Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sigitas Račkys: „Gyvenime ir scenoje man svarbiausia – nuoširdumas“

Foto naujienai: Sigitas Račkys: „Gyvenime ir scenoje man svarbiausia – nuoširdumas“
zmones24.lt / Foto naujienai: Sigitas Račkys: „Gyvenime ir scenoje man svarbiausia – nuoširdumas“
Šaltinis: 15min
0
A A

Nuo darbų ir kūrybinių minčių aktorius, režisierius Sigitas Račkys pailsi atostogaudamas paties suręstoje sodyboje.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nuo darbų ir kūrybinių minčių aktorius, režisierius Sigitas Račkys pailsi atostogaudamas paties suręstoje sodyboje. „Kas gali būti geriau, kaip rytą pradėti mankšta gryname ore. Pagrybauju, pašienauju, paskaitau, išsikepame kepsnių, pakortuojame..." - džiaugiasi vasaros malonumais.


Trykštate optimizmu. Rodos, krizė jums nė motais?..


Meno žmonės, ypač teatro aktoriai, visada išgyveno krizę: ir sovietų laikais, ir atgavus nepriklausomybę. Niekada daug neuždirbdavome. Taigi ši krizė nebaugina, nes iš esmės niekas nepasikeitė. Ne pyragai buvo ir tada, ir dabar. Galbūt išimtis tie aktoriai, kurie pasuko į pramogų verslą, televiziją.

Ir aš nesibaidau televizijos. Man visai patinka režisuoti TV serialus. Rudenį žiūrovai vėl išvys serialo „Moterys meluoja geriau" tęsinį. Neseniai baigiau režisuoti serialą „Nemylimi". Paprastai, nuoširdžiai papasakoti gyvenimišką istoriją irgi yra menas. Jaunosios kartos atstovams, beje, tai sekasi kur kas sunkiau.

Kartą viena mano studentė išdrožė: „Pasakoti istoriją paprastai apie amžinus dalykus man neįdomu ir nuobodu. Norisi kurti kažką tokio..." Blogiausia, kad nori kažko, bet nežino ko. Čia ir yra didžiausia bėda.


Leidžiate laiką sodyboje. Nesate iš tų, kuriems maloniau gulėti kur nors po palme pajūryje?


Niekur geriau nerasiu už sodybą: ramybė, graži gamta, o ir vaikai su anūkais atvažiuoja. Grybaujame, uogaujame, dūkstame, maudomės Šventosios upėje. Ir dalgį į rankas smagu paimti. Tiesa, retai, nes su juo reikia iš peties pamojuoti. Kur kas greičiau nušienauti pievą žoliapjove.

Seniau teko ir pakeliauti. Buvo auksinis laikas, kai apie 1990 metus gastroliuodami su teatru išmaišėme nemažai pasaulio.


Ar jau buvote aplankyti Pietų Afrikoje, Keiptaune, gyvenančios dukters šeimos?


Vis dar ruošiuosi. Manau, jog kada nors tikrai prisiruošiu. Neseniai dukra su vaikaičiais buvo grįžusi. Visi, net pirmoji žmona atvyko ta proga į sodybą, smagiai pabuvome.

Toks dalykas tas gyvenimas: vaikai užauga, išsibarsto kas kur. Va, ir sūnus rudenį išvažiuoja į Angliją. Sėkmingai įstojo į Lankasterio universitetą. Siūliau jam stoti į aktorinį, bet net žiūrėti į tą pusę nenorėjo. Jį paviliojo ekonomikos mokslai. Na, gal ir gerai. Kiekvienam savo kelias.


Su metais darotės vis filosofiškesnis...


Kai tau 58-eri, imi vertinti kiekvieną likimo dovanotą dieną. Tai supranti tik tada, kai vienas po kito išeina draugai, kuriuos paguldė vėžys ar insultas. Stovint prie kolegos karsto, visos vertybės akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis. Supranti, kaip viskas laikina šioje žemėje. Tada galvoji: pragyvenai dieną be skausmo, be bėdų - ko gi daugiau reikia? Suvoki, kad laimės teikia tokie paprasti dalykai kaip saulėlydis, galimybė pabūti su mylimais žmonėmis, galimybė kurti...

Su metais darausi ramesnis, nes buvau smarkoko būdo. Rėždavau tiesą į akis. Kartą trenkiau durimis visiems laikams ir palikau sceną. Bet paskui pagalvojau, jog aktorius negali būti dviveidis. Jei nesi atviras gyvenimui, meluosi ir stovėdamas scenoje. Man svarbiausia - nuoširdumas.


Kas pastūmėjo į režisūrą?


Norisi realizuoti idėjas, kurių dar turiu, ir nemažai. Juolab kai žinai, kad tau, kaip aktoriui, jau niekas gali ir nepasiūlyti įgyvendinti kažko panašaus.

Per trisdešimt penkerius darbo teatre metus teko dirbti ne tik su talentingais, bet ir talentu netrykštančiais režisieriais, kurie nori „perspjauti" tokius genijus kaip A. Čechovas ir neatpažįstamai subjauroja kūrinį. Todėl vieną dieną nusispjoviau ir nutariau tapti laisvu menininku. 

Jei režisuodamas spektaklius nerasčiau atsako aktorių ir žiūrovų širdyse, to nedaryčiau. Bet kol kas tą atsaką randu, ir tai mane džiugina. Vadinasi, darbas ne beprasmis.  


Nesate modernizmo šalininkas?


Modernizmą teatre vertinu labai blogai. Todėl pats ir ėmiau režisuoti. Norėjosi sugrąžinti ir išsaugoti tą paprastą žmogišką teatrą. Kalbėti apie amžinąsias vertybes ir jas perteikti nuoširdžiai pasakojant gyvenimiškas istorijas.

O pažiūrėkite, kas dabar statoma teatruose?! Visi nori kuo įmantriau, išskirtiniau, „pastatyti" žiūrovą ant galvos. Man tai dvelkia provincializmu ir miesčioniškumu. Dabar pasaulyje, priešingai, grįžtama prie to, kas paprasta. Gal kada nors ir mes išaugsime iš to provincialumo?..


Viename interviu sakėte, kad dabar spektaklius kuriate tik apie meilę arba mirtį...


Tikra meilė yra nemari vertybė, kuri, manau, buvo svarbi visiems nuo tų laikų, kai tik žmogus išlipo iš medžio. Nieko gražesnio už šį jausmą dar niekas nesukūrė. O mirtis - neišvengiamybė, kuri taip pat yra aktuali visiems be išimties. Prisilietimas prie mirties pažadina norą mylėti gyvenimą ir suteikia drąsos kurti savo laimę. O tai, patikėkite, tikrai nelengva.


Niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus kelią?


Jei turėčiau su kuo nors palyginti, gal ir galėčiau pasakyti. Jaunystėje labai patiko futbolas (ir dabar mėgstu paspardyti kamuolį), net norėjau būti futbolo treneriu. Kadangi juo netapau, nežinau, koks būčiau buvęs treneris. Be to, nuo mokyklos laikų vaidinau dramos būrelyje. Potraukis vaidinti buvo nuo mažens. Stojau ten, kur, matyt, linko širdis. Aktoriaus profesija gera. Jos linkėjau net savo sūnui. Galbūt dejuoja ir ją keiksnoja tie, kurie nieko nesugeba. Man tikrai labai patinka tai, ką darau.


Jūsų žmona Rasa Jakučionytė - irgi aktorė. Nekonkuravote tarpusavyje?


Du aktoriai po vienu stogu veikiau privalumas, o ne trūkumas. Tik toks tokį ir gali gerai suprasti. Tiesiog ji - moteris ir vaidina moteriškus vaidmenis, aš - vyriškus. Niekada ir į galvą nešovė svarstyti, kuris geresnis ar gabesnis aktorius. Juk esame suaugę žmonės, o ne darželinukai (juokiasi).  Su Rasa esame artimos sielos.


Dažnai menininkai vengia buities darbų. Esate išimtis?..


Matyt, esu išimtis (juokiasi). Nesibaidau jokių buities darbų. Sodyboje šeimininkauti - vienas malonumas. Pats savo rankomis iš tvarto namelį surenčiau, ir pirtį pastačiau. Aišku, išėjo gal ir ne meno šedevras, bet visi vaikai turi kur suvažiuoti, visiems yra vietos. Nepasakyčiau, jog iš pradžių labai „kaifavau" kaldamas ir kaldamas lentą po lentos, kol rankos plaktuko neišlaikydavo. Tačiau kai matau rezultatą, dabar tas vaizdelis paglosto širdį. 


Gal esate sveiko gyvenimo būdo šalininkas?


Nelaikau savęs sveikuoliu, bet stengiuosi gyventi kuo sveikiau. Kiekvienas mano rytas prasideda mankšta, tempimo pratimais. Turiu problemų dėl stuburo, bet kuris mano amžiaus kuo nors nesiskundžia (šypsosi). Su žmona deriname maisto produktus, vengiame riebaus maisto. Svarbiausia - vakarais neprisiryti.


Laisvalaikį skiriate...


Domiuosi sportu, politika, seku, kas vyksta gyvenime. Daug skaitau, labai daug. Ir nesuprantu, kai žmonės giriasi, jog nežiūri televizoriaus, neskaito laikraščių ir dar tuo didžiuojasi. Jei nesiorientuosi, kas vyksta aplinkui, kuo gyvena žmonės, atitrūksi nuo realybės. Juk esame to dalis, turime turėti savo nuomonę, o ne kaip stručiai  įkišti galvą į smėlį ir sakyti, jog viskas aplinkui „š..." Be to, sekti gyvenimo įvykius - mano, kaip režisieriaus, duona. 


Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ką keistumėte?


Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, jog nežinau. Manau, geriausia yra taip, kaip yra. Praeitis vertinga tuo, kad yra mokykla. Gali pasimokyti iš savo klaidų. Ir nežinau, ar gyvendamas iš naujo nepadarysi tų pačių klaidų. Neklystančių nėra... 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką