaliu visada dainuoti tik tai, kas man patinka, – privalau galvoti ir apie tuos, kurie manęs klausosi. Pasirodo, visada yra išeitis – net popsą įmanoma dainuoti taip, kad jis patiktų ir man pačiam (šypsosi).

Jus su Ruslanu Kirilkinu žiūrovai vadino didžiausiais konkurentais, tačiau „Muzikos akademijos“ nelaimėjai. Skaudu – juk iki pergalės trūko visai nedaug?


Nesutinku – aš laimėjau! Projekte išbuvau nuo pat pirmos dienos, patekau į finalą, užėmiau prizinę vietą, ir man tai – didelis pasiekimas. Į „Muzikos akademiją“ ėjau ne laimėti. Buvo svarbu, kad žmonės išgirstų mano dainas, norėjau parodyti vokalinius gebėjimus, save kaip asmenybę.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad visiškai nenorėjau laimėti, tačiau pergalė nebuvo pagrindinis tikslas. Muzikos pasaulyje nesu naujokas, todėl norėjau apie save priminti, pranešti žmonėms, kad grįžau, ir, kaip minėjau, parodyti, ką sugebu. Esu laimingas, nes jie įvertino mano muziką.

Kalbantis Sashai Son vis išsprūsta angliškas žodis ir jis prisipažįsta, kad iki šiol galvoje daugybė minčių sukasi būtent anglų kalba. Dar po akimirkos prasitaria, kad jei galėtume kalbėtis rusiškai, būtų dar paprasčiau.


Grįžęs iš Londono beveik nekalbėjau lietuviškai. Aštuonerius metus gyvenau svetur, ten visiškai nebendravau nei lietuviškai, nei rusiškai, todėl kai vos grįžęs į Vilnių su pusbroliu įsėdau į taksi, net prireikė vertėjo. Buvo baisu – juk iki Londono puikiai kalbėjau lietuviškai, net pirmajai savo meilei laiškus rašiau lietuvių kalba. Kai ji man davė juos perskaityti, nustebau: „Nejaugi taip gerai mokėjau rašyti?“
Pirmą kartą į Lietuvą grįžau 2005 metais, tačiau kurį laiką dar bandžiau gyventi dviejose vietose: mėnesį būdavau Lietuvoje, dvi savaites – Anglijoje.

Kodėl vis grįždavai į Londoną?


Turėjau ten darbą. Londono verslo mokyklos kavinėje dirbau padavėju, ir man tas darbas patiko – juk nedažnai tenka aptarnauti tokius žmones kaip Tony Blairas. Tiesa, apie vynus, maistą taip nieko ir neišmokau (juokiasi). Man pasisekė: mėgstu bendrauti, todėl nebūdavo sunku prieiti prie stalo, nusišypsoti, paklausti klientų: „How are you?“ („Kaip laikotės?“), nors apie valgiaraštį mažai ką galėdavau papasakoti. Tokiais atvejais svarbiausia nieko nebijoti, nutaisyti protingą veidą ir daug šypsotis (juokiasi). Nebuvau labai geras darbuotojas, tačiau mane mylėjo už draugiškumą.
Padavėju dirbau pusantrų metų, bet Lietuvoje prasidėjus muzikinei karjerai darbo atsisakiau. Keista: juk kai tik grįžau Vilnių, minčių apie karjerą net neturėjau. Mama vis prašė, kad pasilikčiau, o aš jai griežtai atkirsdavau: „Ne, mama, ten – mano draugai, ten – mano gyvenimas.“ Tikrai maniau, kad Londonas – miestas, kuriame kursiu savo ateitį.
Išvažiavau, kai man buvo penkiolika. Jei būčiau turėjęs galimybių kaip dabar nuolat grįžti, galbūt nebūčiau Anglijoje taip giliai įleidęs šaknų, o dabar... Pripratau prie gyvenimo Londone, prie tenykščių žmonių mentaliteto – visa tai man be galo artima.

Dėl to buvai pramintas „Muzikos akademijos“ džentelmenu?

Pavadino taip, nes gal per dažnai sakau „ačiū“ ir „prašau“ (juokiasi)? Nors greičiausiai taip vadinti pradėjo dėl mano aprangos stiliaus.
Iš pradžių gyventi Londone buvo keista, jaučiausi lyg ufonautas – viskas gerokai skyrėsi nuo Lietuvos. O ir anglų kalbos visiškai nemokėjau. Kurį laiką mėgstamiausia mano frazė buvo: „I don’t understand“ („Nieko nesuprantu“) – ją mokėjau tobulai.

Kaip penkiolikmetis paauglys atsidūrė Londone?

Mano tėvas su antrąja šeima (su mama jiedu išsiskyrė, kai man tebuvo dveji) nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą. Mamai pasiūlė paimti mane kartu – manė, kad galėčiau siekti geresnio išsilavinimo, išmokčiau anglų kalbą, o ir dėl muzikanto karjeros išvažiuoti į Londoną, jo manymu, man būtų buvę į naudą.

Su tėvu jau daug metų nebendrauji. Kas nutiko?

Viskas paprasta: kai man buvo šešiolika, jis mane paliko vieną Londone. Joks tėvas su savo vaiku taip nesielgia.

Ką reiškia „paliko“?

Neaugau su tėvu, negana to, beprotiškai jo bijojau. Jis nejautė man simpatijos, visada kritikavo, stengėsi iš manęs padaryti tokį, koks niekada nenorėjau būti. Tėvas buvo moralistas, iš tų žmonių, kurie, jei nesielgi taip, kaip jie nori, pradeda psichologiškai terorizuoti. Nebeišeidavau iš kambario, o kai mokydavausi anglų, imdavau drebėti iš baimės, jei tik išgirsdavau, kad prie durų priėjo tėvas. Sėdėdavau ir melsdavausi, kad jis neįžengtų. Kai tikrindavo, kaip paruošiau pamokas, tą pačią akimirką viską užmiršdavau, o jis, žinoma, šaukdavo, sakydavo, kad nieko gyvenime nesugebu.
Netekau pasitikėjimo savimi, nesijaučiau visavertis, man buvo sunku būti pačiam savimi, pradėjau bijoti žmonių, ėmiau galvoti, kad galbūt man išties ne viskas gerai, gal aš iš tiesų esu kvailas.
Galiausiai tėvas pradėjo manęs nekęsti, o vieną gražią dieną grįžęs namo supratau, kad jis mane paliko: tiesiog nieko nepasakęs ir nepaaiškinęs su šeima išvažiavo, kaip vėliau sužinojau, į Kanadą. Kuriam laikui prisiglaudžiau bičiulės namuose, o vėliau kreipiausi į socialinius darbuotojus, jų dėka atsidūriau vaikų namuose.

Bet juk Lietuvoje liko mama, pas kurią, neabejoju, galėjai bet kada grįžti?!

Mamai apskritai pusę metų nieko nesakiau – nenorėjau, kad jaudintųsi. Be to, nežinojau, kaip ji reaguos, bijojau, kad ims skambinti tėvui, priekaištauti, o jis savo ruožtu puls skambinti man ir rėkti, jog skundžiuosi. Bijojau net išgirsti jo balsą...

Ir globos namai tau pasirodė geriausia išeitis?


Kai mane į juos vežė, labai bijojau – įsivaizdavau, kad vaikai manęs nepriims, primuš, bet kai atvažiavome, nusiraminau: jaukus namukas, gražus kiemas, gėlės žydi (juokiasi)... Anglijoje vaikų namai nė kiek neprimena lietuviškų. Name gyvenau su trimis vaikinais iš Kosovo ir dviem britais – visi draugiški, jokių pykčių, o dar ir pramogų netrūko. Ten pagaliau pasijutau saugus.
Prabėgus pusmečiui psichologai man vis dėlto patarė paskambinti mamai ir papasakoti, kas nutiko, tačiau nepamenu, kaip viskas vyko. Jei atvirai, iš tų laikų apskritai daug ko neprisimenu – sąmonė tarsi užsiblokuoja.
Su mama susitikome tik praėjus ketveriems metams po mūsų pokalbio – per mano dvidešimtąjį gimtadienį. Ilgai nei vienas, nei kitas neturėjome galimybių nusipirkti lėktuvo bilietų, o ir jos kelionė į Londoną buvo draugų dovana mano gimtadienio proga. Pamenu, buvo daug ašarų (šypsosi)...

Kad ir koks gražus buvo jūsų susitikimas, mama po kurio laiko grįžo į Lietuvą, o tu nusprendei pasilikti. Po trejų metų trumpam parvykai į Lietuvą, o praėjusiais metais likai ilgesniam laikui. Kodėl?

Daugelis sako, kad Londone man nieko nepavyko, bet iš tiesų viskas yra ne taip – turėjau pasiūlymų, ir ne vieną. Grįžau todėl, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pagaliau atsirado galimybių tai padaryti. Be proto ilgėjausi tėvų, draugų, giminių, savo šalies, miesto ir netgi kiemo, tačiau važiuodamas tikrai maniau, kad grįžtu neilgam, – šventai tikėjau, jog būtent Londone, ten, kur liko mano namai, draugai, mergina, toliau kursiu gyvenimą.
2005-ųjų vasarą su kolega ir geru bičiuliu Hywelu dalyvavome festivalyje „Palanga 2005“, laimėjome pagrindinį prizą. Po kurio laiko dar kartą grįžęs į Lietuvą sutikau Egidijų Dragūną, jis mums su Hywelu pasiūlė įrašyti dainą „Eurovizijos“ konkursui. Po jo, maniau, visam laikui grįšiu į Londoną, bet, matote, taip ir negrįžau (juokiasi). Žinoma, tam didelę įtaką turėjo mama, kuri vis įkalbinėjo likti, spaudė, kad pabandyčiau įleisti šaknis Lietuvoje. Dabar čia jaučiuosi nuostabiai, galbūt net geriau nei Londone.

Pagaliau atradai save?

Galima ir taip pasakyti. Tačiau būsiu atviras: nenoriu sustoti Lietuvoje. Žinoma, sugrįžau ne veltui: noriu priminti apie save, išleisti albumą, bet nenoriu sustoti, – žinau, galiu pasiekti daugiau. Galbūt vasarą važiuosiu į Londoną pasimokyti, o gal paskui Ruslaną į Holivudą lėksiu (juokiasi).
Lietuva visada liks mano namais, ir toliau čia dainuosiu, sieksiu karjeros, bet noriu plėsti akiratį. Tikiu, man pasiseks.

Septynerius metus Londone draugavai su juodaode mergina. Galbūt Jacinta ir yra tikroji priežastis sugrįžti?


Pastaruoju metu su Jacinta daug pykomės, nes aš gyvenu čia, o ji – ten. Kai ruošiausi išvažiuoti, ji žinojo, kad neketinu Lietuvoje siekti karjeros, o juolab likti gyventi, tačiau išėjo kaip išėjo – ne viskas priklauso nuo žmogaus valios.
Prieš mėnesį nusprendėme išsiskirti, tačiau tai įvyko ne mano iniciatyva. Su Jacinta visada buvome geri draugai, ir galbūt mūsų santykiai buvo labiau draugiški nei romantiški. Galiausiai ji prasitarė, kad turi draugą, aš prasitariau, kad taip pat turiu daug draugių (juokiasi). Kai išsikalbėjome, abu nusprendėme, kad geriausia mums būtų likti tik draugais.

Taip paprasta?


Kodėl gi ne? Mus su Jacinta daug visko sieja: išgyvenimai, prisiminimai... Sykiu pasijuokėme, paverkėme, tiesiog patylėjome ir normaliai pasikalbėjome – išsiskyrėme kaip civilizuoti žmonės. Gal mums iš tiesų visada geriausia buvo būti tik draugais?

Galbūt Jacintą jau pakeitė kitas, toks pat artimas žmogus?


Turiu daug artimų žmonių (juokiasi). Jei rimtai, kol kas konkretaus žmogaus šalia nėra, bet ir gerai. Šiek tiek pavargau nuo santykių, jų aiškinimosi. Noriu visą dėmesį skirti tam, ką be galo myliu, – muzikai. Aišku, jei ką nors sutiksiu, netikėtai gims meilė iš pirmo žvilgsnio, tikrai nesipriešinsiu – ką jau padarysi...

Kalbamės mudu apie merginas, o juk skeptikų, kurie sakys: „Kokios dar merginos?! Juk jis – gėjus!“, bus tikrai ne vienas...

Ir tegul! Esu tolerantiškas gėjams, bendrauju, kai reikia, koncertuoju jiems, ir man tai nėra joks tabu. Dariau tai Londone, darau ir čia. Kai pirmą kartą pamačiau už rankų susikibusius vaikinus, buvo keista, bet dabar tai nebekelia jokios nuostabos, nebekyla jokių klausimų.
Visada bus tokių, kurie manys, kad esu gėjus ar biseksualus, bet visada bus ir tokių, kurie manys, kad esu natūralas. Lygiai taip pat visada bus tokių, kurie mane vadins pasikėlusiu ir blogu žmogumi, bet visada bus ir manančių, kad esu nuoširdus ir geras. Manęs tai neerzina, tačiau skaudu, kai žmonės rašo nenutuokdami, apie ką rašo. Gerbiu kitų nuomonę, bet kai ji visiškai prasilenkia su tiesa... Toks jau esu: kai man skauda, bandau įrodyti, kad viskas yra ne taip, nors protingi žmonės man ir kartoja: „Viso pasaulio nuomonės nepakeisi...“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką