Pirmajame „Lietuvos šokių dešimtuke“ patirties sėmęsis Vaidas Kukarėnas šokio meile užkrėtė ir žmoną Indrę bei devynerių metų sūnų Roką. Šiandien pora po darbų skuba į šokių pamokas, o jų atžala laukia pirmojo pasirodymo.
Vaidai, kaip nutiko, kad patekote į šokių sūkurį?
Viskas prasidėjo nuo iššūkių, kurių visą gyvenimą troškau. Visada svajojau, kad būtų smagu išmokti ir pramoginių šokių. Man tai buvo nauja ir nepatirta. Atsiradus tokiai progai, sutikau pagalvojęs vos vieną parą. Pasirodo, vargas buvo tikrai didelis. Repetavome kiekvieną dieną... Tačiau padedamas profesionalios šokėjos Katerinos šio to pasiekiau. Nors ir labai sunku buvo, nesigailiu. Tiesa, dalyvaujant tame projekte, buvo nelengva suderinti tiesioginį darbą ir repeticijas. Dar esi darbe, o jau reikia girdėti muziką, atsiminti žingsnelius, šokių techniką.
Kaip į jūsų dalyvavimą šokių projekte reagavo namiškiai?
Iš pradžių jie buvo labai sunerimę. Tėčio nebus namuose... Sūnui buvo sunku suprasti, kodėl tėtis šoka ne su mama, o su kita moterimi. Jam kilo daug klausimų. Paskui Rokas suprato, kad Katerina yra mano mokytoja, mano trenerė.
Ar sunku šokti su profesionalia šokėja?
Kai moko profesionalas, daug lengviau. Dalyvaudamas projekte, jaučiau didelę atsakomybę ir už save, ir už partnerę. Negali jos išmesti, jei išmeti, atsiprašai. Buvau Katerinai nagą nulaužęs, ji mane apdraskė – visko per šokius atsitinka. Labai nenorėjau, kad partnerė manimi nusiviltų. Iš pradžių tai buvo lyg žaidimas, paskui atsirado noras neiškristi, vėliau šokiais tiesiog susirgau.
Dabar šokate su žmona?
Pasibaigus pirmajam šokių dešimtuko etapui, pradėjome šokti su žmona. Buvau tai jai pažadėjęs. Aišku, aš nesu mokytojas, pats moku tik pagrindinius žingsnius ir šokio technikos dalykus. Visada maloniau šokti su žmogumi, kuris tai moka.
Indrei šokis labai artimas. Vos tik pradedame šokti, jos akys sužiba... Dabar rengiamės išvykti, bet po trumpų atostogų kalnuose vėl šoksime.
O su buvusia šokių partnere Katerina vis dar bendraujate?
Taip, bendraujame. Mudu su žmona palaikėme ją antrajame „Šokių dešimtuke“, stengdavomės nepraleisti nė vieno pasirodymo. Ir su Katerina, ir su kitais šokėjais iki šiol bendraujame. Dar šią žiemą planavome visi susirinkti pas Leoną Juodvalkį, bet dabar gal iki Velykų nukelsime. Beje, mūsų susitikimai be šokių neapsieina.
Daugelis moterų skundžiasi, kad jų vyrai nemėgsta šokti. Panašu, kad į tą kategoriją nepatenkate.
Matote, po „Šokių dešimtuko“ Lietuvoje prasidėjo šokių bumas. Mes, pirmieji jo dalyviai, tapome pavyzdžiu, kad visi žmonės gali išmokti šokti. Žinomos moterys į šokių aikšteles ištempė savo vyrus. Šokių studijose tikras anšlagas.
Vadovaujate vienam prekybos centrui, esate diplomuotas mitybos higienos specialistas. O anksčiau svajojote ir apie chirurgiją...
Buvo laikas, kai maniau, kad galėčiau gydyti žmones. Bet mano širdis ne liūto stiprumo. Ilgainiui supratau, jog operuoti artimą žmogų, draugą ar giminaitį bijočiau. Jei padaryčiau klaidą, užgraužčiau save, labai išgyvenčiau dėl nesėkmės.
Iš šalies atrodote itin aktyvi ir veržli asmenybė...
Nuo mažens buvau aktyvus. Viliojo teatras ir folkloras. Mokslai taip pat gerai sekėsi, todėl daug kas mano ateitį siejo su juristo arba mediko profesija. O pramoginė veikla man artima iki šiol.
Esate kilęs iš Rokiškio. Ar seniai gyvenate Vilniuje?
Vilniuje esu nuo studijų laikų. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti mediciną, apsigyvenau pas močiutę. Galbūt todėl ir rinkausi studijas Vilniuje, kad žinojau, kur galėsiu apsigyventi. Žinoma, galėjau įsikurti ir bendrabutyje, bet močiutės kontrolė buvo neblogas dalykas. Pajutęs laisvę, gal ir mokslų nebūčiau baigęs. Higienos gydytojų kurse buvo keturiasdešimt penki žmonės, o pabaigė tik vienuolika.
Kiek žinau, televizija jums taip pat ne naujiena.
Prieš kelerius metus dalyvavau Aistės Stonytės ir Jogailos Morkūno vedamoje laidoje. Mano rubrika vadinosi „Kulinarijos šou“. Televizijoje atsiskleidė mano pomėgis gaminti. Tuo metu dar dirbau gydytoju.
Nesvajojote apie savo laidą?
Neturėjau tiek laisvo laiko, kad galėčiau imtis naujos laidos. Nesinorėjo prarasti savo specialybės, juk medicinos mokiausi dešimt metų.
O dabar derinate darbą su TV laidos „Kapitonų mūšis“ vedėjo pareigomis...
Laida filmuojama du kartus per savaitę, tad neatima daug laiko. Gal tik pirmieji filmavimai buvo kiek sudėtingesni, o vėliau viskas klojosi kaip iš natų. Taip jau yra, kai viską darai su malonumu. Labai smagu „atsijungti“ nuo tiesioginio darbo ir įsitraukti į televizijos žaidimą.
Susidaro įspūdis, kad esate nepailstantis...
Stengiuosi neparodyti kitiems, kad esu pavargęs ar blogos nuotaikos. Gal tai – Ožiaragio savybė? Laiko viskam užtenka: ir šeimai, ir televizijai, ir pomėgiams. Po darbo negaliu būti vienas. Įvairiai leidžiant laisvalaikį, man pavyksta atsikratyti dieną patirto streso.
Ar sulaukiate smalsių aplinkinių žvilgsnių? Juk dirbdamas televizijoje žmogus tampa atpažįstamas.
Daug kas mane atpažįsta, garsiai pareplikuoja, bet autografų kol kas neprašo (juokiasi). Aplinkinių dėmesys man nekliudo, nesijaučiu esąs apkalbų objektas. Retai vaikštinėju po miestą. Dažniau mane galite sutikti prekybos centre, kine, teatre ar sporto arenoje.
Vaidai, ar mokate priimti kritiką?
Be abejo, ją priimu. Kritika labai reikalinga. Jei prisimenate, šokių konkurse priėmiau ir choreografo Jurijaus Smorigino kritiką. Ji mus su Katerina supykdė, bet būtent dėl jos pasikeitėme, t. y. pašokome taip, kaip norėjo jis. Jokiu būdu dėl kritikos ant Jurijaus nepykstu. Tai – žaidimas, o kritika nuo jo neatsiejama. Ir žiūrovams linksmiau.
Koks jūsų gyvenimo credo?
Siekti užsibrėžto tikslo.
Kaip manote, kokia asmenybės savybė gyvenime jums labiausiai padeda?
Gal Ožiaragiams būdingas užsispyrimas? Zodiako ženklas tarsi patvirtina mano būdą.
Ar seniai judu su žmona Indre suradote vienas kitą?
Su žmona susituokę jau keturiolika metų. Abu baigėme medicinos mokslus, tik ji – šeimos gydytoja. Studijų metais susikuria daug tokių porų (šypsosi).
Kartu sėdėdavote prie namų darbų?
Aš mielai dalyvavau įvairioje veikloje, o Indrė labai gerai mokėsi. Ji tvirtai žinojo, kad duoną valgys iš savo profesijos. O aš mąsčiau, jog mano profesija paprastesnė. Bet mums buvo ir daug bendrų disciplinų. Kai kurias jų kartu mokėmės. Indrė man padėdavo, tada lengviau būdavo.
O dabar kuris kuriam padeda?
Būna, kad ji grįžta pavargusi. Pabandau pakalbinti, bet jei nekalba, geriau neliesti. Ji kaip ir aš – iš tų raguotų žmonių (juokiasi). Jautis. Kadangi mes abu raguoti, gali visko nutikti. Visgi per tiek metų vienas kitą perpratome. Dabar jau mokame reikiamu metu atsitraukti. Kartais iš žvilgsnio ar atodūsio supranti, kas vyksta kito viduje.
Galėtumėte prisiminti įsimintiniausią žmonos staigmeną?
Įsiminė jos sveikinimas Valentino dienos proga per radijo laidą. Buvau darbe, tada dar higienos centre, kalbėti nelabai galėjau. Kaip tik tuo metu vyko susirinkimas, o ji mane pasveikino tiesioginiame radijo eteryje. Buvo labai graži staigmena.
Ir aš esu jai visokių staigmenų surengęs, ypač jaunystės laikais. Pažinodamas žmogų žinai, kas jį sudomintų. Niekada nesiūlyčiau Indrei ekstremalaus šou – šuolio nuo televizijos bokšto ir pan.
Bet pats tokiam žingsniui ryžtumėtės?
Kolegos buvo man padovanoję šuolį parašiutu. Priėmiau tai kaip iššūkį. Pasirinkau laisvą kritimą, tai šokome kartu su instruktoriumi. Tik gaila, kad kompaktinį diską su šuolio įrašu pamečiau. Taigi reikės šokti dar kartą (juokiasi).
Vaidai, kaip nutiko, kad patekote į šokių sūkurį?
Viskas prasidėjo nuo iššūkių, kurių visą gyvenimą troškau. Visada svajojau, kad būtų smagu išmokti ir pramoginių šokių. Man tai buvo nauja ir nepatirta. Atsiradus tokiai progai, sutikau pagalvojęs vos vieną parą. Pasirodo, vargas buvo tikrai didelis. Repetavome kiekvieną dieną... Tačiau padedamas profesionalios šokėjos Katerinos šio to pasiekiau. Nors ir labai sunku buvo, nesigailiu. Tiesa, dalyvaujant tame projekte, buvo nelengva suderinti tiesioginį darbą ir repeticijas. Dar esi darbe, o jau reikia girdėti muziką, atsiminti žingsnelius, šokių techniką.
Kaip į jūsų dalyvavimą šokių projekte reagavo namiškiai?
Iš pradžių jie buvo labai sunerimę. Tėčio nebus namuose... Sūnui buvo sunku suprasti, kodėl tėtis šoka ne su mama, o su kita moterimi. Jam kilo daug klausimų. Paskui Rokas suprato, kad Katerina yra mano mokytoja, mano trenerė.
Ar sunku šokti su profesionalia šokėja?
Kai moko profesionalas, daug lengviau. Dalyvaudamas projekte, jaučiau didelę atsakomybę ir už save, ir už partnerę. Negali jos išmesti, jei išmeti, atsiprašai. Buvau Katerinai nagą nulaužęs, ji mane apdraskė – visko per šokius atsitinka. Labai nenorėjau, kad partnerė manimi nusiviltų. Iš pradžių tai buvo lyg žaidimas, paskui atsirado noras neiškristi, vėliau šokiais tiesiog susirgau.
Dabar šokate su žmona?
Pasibaigus pirmajam šokių dešimtuko etapui, pradėjome šokti su žmona. Buvau tai jai pažadėjęs. Aišku, aš nesu mokytojas, pats moku tik pagrindinius žingsnius ir šokio technikos dalykus. Visada maloniau šokti su žmogumi, kuris tai moka.
Indrei šokis labai artimas. Vos tik pradedame šokti, jos akys sužiba... Dabar rengiamės išvykti, bet po trumpų atostogų kalnuose vėl šoksime.
O su buvusia šokių partnere Katerina vis dar bendraujate?
Taip, bendraujame. Mudu su žmona palaikėme ją antrajame „Šokių dešimtuke“, stengdavomės nepraleisti nė vieno pasirodymo. Ir su Katerina, ir su kitais šokėjais iki šiol bendraujame. Dar šią žiemą planavome visi susirinkti pas Leoną Juodvalkį, bet dabar gal iki Velykų nukelsime. Beje, mūsų susitikimai be šokių neapsieina.
Daugelis moterų skundžiasi, kad jų vyrai nemėgsta šokti. Panašu, kad į tą kategoriją nepatenkate.
Matote, po „Šokių dešimtuko“ Lietuvoje prasidėjo šokių bumas. Mes, pirmieji jo dalyviai, tapome pavyzdžiu, kad visi žmonės gali išmokti šokti. Žinomos moterys į šokių aikšteles ištempė savo vyrus. Šokių studijose tikras anšlagas.
Vadovaujate vienam prekybos centrui, esate diplomuotas mitybos higienos specialistas. O anksčiau svajojote ir apie chirurgiją...
Buvo laikas, kai maniau, kad galėčiau gydyti žmones. Bet mano širdis ne liūto stiprumo. Ilgainiui supratau, jog operuoti artimą žmogų, draugą ar giminaitį bijočiau. Jei padaryčiau klaidą, užgraužčiau save, labai išgyvenčiau dėl nesėkmės.
Iš šalies atrodote itin aktyvi ir veržli asmenybė...
Nuo mažens buvau aktyvus. Viliojo teatras ir folkloras. Mokslai taip pat gerai sekėsi, todėl daug kas mano ateitį siejo su juristo arba mediko profesija. O pramoginė veikla man artima iki šiol.
Esate kilęs iš Rokiškio. Ar seniai gyvenate Vilniuje?
Vilniuje esu nuo studijų laikų. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti mediciną, apsigyvenau pas močiutę. Galbūt todėl ir rinkausi studijas Vilniuje, kad žinojau, kur galėsiu apsigyventi. Žinoma, galėjau įsikurti ir bendrabutyje, bet močiutės kontrolė buvo neblogas dalykas. Pajutęs laisvę, gal ir mokslų nebūčiau baigęs. Higienos gydytojų kurse buvo keturiasdešimt penki žmonės, o pabaigė tik vienuolika.
Kiek žinau, televizija jums taip pat ne naujiena.
Prieš kelerius metus dalyvavau Aistės Stonytės ir Jogailos Morkūno vedamoje laidoje. Mano rubrika vadinosi „Kulinarijos šou“. Televizijoje atsiskleidė mano pomėgis gaminti. Tuo metu dar dirbau gydytoju.
Nesvajojote apie savo laidą?
Neturėjau tiek laisvo laiko, kad galėčiau imtis naujos laidos. Nesinorėjo prarasti savo specialybės, juk medicinos mokiausi dešimt metų.
O dabar derinate darbą su TV laidos „Kapitonų mūšis“ vedėjo pareigomis...
Laida filmuojama du kartus per savaitę, tad neatima daug laiko. Gal tik pirmieji filmavimai buvo kiek sudėtingesni, o vėliau viskas klojosi kaip iš natų. Taip jau yra, kai viską darai su malonumu. Labai smagu „atsijungti“ nuo tiesioginio darbo ir įsitraukti į televizijos žaidimą.
Susidaro įspūdis, kad esate nepailstantis...
Stengiuosi neparodyti kitiems, kad esu pavargęs ar blogos nuotaikos. Gal tai – Ožiaragio savybė? Laiko viskam užtenka: ir šeimai, ir televizijai, ir pomėgiams. Po darbo negaliu būti vienas. Įvairiai leidžiant laisvalaikį, man pavyksta atsikratyti dieną patirto streso.
Ar sulaukiate smalsių aplinkinių žvilgsnių? Juk dirbdamas televizijoje žmogus tampa atpažįstamas.
Daug kas mane atpažįsta, garsiai pareplikuoja, bet autografų kol kas neprašo (juokiasi). Aplinkinių dėmesys man nekliudo, nesijaučiu esąs apkalbų objektas. Retai vaikštinėju po miestą. Dažniau mane galite sutikti prekybos centre, kine, teatre ar sporto arenoje.
Vaidai, ar mokate priimti kritiką?
Be abejo, ją priimu. Kritika labai reikalinga. Jei prisimenate, šokių konkurse priėmiau ir choreografo Jurijaus Smorigino kritiką. Ji mus su Katerina supykdė, bet būtent dėl jos pasikeitėme, t. y. pašokome taip, kaip norėjo jis. Jokiu būdu dėl kritikos ant Jurijaus nepykstu. Tai – žaidimas, o kritika nuo jo neatsiejama. Ir žiūrovams linksmiau.
Koks jūsų gyvenimo credo?
Siekti užsibrėžto tikslo.
Kaip manote, kokia asmenybės savybė gyvenime jums labiausiai padeda?
Gal Ožiaragiams būdingas užsispyrimas? Zodiako ženklas tarsi patvirtina mano būdą.
Ar seniai judu su žmona Indre suradote vienas kitą?
Su žmona susituokę jau keturiolika metų. Abu baigėme medicinos mokslus, tik ji – šeimos gydytoja. Studijų metais susikuria daug tokių porų (šypsosi).
Kartu sėdėdavote prie namų darbų?
Aš mielai dalyvavau įvairioje veikloje, o Indrė labai gerai mokėsi. Ji tvirtai žinojo, kad duoną valgys iš savo profesijos. O aš mąsčiau, jog mano profesija paprastesnė. Bet mums buvo ir daug bendrų disciplinų. Kai kurias jų kartu mokėmės. Indrė man padėdavo, tada lengviau būdavo.
O dabar kuris kuriam padeda?
Būna, kad ji grįžta pavargusi. Pabandau pakalbinti, bet jei nekalba, geriau neliesti. Ji kaip ir aš – iš tų raguotų žmonių (juokiasi). Jautis. Kadangi mes abu raguoti, gali visko nutikti. Visgi per tiek metų vienas kitą perpratome. Dabar jau mokame reikiamu metu atsitraukti. Kartais iš žvilgsnio ar atodūsio supranti, kas vyksta kito viduje.
Galėtumėte prisiminti įsimintiniausią žmonos staigmeną?
Įsiminė jos sveikinimas Valentino dienos proga per radijo laidą. Buvau darbe, tada dar higienos centre, kalbėti nelabai galėjau. Kaip tik tuo metu vyko susirinkimas, o ji mane pasveikino tiesioginiame radijo eteryje. Buvo labai graži staigmena.
Ir aš esu jai visokių staigmenų surengęs, ypač jaunystės laikais. Pažinodamas žmogų žinai, kas jį sudomintų. Niekada nesiūlyčiau Indrei ekstremalaus šou – šuolio nuo televizijos bokšto ir pan.
Bet pats tokiam žingsniui ryžtumėtės?
Kolegos buvo man padovanoję šuolį parašiutu. Priėmiau tai kaip iššūkį. Pasirinkau laisvą kritimą, tai šokome kartu su instruktoriumi. Tik gaila, kad kompaktinį diską su šuolio įrašu pamečiau. Taigi reikės šokti dar kartą (juokiasi).
