Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Spalvotas Mariaus Jonučio gyvenimas

Foto naujienai: Spalvotas Mariaus Jonučio gyvenimas
zmones24.lt / E. Paukštės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Keista, jog suaugusieji bijo į savo gyvenimą įsileisti spalvų. Tarsi spalvoti dalykai jiems būtų draudžiami. Labai norėjau ryškios oranžinės spalvos automobilio, deja, jokio pasirinkimo"...

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Keista, jog suaugusieji bijo į savo gyvenimą įsileisti spalvų. Tarsi spalvoti dalykai jiems būtų draudžiami. Labai norėjau ryškios oranžinės spalvos automobilio, deja, jokio pasirinkimo", - apie nekasdienišką kasdienybę, išleistą antrąją knygelę kalbamės su dailininku Mariumi Jonučiu.    


Neseniai išleista jūsų knygelė „Kirminas paukštis" skirta suaugusiesiems?..


Taip. Jaunimui ir vyresniems... Daugelis klausia to paties, nes jiems keista. Galbūt todėl, kad mano knyga labai spalvinga. O tokios dažniausiai būna skirtos vaikams.  

Pamaniau, ir taip mūsų gyvenime mažai spalvų. Pradedant pilkomis daugiabučių „degtukų dėžutėmis" ir baigiant drabužių parduotuvėmis. Kodėl vyrams nesiuva kelnių nuo baltos iki visų vaivorykštės atspalvių? Pirkčiau. Deja, tokią paletę galima rasti tik dažų parduotuvėje. Gerų geriausiai randi mėlynas arba juodas.

Nežinau, kodėl, bet suaugusieji bijo spalvų. O be jų gyvenimas nykus, nuobodus. Suprantu, gamintojams tiesiog paprasčiau „štampuoti" juoda balta. Norėjau užsisakyti automobilį ne kibiro spalvos, tačiau man tegalėjo pasiūlyti ryškios mėlynos. Nors imk ir persidažyk (šypsosi).


Knygelė išties netradiciška...


Norėjosi sukurti vientisą daiktą su savo piešiniais, praktiškomis užduotimis ir net žodynėliu. Knygelėje, be pagrindinio teksto, yra klausimų bei užduočių. O šios knygelės idėja gimė prieš keletą metų. Tiksliau, ją pasufleravo jau anksčiau nupiešti keli piešiniai apie paukščiu virstantį kirminą. Išsirutuliojo visa evoliucijos teorija, kaip kirminas, ilgai žiūrėjęs į dangų, užsimanė skraidyti ir užsiaugino plunksnas... Mano knygelė ne tik paskaitymui, bet ir pamąstymams. Jog stebuklų būna, nes realiame gyvenime kirminai neskraido...


Visa jūsų kūryba, ypač tapybos darbai, labai spalvinga. Tai - tarsi atsvara bespalviam pasauliui?


Labai taikliai K. Navakas recenzijoje parašė apie mano knygelę: „Trumpai tariant, svajokliška ir eklektiška knyga tiems, kurie jau seniai suaugo, bet taip ir liko vaikai." O aš sakau, kad  ji skirta ne suaugusiesiems, o pilnamečiams. Nes „suaugti" reiškia „sumedėti". Išties su metais žmonės praranda polėkį. Bijo nulipti į šoną nuo gyvenimo bėgių. O tik nulipęs nuo jų pamatai, kad yra daugiau spalvų. Kiekvienas nulipimas - nuotykis, suteikiantis pikantiško skonio kasdienybei. Man visada prieš akis išnyra rusų animacinis filmukas apie traukinuką, kuris išdrįso nulipti nuo bėgių tam, kad prisiskintų kvepiančių gėlių.

Gali būti gyvas, bet negyventi. Pažįstu žmonių, kurie metams bėgant aptingsta, gyvena „numetę inkarus", nieko nenorėdami ir nieko nesitikėdami. O aš noriu gyventi iki pat mirties. 


Ar jūs dažnai nulipate „nuo bėgių"?

Pakankamai. Esu laimingas, nes susikūriau spalvotą gyvenimą šalia civilizacijos. Grįžus namo, taip smagu užsimiršti bei nematyti to, kas vyksta aplinkui. Gyvename prie miško už Vilniaus spalvotame name spalvotą gyvenimą ir kuriame spalvotus darbus. O kad neužsisvaigtum, gyvenimas kaskart priverčia grįžti „ant bėgių": reikia ir mokesčius sumokėti, ir vaikus į mokyklą nuvežti, ir į „Maksimą" nulėkti nusipirkti dešros.  


Esate optimistas?


Esu optimistas praktikas (šypsosi). Iš patirties žinau, kad viskas išsprendžiama, bet kokie blogumai praeina. Va, skaitau laikraščiuose, jog artėja krizės pabaiga. Nieko nesuprantu. Kokia krizė?! Užsakymų netrūksta, dirbame dieną naktį, net laiko nelieka prisėsti prie trečiosios knygos rašymo. Tiesiog dirbame toliau mėgstamą darbą. Kai tik A. Kubilius gruodį pranešė, jog ateina krizė, vis dar laukiu ir niekaip sulaukti negaliu. Galbūt blogiau tiems, kurie turi bankui įsiskolinę milijonus. 


Vienas kritikas yra pasakęs, kad jūsų kūryboje nėra lietuviams būdingo meilės liūdesio...


Liaudies kūryba savo turiniu yra katalikiška. O katalikas visą gyvenimą nugyvena su kaltės jausmu. Jis būna linksmas tik po mirties (šypsosi). Nežinau, kodėl kitiems patinka vaizduoti įvairias baisybes, liūdnus motyvus. Man kūrybos procesas turi būti smagus, o kai smagu, tai atsispindi ir paveiksluose - visoje kūryboje.


Turite minčių trečiajai knygelei, bet trūksta laiko ją rašyti?..


Pakartosiu vieno rašytojo žodžius, kuris galvojo, iš kur paimti laiko naujai knygai rašyti. Ir jis jo nusipirko, beje, labai pigiai - dviem mėnesiams išvyko į Indiją. O gyvenimas ten labai pigus. Nors manęs tolimi, ypač pietų, kraštai nevilioja, manau vasarą su šeima važiuoti į Kroatiją. O gal leisimės po Europą automobiliu? Keliaujant visada turi marias laiko, galva neužimta kasdieniais darbais, lengviau dėliojasi mintys. Štai antrosios savo knygos iliustracijas nupaišiau ilsėdamasis Sicilijoje ir Egipte...


Niekada nesigailėjote pasirinkęs menininko kelią?


Ne. Nors logiškai mąstant tos idėjos, kurios gimsta menininko galvoje, niekam nereikalingos. Turi būti truputį pamišęs, kad kurtum tai, kas apskritai nereikalinga žmonijai ir be ko ji galėtų išgyventi. Bet, manau, menas tam ir skirtas, kad praplėstų horizontą, pažadintų, padėtų susikurti gražesnį, dvasingesnį pasaulį su daugiau spalvų.


Jūsų darbuose vyrauja meilės motyvas. Ką šis jausmas jums reiškia?


Na, tai - labai intymu. Apie tai gali kalbėti susėdęs su mylimu žmogumi. O apskritai meilė man reiškia labai daug. Ir, manau, ne man vienam. Visas pasaulis suklijuotas meilės klijais...


Ar tiesa, kad Nomedą buvote nusižiūrėjęs dar mokykloje?..


Su Nomeda nuo penktos klasės kartu mokėmės M K. Čiurlionio menų mokykloje. Toje pačioje klasėje. Jau tada ji man krito į akį. Tačiau po studijų nutekėjome kiekvienas savo keliu. Buvome sukūrę savo šeimas, kol likimo vingiai vėl mūsų nesuvedė.


Viename jūsų interviu perskaičiau antraštę: „Žmonos nemuša, nes bijo gauti atgal"... Turite puikų humoro jausmą?


Turiu žemaitiško kraujo, nes mano tėvai - gryni žemaičiai. Tėvas mėgdavo kartoti Žemaitijoje paplitusį posakį: „Kai turi laiko, mušk žmoną." Bet kad aš to laiko vis neturiu.


Su žmona Nomeda Marčėnaite esate laikomi idealia pora. Kaip du menininkai išsitenka po vienu stogu?


Pirmiausiai abu žmonės turi norėti nesipykti. Antraip nesutarimai neišvengiami. Kad ir neturime dėl ko pyktis. Jei kas nors ne taip, susėdame ir kalbamės.  

Dviem menininkams kur kas paprasčiau, nes turime bendros šnekos. Esame artimi. Manau, tai - likimas, ir gyvenimo loterijoje man labai pasisekė. Niekada nesigailėjau vedęs Nomedą.  


Daugelis menininkų prisipažįsta, kad jiems didžiausia kančia įsukti net elektros lemputę...


Nesu jau toks menininkas iš didžiosios raidės, neskraidau padebesiais ir buitis manęs neslegia. Aš pats ir namą pastačiau. Smagu sukurti tokią aplinką, į kurią kaskart norisi sugrįžti. O elektros lemputę įsukti - anoks čia vargas. Man didžiausia kančia, kai reikia važiuoti į prekybos centrą apsipirkti. Todėl daiktą perkame ne per išpardavimą, o tada, kai jo reikia.  


O ką Marius Jonutis mėgsta veikti laisvalaikiu?


Žvejoti net nesu mėginęs. Neišmanau ir krepšinio žaidimo taisyklių, tačiau su draugais mėgstame pažaisti tinklinį. Prie namų esame įsirengę aikštelę. Patinka klausytis geros muzikos. Kad ir roko, džiazo ar avangardo. Muzika ir knygos padeda gyventi, išjudina tas gelmes, verčia kažką prasmingesnio nuveikti.

O didžiausia mūsų šeimos aistra - kelionės. Nors turime „inkarų" - vaikų, vis tiek ištaikome progą pakeliauti vieni ar visa šeima.


Koks tėtis esate? Auklėjate griežtumu ar?..


Kad nelabai vaikai manęs ir bijo (šypsosi). Kad juos nubausčiau, man reikia pasitelkti visą fantaziją. Geriausiai veikia ne fizinės, o ekonominės bausmės. Sakau, negausi to ar ano. Bet labiau draugaujame, nėra dėl ko pjautis.


Vaikai irgi linksta į meną?


Labiau Titas, o Ula - labiau veiksmo žmogutis. Turbūt ją pavilios viešieji ryšiai. Mėgsta bendrauti.

Per mūsų su Nomeda keturiasdešimt aštuntąją parodą parengėme staigmeną. Titui nežinant parodoje iškabinome ir jo darbelius. Tai suteikia didesnio pasitikėjimo tuo, ką darai.  


Turite silpnybių?


Saldainiams. Labai juos mėgstu, bet daktarai sakė, jog nesveika. Rūkau ir po 50 gramų kas vakarą išlenkiu, kaip patarė vienas kardiologas. Kas kita, kai žmonės litrais ima gerti. Taip nemoku. Kartais būna situacijų, kai visai norėčiau, bet nepavyksta. Tėvas neišmokė, kaip prisigerti (juokiasi).     


Patinka gaminti? Sakoma, vyrai - geriausi kulinarai...


Nesąmonė. Gal geresni kulinarai tie vyrai, kurie dirba restoranuose ir pan. O realioje kasdienybėje visi žinome, kas daugiausia sukiojasi virtuvėje. 

Mano pareiga, kurią šventai atlieku, - šaltibarščių gaminimas. Na, dar lauke kepsninėje kepsniukų galiu iškepti. O šiaip virtuvė - labiau Nomedos sritis, kur ji kuria ne ką prastesnius šedevrus. Ji žiūri, kas sveikiau, kur visokių glutamatų mažiau. Aš apie tai nieko neišmanau. Vaikams kokakolą perkame tik kelionėje sutrikus virškinimui. Taip viską išgraužia, kad nereikia jokių vaistų (šypsosi). Kartą tyčia į stiklinę su kola įmečiau Nomedos sidabrinę grandinėlę. Ištraukiu, o ji blizga kaip nauja. Gera priemonė sidabrui valyti.


Keista. Jūs nedejuojate kaip daugelis meno žmonių, koks sunkus dabar gyvenimas...


  Ko čia verkti, nes per visus nepriklausomybės metus menas nebuvo vertinamas nė vienos valdžios. Ir su A. Kubiliaus atėjimu niekas nepasikeitė. Kas kita buvo „prie rusų". Tikrai neidealizuoju tų laikų, bet tada menininkus paremdavo, būdavo valdžios užsakymų ir t. t.

O jei man niekas nieko nedavė, kaip gali ką nors atimti? Gal verkia tie, kurie per daug nori, o man daug nereikia. Nereikia nei prabangių automobilių, nei „mandrų" telefonų. Sunkiau tiems, kurių pečius slegia milijoninės skolos bankams.

Na, mokesčių sistema pasikeitė. Bet mes niekada nevengėme jų mokėti, ypač kai žinojome, už ką mokame. Dabar nors galėsime kaip visi visaverčiai žmonės į polikliniką eiti. O seniau menininkai buvo kaip „bomžai", kurie neturi nei sveikatos draudimo, nei kitų socialinių garantijų (šypsosi).


Dažnai svajojate?


Ne, nes mano svajonės seniai išsipildė. Galima sakyti, joje dabar gyvenu: turiu mylimą darbą, mylimus žmones, draugus, ramybę. Turbūt tegaliu svajoti, kad ta svajonė nesibaigtų kuo ilgiau. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką