Dabar populiaru
Publikuota: 2009 liepos 20d. 15:31

Titas Blėdis. Abu nusprendėme: nebėra dėl ko aukotis

Foto naujienai: Titas Blėdis. Abu nusprendėme: nebėra dėl ko aukotis
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Žinau, kai kas kirto lažybų, kiek išlaikys Tito Blėdžio (28) ir Violetos Repčenkaitės-Blėdienės (26) santuoka. Lažybų dalyviai buvo tikri: neištvers Titas.

Žinau, kai kas kirto lažybų, kiek išlaikys Tito Blėdžio (28) ir Violetos Repčenkaitės-Blėdienės (26) santuoka. Lažybų dalyviai buvo tikri: neištvers Titas. „Gyvenimas yra spalvingas ir išradingas", - dabar jis sako. Prieš pusmetį Titas susikrovė lagaminus ir persikraustė į savo tėvų butą. „Toks buvo mūsų abiejų sprendimas. Pralaimėtojų nėra, vieni laimėtojai", - tikina ir džiaugiasi, kad naujas darbas išblaškė liūdesį ir nusivylimą.


Kalbama, garsi astrologė išpranašavo, kad jūsų šeima iširs...


Niekada to negirdėjau. Netgi jei taip ir būtų buvę, vargu ar būčiau klausęs. Palmira parinko mūsų vestuvių datą - tai tiesa. Astrologas ar žiniuonis mano gyvenimui negalėtų padaryti įtakos. Esu iš tų, kurie vadovaujasi protu. O protas man tada sakė, kad reikia susituokti. Galima tikėti ženklais, bet, esu tikras, vadovautis privalai savo galva.


Gali būti, astrologai užkoduoja tavo gyvenimą. Jie pasako, o tu paskui apie tai tik ir galvoji: bus taip, bus taip...


Ir įsitikini! Kartais paskaitau horoskopus, bet aklai jais neseku. Palmira, pamenu, mums patarė dėl vestuvių datos. Nesunkiai prie jos prisiderinome. Bet jei kas būtų sakęs: tik tada ir jokių kitų variantų, vargu ar būtume tikėję jos žodžiais.


Judu su Violeta gana ilgai draugavote. Gal kartais atsitiko taip, kad vestuvės buvo tik galimybė pabėgti nuo jau tuomet santykius ištikusios krizės?


Ilgai draugavome, tiesa, su pertraukomis. Visą laiką jautėme vienas kitam simpatiją. Paskui atėjo laikas apsispręsti. Nes norėjome būti kartu. Aš grįžau iš Anglijos. Nidoje šventėme Violetos gimtadienį, ten ir nusprendėme susituokti, atrodė, kad tai - logiška mūsų draugystės pabaiga. Tikrai nemanėme, kad reikia gelbėti santykius. Dviejų žmonių noras būti kartu... Dabar susimąstau: gal tai ir buvo klaida? Gal pirma reikėjo pagyventi drauge? Draugystė yra viena, o gyvenimas kartu - visai kas kita.


Atrodė, kas jau kas, bet jūs... ideali šeima. Kas galėjo patikėti, kad pasuksite skirtingais keliais?


Gyvenimas yra spalvingas ir išradingas. Meluočiau, jei dabar sakyčiau, kad visa tai man nebuvo staigmena, kad nesu nusivylęs. Tačiau tai atsitiko ne per vieną dieną. Jei jau visai atvirai, mudu nuo vasario negyvename kartu. Susirinkau daiktus ir išėjau. Tėvų butas Žvėryne, atrodo, manęs laukė.


Kas darosi, Titai? Kaip supranti, kad geriausia išeitis - susirinkti daiktus?


Sunku paaiškinti. Tiesiog supranti. O jau tada - yra kaip yra.


Visi dėlioja savo versijas. Būtų logiška bent vieną kartą pasakyti savąją.


Su Violeta sutarėme viešai nekalbėti apie mūsų išsiskyrimo priežastis, nepasakoti detalių. Būtų kvaila tai daryti. Nesmagu man dabar kalbėti, bet suprantu, kad bent taip galėsiu užkirsti kelią paskaloms ir apkalboms, kurių tiek daug girdžiu aplinkui.


Repčenkų šeima - gerai žinoma viešajame gyvenime. Žmonės dažnai svarsto, ar iš tiesų ji yra tokia, kokią pažįstame iš žurnalų puslapių. Kai kas sako: pernelyg gražu, pernelyg nugludinta, pernelyg tviska... Ne taip paprasta būti šalia tokių žmonių?


Toji šeima man padarė daug gera. Sabina ir Georgijus yra nuostabūs seneliai, be galo rūpinasi anūku. Nematau nieko bloga, jei žmonės mėgsta planuoti. Gal tik aš ne toks... Laisvesnis, spontaniškesnis, man sunku būti įspraustam į rėmus.


Ir vis dėlto didžiausia staigmena, matyt, tau buvo nuotraukos, kuriose matyti, kaip Violeta su šeima ir nauju mylimuoju ilsisi Turkijos kurorte?


Jokia staigmena. Aš žinojau, kur ir su kuo ji išvažiavusi. Beje, sužinojau kur kas anksčiau, nei tos nuotraukos buvo išspausdintos.


Tačiau viena - pačiam žinoti ir visai kas kita, kai apie jūsų šeimos iširimą sužino pažįstami ir nepažįstami žmonės.


Jau seniai sklido kalbų, kad mes nebesame kartu. Nuotraukos jas tik patvirtino. Džiaugiuosi, kad sūnus atostogauja, bet man skaudu, kai jo nėra šalia. Taip ilgai, su visai svetimu žmogumi...


Matyt, per skyrybų procesą šituos klausimus teks spręsti...


O aš nesitikėjau... Maniau, susitarsime. Tačiau šios ilgos atostogos parodė, kad turime išsiaiškinti, kiek laiko galėsime praleisti su sūnumi. Man keista, kad važiuojant į užsienį nebereikia tėvo sutikimo. Išvažiuotų ir išvažiuotų... Su Matu esame labai artimi. Visus pustrečių metų nebuvome išsiskyrę, gal tik kokį savaitgalį. Ir dabar matydavausi su juo du kartus per savaitę, sūnus pas mane nakvodavo. Bet štai du mėnesiai - be manęs. Parvažiuos pasikeitęs... Na, nieko, grįš į Lietuvą, trauksim dviem savaitėms į pajūrį.


Kalbama, kad vyras, su kuriuo atostogų nuotraukose užfiksuota Violeta, - buvęs jūsų šeimos draugas...


Nežinau, ar taip galėčiau pavadinti. Jis pietų mūsų namuose nevalgė. Buvome labai geri pažįstami. Žinojau, kad jis filmuoja serialą. Violeta jo sumanytam vaidmeniui tiko, o aš - ne (šypsosi).


Titai, kas atsitinka dviem žmonėms? Atrodo, mylėjo vienas kitą ir staiga - svetimi...


Skyrybos užgrūdina. Aš rimtai. Pradedi daug galvoti. Klausei, kodėl mes nebe kartu? Todėl, kad kartu būti pasidarė nebepatogu. Skiriasi nuomonės, požiūriai. Iš tiesų mudu su Violeta - labai skirtingi žmonės. Pamenu, prieš vestuves daug kas taip sakė. Pasirodo, ne be reikalo...


Nors gal ir ne tai... Dviem vienodiems gyventi taip pat nebūtų įdomu.


Tiesa, priešybės traukia, bet yra esminių dalykų, tada reikia vienodo požiūrio, supratimo ir laikytis tam tikrų taisyklių. Per tuos metus, kuriuos praleidome su Violeta, išmokau gyventi šeimoje. Daug ką supratau: kad reikia derintis vienam prie kito, kad reikia būti kantriam. Tačiau vieną dieną kantrybės nebeliko. Abu nusprendėme, kad nebėra dėl ko aukotis.


Santuoka dažnai sustabdo nuo neapgalvotų žingsnių...


Kažin, abejoju... Jei blogai, niekas nesustabdys. Mūsų pavyzdys tai įrodo. Tuo metu, kai tuokėmės, buvome tokie nepopuliarūs, juk visi gyvena tiesiog susimetę, o mes - pavyzdingi. Sulaukėme Matuko ir... išsiskyrėme. Na, ne, oficialiai dar ne. Mes bendraujame, kalbamės, nebuvo taip, kad trenkiau durimis ir išėjau.


Kažkodėl pagalvojau, kad moterys būna piktesnės, kai vyrai jas palieka. Palikti vyrai gal nebūna tokie pikti...


Tai ne tas atvejis, kai kas nors ką nors palieka, tikrai ne. Gali pasirodyti, kad dabar išsisukinėju, bet pralaimėtojų nėra. Mes abu - laimėtojai. Tai buvo mūsų abiejų sprendimas. Logiškas ir apgalvotas.


Labai ramiai tai sakai. Netikiu, kad įsivyrauti ramybei neprireikė laiko...


Aišku, prireikė. Pusmetį gyvename atskirai. Turėjau laiko užtektinai. Tik viena stebina: kaip taip greitai šalia atsirado kitas žmogus?

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Turiu daug veiklos, o darbas, žinia, naikina liūdesį.


Kažkada įkūrei interneto portalą „Posh". Jis vis dar egzistuoja?


Na taip, tik jo pajamos labai sumažėjo. Krizė... Atsikeliu septintą ryto, sėdu prie interneto, paskui važiuoju į „Tores", o jau čia, patikėk, darbo sočiai. Banketai, vestuvės, krikštynos, oficialios delegacijos, reklamų derinimai... Man patinka šis darbas, kiekvieną dieną darai vis ką nors naujo.

Pusmetį restoranas „Tores" buvo uždarytas. Prieš mėnesį atdarėme. Ten dirbti mane pakvietė geras draugas, jis pats tapo restorano direktoriumi. Man čia jauku, gera, taigi ir leidžiu dienas. Darbas padeda užsimiršti.

Šie metai buvo nelengvi. Dabar labiausiai laukiu, kada grįš Matas ir mudu važiuosime prie jūros.


Anksčiau daug kas kalbėjo: Titui gerai, uošviai parūpina darbą...


Juokauji? Tikrai taip kalbėjo? Bet aš galiu pats savimi pasirūpinti! Įkūriau reklamos agentūrą, savo pinigus ir idėjas sudėjau į interneto portalą. Niekada nesigyriau, kad atėjau į tą šeimą su kažkokiais turtais. Buvau ką tik mokslus baigęs vaikinas. Turiu ką turiu. Svarbiausia - galvą ant pečių.

Mane erzino priverstinis viešumas, nors pats apie savo reikalus daug nepasakodavau. Nesakau, kad viešumas man nebuvo naudingas. Dabar, kai reikia, galiu juo pasinaudoti.


Pykdavai, kai Violeta pasakodavo apie jūsų santykius, apie šeimą?


Violeta visą laiką buvo pastebima. Po laidos „Super LT" tapo dar labiau matoma. Viešumas jai reikalingas, tiesiog būtinas.


Titai, gal vyrams sunku būti šalia matomų, žinomų moterų? Kalbu apie ambicijas. Vyriškas ambicijas...


Violetos populiarumas man netrukdė. Atvirkščiai, aš visą laiką norėjau būti šešėlyje. Taip gyventi kur kas patogiau. Man patinka būti savimi.


Nežinau, kaip reaguosi, bet sklinda kalbų, kad nebuvai pats geriausias vyras - negrįždavai naktimis, gerdavai, netgi lošdavai kazino...


Mano draugai žino, kad nelošiu. Buvau Las Vegase, nepralošiau nė vieno cento. Nesu abstinentas, kartais mėgstu paūžti, o kas nemėgsta? Esu toks, kaip ir kiti, - dirbu, kai kada linksminuosi, dėl to tvirtos šeimos nesubyra.


Moterys paprastai įsivaizduoja tokį idealų vyrą: jis neša gėles, kavą į lovą ir nuolat sako komplimentus...


Man smagu dovanoti gėles, nes pačiam jos patinka. Savo rankomis surinkdavau jai puokštę. Komplimentų nesu linkęs žarstyti, gal čia į tėvą? Bet kai žmogus nusipelno, visada pagiriu, paspaudžiu ranką.


Tikriausiai sudėtinga turėti gražią žmoną?


Naštos nejaučiau. Viskas buvo gerai. Sakyk, ar sudėtinga turėti gražų vyrą? Niekada nemaniau, kad reikia saugoti gražią moterį. Niekada nebijojau jos išleisti, pasitikėjau ja. Nemaniau, kad laimėsiu uždaręs.


Ir vis dėlto neišsaugojai?


Vadinasi, nesaugojau taip, kaip reikėjo.


Kur padėjai savo vestuvinį žiedą?


Spintelėje guli, prie gintarų. Kažkada rinko tėtis, paskui aš pratęsiau tradiciją. Kažkodėl ten padėjau.


Prie širdžiai brangių daiktų?


Tai etapas, kurio negaliu išbraukti iš gyvenimo. Gimė toks nuostabus sūnus!


Ar jauti, kad žmonės į tave žiūri lyg su užuojauta - aha, paliktas vyras?..


Aišku, jaučiu. Manęs vis klausia: „Kaip tu laikaisi? Kaip laikaisi?" Lyg turėčiau vaikščioti nosinaitėmis apsikarstęs? Arba šokti nuo skardžio tiesiai į Vilnelę. Kai pradedu kalbėti apie skyrybas, o jei dar pajuokauju ar paironizuoju, daug kas negali suprasti: „Kaip taip? Kaip gali apie tai taip paprastai kalbėti?" Bet aš nedarau iš to tragedijos. Ne šiandien tai atsitiko. Ir niekas durimis netrankė.


Įsivaizduoju, Matas sunkiai suprato, kas vyksta namuose ir kodėl tėtis išsikrausto.


Tai ir buvo skaudžiausia. Dabar jam pasidarė aiškiau. Pagal savo metus jis - tikras gudruolis, protinguolis. Matas turi dvejus namus - pas mamą ir pas tėtį. Juo džiaugiasi seneliai, o Violeta - puiki mama, tuo nė neabejoju. Ji labai rūpinasi sūneliu, kartais netgi per daug. Tikiuosi, aš išmokysiu jį savarankiškumo. Jei tik neišvažiuos ilgam...


O kas, jei Violeta su nauju mylimuoju planuoja drauge kurti ateitį?


Jų planai yra jų planai. Manęs jie nebedomina. Tiksliau, domina tiek, kiek susiję su mano sūnumi. Linkiu jiems laimės. Tegu jų santykiai labiau nusiseka. Nuoširdžiai.


Iš tiesų svajonėms, matyt, ne visada lemta išsipildyti. Visi mes svajojame iki pat gyvenimo pabaigos vaikščioti susikibę su mylimuoju rankomis...


Žaizdas gydo kitas žmogus ir laikas. Esu tuo tikras.


Yra tas kitas žmogus?


Ne taip lengva jį surasti. Specialiai neieškosi. Dabar mėgaujuosi laisve, visą laiką to norėjau. Tai nereiškia, kad nutrūkau nuo grandinės. Tiesiog jaučiuosi išsivadavęs iš rėmų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką