Vardas, pavardė: Steponas Babrauskas
Gimimo data, vieta: 1984 06 20, Lentvaris, Trakų r. 24 m.
Šeima, kurioje gimė: tėvai - Kęstutis ir Elvyra Babrauskai, turi seserį Jurgitą.
Ūgis, svoris: 197 centimetrai, 85 kilogramai.
Šeiminė padėtis: vedęs; su žmona Raminta (24) augina sūnų Dovydą (1,7).
Pasiekimai: profesionalus krepšininkas; karjerą pradėjo Vilniaus krepšinio klube „Sakalai", paskui žaidė „Lietuvos ryte", Levebo „Groot" (Belgija), Rygos ASK (Latvija), Varezės „ Cimberio" ir Skafačio „Leagea"; šiuo metu žaidžia Vilniaus „Lietuvos ryte".
Titulai: 2003 m. pasaulio jaunių vicečempionas; 2004 m. Europos jaunimo krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojas ir LKL vicečempionas; 2005 m. pasaulio jaunimo čempionas; 2009 m. LKF taurės laimėtojas ir Europos taurės čempionas.
Vilniaus „Lietuvos ryto" komandos kapitonas Steponas Babrauskas su žmona, buvusia manekene Raminta auginantis sūnelį Dovydą, nesigaili anksti vedęs. „Turiu planą iki 30 metų susilaukti dar dviejų vaikų", - šypsosi jaunas krepšininkas.
Stengiasi neišsiskirti iš minios
Komandos sirgaliai ilgam atsimins balandžio pradžioje Turine (Italija) vykusį Europos taurės finalą, kuriame komandos kapitonas (šias pareigas komandos vadovai jam patikėjo, kai rudenį klubą dėl krizės buvo priverstas palikti Matthew Nielsenas - aut. past.) pelnė net 18 taškų ir buvo vienas didžiausių pergalės prieš žvaigždžių prikimštą Rusijos klubą „Chimki" kalvių. „Sužaidžiau vienas geriausių sezono varžybų. Manau, komandos vadovai nenusimena mane susigrąžinę", - kuklinasi Steponas, o vėliau priduria, kad jau seniai svajojo būti įrašytas į šio klubo istoriją. „Ši komanda mane užaugino, norėjau atsidėkodamas padėti jai laimėti kokią nors taurę, o ne tik būti epizodiškai žaidžiančių krepšininkų sąraše", - šypsosi jis. Po finalo savo telefone Steponas rado net 200 SMS su sveikinimais. „Pasveikino net ir žmonės, su kuriais nebendravau kelerius metus. Tik tada supratau, ką mes padarėme", - kalba Steponas. Krepšininkas neneigia, kad dabar viešumoje sulaukia daugiau dėmesio nei anksčiau. „Bet man patinka nekristi žmonėms į akis, kartais vaikštau su kepure. Dažniausiai pavyksta: mano ūgis nėra išskirtinis, be to, nesirengiu ekstravagantiškai", - juokiasi jis.
Steponas neslepia, kad pirmieji metai užsienyje nebuvo lengvi: „Visiškai nemokėjau anglų kalbos. Galėjau pasakyti „labas" ir „viso gero". Laimei, komandoje žaidė dar vienas lietuvis, kuris man padėdavo susišnekėti su treneriais. Lankiau kursus ir po kelių mėnesių jau susikalbėjau."
Žaisdamas Rygos ASK, Steponas nesijautė esąs legionierius: „Labai arti namai. Kelios valandos ir jau esi Vilniuje. Be to, treneris (Ramūnas Butautas - aut. past.) ir dar vienas krepšininkas buvo lietuviai."
Italijoje - pikti gerbėjai
Italijoje krepšininkas prisipažįsta jautęs didžiulį tiek trenerių, tiek gerbėjų spaudimą. „Varezės „Cimberio" komanda tituluota, yra laimėjusi Italijos krepšinio lygą. Kai aš ten atvažiavau, komanda buvo pralaimėjusi aštuonias rungtynes iš eilės. Kai prisijungiau, pralošėme dar septynias. Suprantama, niekas tokiais rezultatais nesidžiaugė. Kartą krepšinio aistruoliai nutraukė treniruotę ir pradėjo aiškinti, kad mes turime žaisti, o ne atostogauti. Kitą kartą, grįžus po pralaimėjimo, valandą neišleido išvažiuoti iš automobilių aikštelės", - prisimena Steponas. Pietų Italijos Skafačio miesto „Leagea" komandos, į kurią paskui jis persikėlė, situacija irgi buvo prasta - komanda balansavo ant iškritimo iš Italijos krepšinio lygos ribos. Komandos vadovai, jei bus pralaimėta, žaidėjams ne kartą grasino nemokėti pinigų. Fanai irgi nebuvo atlaidūs - yra pakėlę ranką prieš žaidėjus, išdaužę sporto salės langus, o kartą per treniruotę paleido dūminę bombą. „Teko kviesti policiją ir važiuoti namo, nes dūmai graužė akis. Policininkai po pralaimėjimų ne sykį mus lydėjo namo, nes antraip nežinia, kuo viskas būtų baigęsi", - pasakoja sportininkas.
Su keliomis dienomis vyresne už save širdies drauge Raminta Steponas susituokė 2005-aisiais, dar prieš išvažiuodamas į Belgiją. Ji kartu išskrido su juo į svečią šalį. „Ramintai turbūt ne itin patiko, nes viena nelabai turėjo ten ką veikti. Juk draugių nėra, o aš dažniausiai užsiėmęs", - prisimena Steponas. Kur kas geriau ji jautėsi Italijoje. „2007-aisiais, prieš šv. Kalėdas, žmoną su sūnumi (Dovydui buvo vos keli mėnesiai - aut. past.) pasikviečiau į Varezę, tačiau taip jau išėjo, kad po kelių dienų turėjau išvykti į kitą komandą. Apsigyvenome netoli Skafačio, Pompėjoje. Kurį laiką su mumis buvo ir Ramintos tėvai. Laisvu laiku visi apžiūrinėjome gražiausias Pietų Italijos vietas", - pasakoja jis. Žmona su sūnumi Italijoje paviešėjo du mėnesius, dar kartą buvo atvažiavusi sezonui baigiantis. Pasak Stepono, Raminta džiaugiasi, jog pastaruoju metu vyras žaidžia Lietuvoje, tačiau neprieštarautų, jei sutuoktinis apsispręstų žaisti kitoje komandoje. Kol kas tokių minčių nėra - krepšininko sutartis su „Lietuvos rytu" galioja dar metus, be to, bus galimybė ją pratęsti dar vieneriems metams. Jaunas vyras viliasi, jog per tą laiką pavyks užbaigti studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame jis siekia įgyti fizinio lavinimo mokytojo specialybę. „Reikia to popieriuko, nes nežinia, ką teks veikti pasibaigus karjerai. Be to, žmona (Raminta Vilniaus universitete baigė verslo organizavimą - aut. past.) turi aukštojo mokslo diplomą, turiu ją pasivyti", - šypsosi Steponas.
Lepina žmoną
Dėl pažinties su būsima žmona kalta buvusi S. Babrausko klasės draugė iš Ozo vidurinės mokyklos - modelio karjerą dariusi Raminta buvo jos bičiulė. „Draugavome trejus metus. Susituokėme prieš pat šv. Kalėdas, taip paminėdami pažinties sukaktį. Beje, ir komandų treneriai į vedusį sportininką kitaip žiūri", - šypsosi žinomas krepšininkas. Dar viena priežastis linksmesnė - Steponas sako bijojęs likti viengungis. „Visada svajojau apie didelę šeimą. Noriu mažiausiai trijų vaikų ir jų reikia susilaukti iki 30 metų, kad baigęs karjerą su vaikais galėčiau pažaisti krepšinį. Kai man bus penkiasdešimt, tam nebebus jėgų", - šypsosi jaunasis krepšinio talentas, su sūnumi ir žmona gyvenantis nuosavame bute, Pilaitės mikrorajone. Krepšininkas juokauja, kad žmonai dabar tenka rūpintis dviem vaikais - juo ir Dovydu. Tačiau netrukus S. Babrauskas patikina mokantis ir sauskelnes pakeisti, ir valgyti sūnui pagaminti. „Jeigu žmona mane su Dovydu palieka, vadinasi, manimi pasitiki." Jis stengiasi, kad dėmesio nepritrūktų ir žmonai Ramintai, kuri laiko visus keturis namų kampus. „Kiek galiu, stengiuosi ją palepinti. Neretai nuperku gėlių. Ne pensininkai esame - ir į restoraną nueiname ar į klubą", - gražių santykių receptą išduoda jis.
Steponas prisipažįsta pinigus leidžiantis protingai, nešvaistantis jų prabangiems drabužiams ar automobiliams. „Perku tai, kas tinka ir patinka, ypatingo dėmesio etiketėms neskiriu", - sako daugiau nei dauguma bendraamžių galintis sau leisti krepšininkas.
Tomas Balaišis-Sėkla (36): mūsų Stepas sugrįžo!
„Kur Stepas?", - toks klausimas prieš kelerius metų puošė vieną „Lietuvos ryto" aistruolių vėliavą ir dingo tik praėjusią vasarą, kai S. Babrauskas grįžo į komandą. Pasak vieno iš aistringiausių komandos gerbėjų Tomo Balaišio-Sėklos, užrašas buvo skirtas 2003-2004 m. komandai vadovavusiems treneriams, kad šie nelaikytų ant suolo jauno ir perspektyvaus krepšininko, kurį pasikvietė iš „Sakalų". „Iš pradžių visa tai buvo tarsi pokštas. Į salę Stepą palaikyti ateidavo būrelis jo draugų, kurie šaukdavo: „Kur Stepas?" Mes nusprendėme prisidėti ir palaikyti jauną krepšininką, todėl pasidarėme vėliavą su tokiu užrašu. Paskui asmeniškai susipažinau su Stepu ir labai gražiai su juo bendrauju iki šiol", - pasakoja Sėkla. Jo teigimu, Stepono sugrįžimu ir sėkmingu žaidimu turėtų džiaugtis ne tik sirgaliai, bet ir komandos vadovai: „Stepas savo žaidimu įrodė, kad fanai jo pasigedo ne šiaip sau ir kad jis - labai talentingas žaidėjas." Beje, Stepo vardas nuo krepšinio aistruolių vėliavų neišnyko. Tik užrašas dabar kitoks: „Mūsų Stepas sugrįžo!"
