Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 16d. 11:31

„Ventukas“ Dovydas Kumpikevičius dar nesubrendęs šeiminiam gyvenimui

Foto naujienai: „Ventukas“ Dovydas Kumpikevičius dar nesubrendęs šeiminiam gyvenimui
zmones24.lt / Foto naujienai: „Ventukas“ Dovydas Kumpikevičius dar nesubrendęs šeiminiam gyvenimui

„Ventukų“ kapelos lyderis Dovydas Kumpikevičius Lietuvoje žinomas jau ne vienerius metus.

„Ventukų“ kapelos lyderis Dovydas Kumpikevičius Lietuvoje žinomas jau ne vienerius metus. Daugiausia laisvalaikio dabar vaikinas skiria muzikai, o nuo rugsėjo jis ketina apsigyventi sostinėje ir studijuoti muzikos pedagogiką.

Kas jus atvedė į muzikos pasaulį?
Dar lopšelyje muzikos vadovė pastebėjo, jog turiu gerą klausą ir mėgstu būti dėmesio centre (šypsosi). Būdamas vos trejų metukų, drąsiai lipau į sceną ir dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse. Be to, muzika mane supo ir namuose. Klausiau E. Sipavičiaus dainų, kartu su tėčiu traukdavau įvairias dainas. Vaikystėje buvau tikras artistas.

Niekada nesigailėjote pasirinkęs atlikėjo kelią?
Galiu ranką prie širdies pridėjęs atsakyti, kad tikrai nesigailėjau ir nesigailiu. Neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos, koncertų, repeticijų. Mokykloje buvau gabus ir imlus mokslams, bet ilgainiui muzikai teikiau pirmąją vietą. Ir dabar ateities planai ir svajonės yra susijusios su muzika.

Kada tapote kapelos „Ventukai“ nariu?
Man buvo, atrodo, dešimt metų. Kolektyvo vadovas mane pastebėjo „Dainų dainelėje“ ir pasiūlė išmėginti jėgas. Mama atvežė į perklausą ir buvau priimtas. Vėliau tapau pagrindiniu „Ventukų“ vokalistu. Iki šiol puikiai sutariame. Kapela man − kaip tikra šeima: vieni kitus palaikome, padrąsiname, kartu liūdime, džiaugiamės.

Tikriausiai jau vaikystėje patyrėte neišdildomų įspūdžių, juk nuolat keliaudavote, koncertuodavote, buvote populiarūs.
Neneigsiu. Aplankėme kone visas Europos valstybes, išmaišėme Lietuvos miestus ir miestelius. Gyvenome „ant ratų“, tokia galimybė jaunam žmogui retai kada pasitaiko. Neliko laiko tinginystėms ar kitiems blogiems darbeliams. O ir prisiminimų iš kolektyvo gyvenimo tikriausiai pakaks visam gyvenimui. Kiek buvo nuotykių, juoko, meilės istorijų, intrigų, ašarų (šypsosi). Draugams į batus vandens pripildavome, drabužius paslėpdavome, miegančius paišydavome ir pan. Pokštus iki šiol vienas kitam krečiame.

Dėl repeticijų ir koncertų mokslai nenukentėjo?
Nebuvau pavyzdingas mokinys, nors iki šiol esu dėkingas tiems mokytojams, kurie mane suprato ir palaikė. Pamenu, mama būdavo nepatenkinta, kad praleidžiu daug pamokų (šypsosi). Kartais dėl to ir su tėčiu pasiginčydavo. Be to, dėl nuolatinių gastrolių susigadinau skrandį. Mažai valgiau, kartais kas po ranka pakliūdavo.

O bendraamžiai nepavydėjo?
Visko buvo. Vieni juokėsi, kiti tyčiojosi, treti palaikė. Pamenu, išmokę dainos posmelį, sekiodavo paskui ir dainuodavo. Bet aš niekada nenusileisdavau, pats buvau padūkęs (šypsosi).

Ar prisimenate tą dieną, kai dainavote popiežiui Jonui Pauliui II?
Žinoma, niekada to nepamiršiu. Tai buvo 1998-ieji. Atlikau dvi dainas, „Ventukai“ grojo. Neapsakomas jausmas. Jaučiau popiežiaus šilumą, artumą, jis buvo tarsi nežemiška būtybė. Be to, Jonas Paulius II padovanojo man rankų darbo rožinį, jį iki šiol nešiojuosi su savimi. Neišdildomos akimirkos išliko ir fotografijose. Jos man labai brangios.

Kada iš muzikos uždirbote pirmuosius pinigus?
Tiksliai negaliu atsakyti, tai buvo labai seniai. Atsimenu, kad už pirmąjį honorarą pirkau džinsus. Anksčiau drabužius pirkdavau turguje, todėl buvo labai smagu apsipirkti firminėje parduotuvėje. Įsigijau ir savo mėgstamiausios grupės „Metallica“ įrašų. Tuomet ir tėvams padėti galėjau, nes šeima sunkiai vertėsi.

Gal teko padirbėti ne muzikos srityje?
Taip, neseniai dirbau inžinieriumi vienoje įmonėje, kompiuteriu braižiau. Daugiau nieko panašaus dirbti neteko. Na, nebent tai, kad pirmuosius pinigus gaudavau iš močiutės už daržų ravėjimą (šypsosi).

Ar juodųjų periodų jūsų gyvenime dažnai pasitaiko?
Vieną dieną galiu būti laimingas, o kitą − užsidaryti savo kambaryje ir su niekuo nebendrauti. Nesvetima man ir depresija, nuotaikų kaita. Dažnai iš nieko galiu išpūsti didžiausią burbulą. Tokie jau tie menininkai (šypsosi). Draugai moko į viską žiūrėti paprasčiau, aš stengiuosi.

Kas sunkiausiomis akimirkomis jums padeda?
Draugai, tėtis. Mama prieš septynerius metus išvyko dirbti ir gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, brolis iki šiol dirba Airijoje. Labiausiai ilgiuosi mamos. Labai laukiu vasaros, nes ji žada grįžti. Gal kas pasikeis? Noriu, kad visa šeima būtų kartu. Kažkada ir pats ketinau vykti į užsienį, bet dabar džiaugiuosi, jog likau tėvynėje ir kol kas neketinu iš čia niekur važiuoti.

Kokia veikla šiuo metu užima didžiąją laiko dalį jūsų dienotvarkės?
Muzikos projekto „Žvaigždžių duetai“ filmavimai, repeticijos, koncertai ir... varginančios kelionės iš Akmenės į Vilnių. Trys valandos pirmyn ir trys atgal labai sekina. Taip pat lankau muzikos pamokas pas savo scenos partnerės Evelinos Jocytės tėtį, žinomą operos atlikėją. Gegužę laukia koncertai su „Ventukais“. Žodžiu, veiklos tikrai netrūksta, bet laisvo laiko vis tiek lieka.

Džiaugiatės, kad sutikote dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“?
Keletą dienų svarsčiau, ar priimti pasiūlymą, dėliojau pliusus ir minusus, tačiau galų gale supratau, kad negaliu atsisakyti. Juk tokie pasiūlymai kasdien iš dangaus nenukrinta. Esu žmogus, kuriam maga viską išbandyti. Prisimenu, pirmą kartą užlipęs į sceną drebėjau kaip epušė (šypsosi). Dabar kur kas labiau pasitikiu savo jėgomis, žinau, jog šis projektas padės įgyti patirties. O tai svarbu. Be to, puikiai sutariame su kitais dalyviais, mus palankiai vertina ir komisija.

Turite ambicijų tapti projekto nugalėtoju?
Koks kareivis, kuris nenori tapti generolu? Žinoma, pergalė nėra mano pagrindinis tikslas ir siekiamybė. Juk žmonės jau turi savo favoritus, o ar mes tapsime vienais iš jų, didelis klaustukas.

Neketinate iš Akmenės persikelti gyventi į sostinę?
Šią galimybę jau rimtai svarstau. Norėčiau apsigyventi ir studijuoti Vilniuje. Žinau, kad manęs laukia permainos.

Sklinda gandai, kad jus išmetė net iš kelių aukštųjų mokyklų. Tai tiesa?
Manęs neišmetė, aš pats išėjau. Gal per anksti įstojau, gal nepatiko, jaučiausi it nesavas. Dėl to nenorėjau eiti į paskaitas, vėliau ėmiau tingėti. Neslėpsiu, visada labai mėgau linksmintis, o vakarėliai tapo svarbesni už paskaitas. Linksmybės nieko gera nedavė. Tik dabar šiek tiek surimtėjau ir puikiai suprantu, kad mokslas − šventas dalykas. Nuo rugsėjo ketinu vėl mokytis. Galbūt muzikos pedagogiką.

Teko girdėti, kad per tas linksmybes įvairiausių traumų esate turėjęs?
Taip, taip. Lūžo ir rankos, ir kojos. Turiu daugybę randų (šypsosi). Praėjusiais metais Sankt Peterburge su „ventukais“ kvailiojome, kambaryje laistėmės vandeniu, apsigaubęs vėliava, atsisėdau ant palangės ir nuslydau. Gydytojai prognozavo, kad nevaikščiosiu, nes kaulas buvo sutrupėjęs į miltus. Dabar mano koja suveržta devyniais varžtais ir dviem plokštelėmis. Nekas. Tikiuosi, tokių traumų ateityje pavyks išvengti.

Be muzikos ir vakarėlių, turite kitų pomėgių?
Nemanykite, jog esu vakarėlių liūtas. Juk man dar tik 24-eri, tad norisi ir pašėlti, ir su draugais susitikti. Kita vertus, labai dažnai trokštu tik ramybės. Mėgstu užsisklęsti, vienas pasivaikščioti. Puikiai atpalaiduoja ir kompiuteriniai žaidimai, ir žvejyba. Tiesa, pastarajai vis laiko pritrūksta. Lankausi kino teatre, įvairiuose meno renginiuose. Ir dar, esu pamišęs dėl kelionių. Tai viena didžiausių mano aistrų.

Vasarą švęsite 25-ąjį gimtadienį. Nepasvajojate apie vestuves, šeimą?
Apie vestuves net tamsiausioje galvos kertelėje minčių nėra. O draugai tuokiasi, vaikus gimdo... Dar nesu pasirengęs ir subrendęs šeiminiam gyvenimui. Viskam savas laikas, o klaidų daryti nesinori.

Ar galima pasmalsauti, kokie jūsų širdies reikalai?
Esu vienišas ir laisvas kaip paukštis. Yra viena mergina, tokia pat menininkė kaip ir aš, bet ji man daugiau artima draugė nei mergina. Kol kas meilė man nelabai sekasi...

O gerbėjos?
Kai su „Ventukais“ laimėjome „Nacionalinę muzikos lygą“, jų buvo daug, bet žinojau, jog tai laikina, tad nesureikšminau. Pažįsta mane gatvėje, bet neina iš proto kaip dėl „Kelio į žvaigždes“ dalyvių. Pasitaiko ir įkyrių gerbėjų, tačiau jų nėra tiek jau daug.

Kaip savo gyvenimą įsivaizduojate po dešimties metų?
Norėčiau turėti savo grupę ir dainuoti tai, kas man patinka. Ateitį sieju su muzika. Tikiuosi, senbernis neliksiu, sukursiu šeimą ir turėsiu pulką vaikų (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką