Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaida Būtytė-Maldeikienė: (ne)madinga raudonplaukė

Foto naujienai: Vaida Būtytė-Maldeikienė: (ne)madinga raudonplaukė
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Rusvi plaukai, porcelianinė oda ir tiesus sklastymas daro ją panašią į gracingą damą, nužengusią iš praėjusių šimtmečių.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Rusvi plaukai, porcelianinė oda ir tiesus sklastymas daro ją panašią į gracingą damą, nužengusią iš praėjusių šimtmečių. Vilniaus Mažojo teatro aktorė Vaida Būtytė-Maldeikienė (29) jau priprato būti vadinama savito grožio artiste – dėl to nei pernelyg džiūgauja, nei įsižeidžia, tiesiog priima taip natūraliai, kaip galima priimti tik prigimtį. Visada jautusi potraukį scenai, Vaida džiaugiasi gyvenanti taip, kaip svajojo, ir net sakydama: „Raudonplaukės dabar nemadingos“, iš tiesų neturi ko nusivilti.

Panorę iš artisto nugvelbti porą valandėlių, aptardami susitikimo vietą dažniausiai išgirsite atsainų: „Ai, bet kur...“ Vaidai „bet kur“ netinka. Nupasakoja, kur man atvažiuoti, ir jau laukia balkšvu Provansu dvelkiančioje kavinėje: „Jums kavos su pienu?“ Padavėjo veidas – lyg sąmokslininko bičiulio. Už lango provansiškai sninga. „Praėję metai man buvo ypatingi“, – ištaria ji, grakščiai sukiodama taurę vyno. Spėju pamanyti, kad kalba neišvengiamai pasisuks apie pastarąjį jos vaidmenį, bet Vaida džiugiai išdrožia: „Juk pernai aš ištekėjau!”

Ak, štai kodėl jos žodžiuose optimizmo ir tikėjimo amžina meile – per akis, o dažnas sakinys prasideda fraze „Mano vyras...“ Prodiuseris Mantas Maldeikis (36) turėtų būti patenkintas. „Jis ir yra patenkintas, – patvirtina ji. – Dažnai stebisi: „Ir kaip man pasisekė rasti tokią žmoną...“

Provansas čia įveltas ne be reikalo – aktorės ir prodiuserio porai patinka ir tinka viskas, kas prancūziška. Tad ir piršlybos vyko, be abejo, Paryžiuje. „Eifelio bokšte?“ – rūgštokai teiraujuosi, bet ji vėl sugriauna standartus: „Ne. Sraigių kompanijoje!“ Kokios dar piršlybos romantiškame... sraigių fone? „Aš irgi tokių piršlybų nesitikėjau, – smagiai atsidūsta jauna moteris. – Su pora draugų Paryžiuje užsukome į kavinę, ir Mantas ėmė primygtinai prašyti, kad užsisakyčiau sraigių. Kai padavėjas jų atnešė, lėkštėje pastebėjau kažką kyšant – lyg ir žiedelį? Žvilgtelėjau į Mantą, o jo veidas – to-o-oks akmeninis ir nieko nesakantis... Bet po akimirkos jis suminkštėjo, ir ėmė lietis žodžiai, iš kurių supratau: taigi jis man peršasi!“

Vestuvių niekas neskubino: „Juk kai labai skubama, nebelieka kada mėgautis, tiesa?“ Aktorę iki šiol stulbina natūrali žmonių reakcija į užuominą apie vedybas: „Tai tu laukiesi?“ „O negalima susituokti tiesiog iš meilės?“ – krykščia ji. Galima ar negalima, bet pora taip ir padarė: ramiai sudėliojo visus pageidaujamus niuansus ir susituokė praėjus metams po piršlybų. Iš meilės.

Vestuvės išpildė visos lūkesčius ir buvo išties estetiškos: sodyba – ne dvelkianti nuomojamos svetimumu, o jaukiai užleista draugų, valgiai – užkandėlės, paštetai, suflė – ne tik gardūs, bet ir gražūs, kaip pageidauta, šviesios spalvos. Ir, be abejo, saldus medaus mėnuo, kurį jaunieji praleido visai ne saldžiose, bet stulbinančiose Gvadelupos salos džiunglėse. Gera turėti puikių bičiulių: jiems pasirūpinus jaunavedžiai įsikūrė viloje, priklausančioje indų tautybės turtuoliui, saloje pastačiusiam ir šventyklą. „Daugiau kaip tūkstančio kvadratinių metrų viloje gyvenome vieni, – pasakoja Vaida. – Keliaudami po salą kartais pasijusdavome taip, lyg būtume vieni visame pasaulyje. Karibų augalai, atogrąžų miškai, kriokliai, varlės, snaudžiančio ugnikalnio dūmais alsuojantis oras ir mes, du žmogiukai, beveik nuogi, tarp žemės ir dangaus... Saldu valgyti rojaus vaisių su savo žmogumi. Visi anksčiau patirti rūpesčiai ten tarsi išnyksta.“

Prancūzijai priklausančioje Gvadelupoje gyvena keletas lietuvių, jie turi savo verslus, dirba baruose. „Svarstėme galimybę čia apsigyventi, – aktorė atskleidžia netikėtą mintį emigruoti. – Gamta ten suteikia viską – šilumą, prieglobstį, maisto, net vaistų. Atrodo, ko daugiau norėti... Vis dėlto nutarėme, kad to, ko mums labai reikia, ten nėra. Pavyzdžiui, teatro – yra tik artistų mėgėjų būrelis.“

Piršlybų metinės per medaus mėnesį irgi nebuvo pamirštos. „Pakeliui į Gvadelupą, be abejo, užsukome į Paryžių“, – užsimena Vaida. Ir jau turi atsakymą urzgiantiems, kad visa tai skamba pernelyg prabangiai: „Apskritai gyvenimas mus myli!“

Tvirta žemė po kojomis

Išgirdusi klausimą: „Kas pasikeitė po vestuvių?“, moteris nepuola neigti, esą nepasikeitė niekas. „Spaudas pase mažai ką reiškia, bet daug reiškia žinojimas, kad dabar esu žmona, turiu vyrą, su kuriuo norėčiau pasenti, – konstatuoja. – Tas jausmas toks... Kažkas panašaus, lyg ilgai būčiau trypusi biriame smėlyje, o dabar pagaliau atsistojusi ant tvirtos žemės. Štai kas pasikeitė: dabar tvirtai jaučiu žemę po kojomis.“

Ir, žinoma, neabejoja sutikusi žmogų, kurį turėjo sutikti. Neabejoja ir tuo, kad meilė gali trukti iki senatvės. „Kartais jaučiuosi taip, lyg su Mantu kartu būtume praleidę šimtą metų. Bet ne viskas mūsų gyvenime taip saldu ir nuglaistyta, – Vaida purto galvą. – Karštai pykstamės, paskui labai mėgstame susitaikyti. Išgyvenome ir rimtų išbandymų. Įsivaizduokite: susitinka du žmonės, labai patinka vienas kitam, ir staiga bum – nelaimė: Mantas patyrė galvos traumą. Suvokiau tai kaip ženklą, kad privalome likti kartu. Mes labai saugome viską, ką turime. Stengiamės, kad mūsų namai nuolat dvelktų obuolių pyragu, o dėl pasimatymų vienas su kitu galime daug ką paaukoti. Žinoma, galvojame ir apie vaikus.“

M. Maldeikis sykį jau buvo vedęs: su aktorės Vaivos Mainelytės dukterimi Dovile susilaukė sūnaus Jokūbo. „Mantas turi nuostabų sūnų, – mąsliai sako Vaida ir tučtuojau patikina, kad praeities šešėliai jųdviejų santykių netemdo. – Iki šiol švenčiame pažinties dieną – gruodžio dešimtąją. Pastarąjį kartą vos jos nepamiršau – turėjau kažkokių reikalų, užtat Mantas nepamiršo: kaip pakvaišęs lakstė po Pilies gatvę ir ieškojo gėlių. Neradęs nupirko braškių su šokoladu. Ką su jomis padariau? Čia pat suvalgiau!“

Karalienė Elžbieta


Gimtuosiuose Šiauliuose Vaida baigė gimnaziją, kurioje sustiprintai mokoma anglų kalbos. Paauglystėje žodynas jai atrodė įdomiausia knyga: „Net puslapius buvau sutrynusi...“ Tėvai jau buvo palaiminę dukters sprendimą stoti į anglų filologiją, bet ji kažkaip atsidūrė Muzikos ir teatro akademijoje. „Per stojamuosius paklojau visą širdį. Taip jausmingai skaičiau Nėrį, kad Vladas Bagdonas neiškentė: „Gal jau gana?..“ – prisimena. – Iš tiesų negalima ignoruoti pašaukimo. Mano brolis bandė elgtis „protingai“, baigė fiziką, o pernai, suspėjęs įpusėti trečiąją dešimtį ir vesti, Anglijoje įstojo į interjero dizainą ir viską pradėjo iš naujo. Sakė, iškart širdis atsigavo...“

Aktorystę Vaida studijavo Rimo Tumino kurse, todėl baigusi mokslus dėl savo ateities buvo rami – iškart pradėjo dirbti Vilniaus Mažajame teatre. „Man ten gerai, – pripažįsta. – Tuminas – neužmirštamų istorijų pasakotojas, paskui save paliekantis šilumos šleifą. Mes visi jo labai pasiilgstam. Vaitkus sugeba iš žmogaus ištraukti nebūtus klodus: pavyzdžiui, paskutiniame spektaklyje jis privertė mane dainuoti. Turėtų būti nelengva povą paversti kanarėle, ar ne?.. Aktorystė nuostabiai išlaisvina asmenybę. Žinoma, visada norisi daugiau, bet reikia pripažinti, kad mano prioritetai dabar nesusiję su karjera.“ Kritikai ją elegantiškai pagiria, ypač už Helę „Madagaskare“ ir Olgą „Trijose seseryse“. „Kartais mane net vadina Olga, – lyg nusistebi, lyg pasidžiaugia. – Priimu tai kaip komplimentą. Iš pradžių ji man nebuvo įdomi: ai, mokytoja, senmergė... O paskui atsirado aistra. Apskritai esu griebusis įvairių darbų: vaidinau ir AXX filme „Ostija“, ir reklamoje, tačiau teatras neabejotinai yra esmė.“

Vasarį V. Būtytė ketina važiuoti į Rusiją filmuotis. Pernai atvykti į aktorių atranką Sankt Peterburge ją pakvietė režisierius Jevgenijus Paškevičius, kuriantis epą apie septynioliktojo amžiaus flamandus. „Tu nieko nedaryk, – paprašė jis, pasodinęs kartūnine suknia vilkinčią lietuvę ant kėdės. – Tik sėdėk ir jausk.“ „Sėdėjau ir jaučiau, – prisimena Vaida. – Iš nuovargio ir jaudulio ašaros buvo čia pat, bet režisierius greitai mostelėjo ranka: „Gerai, pakaks.“ Kuriamą trilogiją J. Paškevičius vadina savo gyvenimo filmu, jį suka jau ne vienus metus. Vaidai jame teks vadinti septintą mėnesį besilaukiančią moterį, vardu Sofija. „Po atrankos skubėjau grįžti į Vilnių, vos nepavėlavusi įpuoliau į traukinį, kupė sukėliau šurmulį, – tęsia pasakojimą apie nuotykius Rusijoje. – Atsigręžusi pamačiau, kad mano bendrakeleivė – maždaug septintą mėnesį besilaukianti moteris. Pakeliui įsikalbėjome, papasakojau, kad noriu gauti vaidmenį filme, nes galutinio režisieriaus sprendimo tada dar nežinojau. Ji paklausė, kuo vardu mano herojė, o išgirdusi pasakė: „Jaučiu, kad jūs gausite tą vaidmenį. Žinote, dukrą, kurios laukiuosi, ketinu pavadinti Sofija.“ Vaidmenį aš, be abejo, gavau.“

Vaida jau išmoko nujausti tipažą, su kuriuo režisieriai ją tapatina: šiek tiek efemeriška būtybė, praėjusių laikų dama dailiu veidu ir grakščia figūra, spinduliuojanti meilę. Jos svajonių vaidmuo – karalienė Elžbieta, mėgstamiausios aktorės – Meryl Streep ir Nicole Kidman. „Gaila, raudonplaukės dabar nemadingos, – šypsosi. – Ne sykį iš režisierių esu girdėjusi: labai tiktum, bet šiuo metu ne to reikia... Tik nesuku dėl to galvos. Gyvenimas nėra stovinti bala: jei bus lemta, ateis ir mano laikas. O jei ne – aš juk turiu puikų vyrą...“
Temos Mada
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką