Dabar populiaru
Publikuota: 2009 liepos 22d. 11:04

Viktorija Jakučinskaitė. Tiulio fėja

Foto naujienai: Viktorija Jakučinskaitė. Tiulio fėja
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka

Sakydama „tiulio fėja“ turiu galvoje ne drabužių krautuvėlės sostinės Užupio rajone pavadinimą, o jos šeimininkę dizainerę Viktoriją Jakučinskaitę (27).

Sakydama „tiulio fėja“ turiu galvoje ne drabužių krautuvėlės sostinės Užupio rajone pavadinimą, o jos šeimininkę dizainerę Viktoriją Jakučinskaitę (27): taip ją anksčiau, nei atsirado salonas, pavadino bičiuliai. Ir buvo taiklūs: šiai žaviai trapiai moteriai tarsi burtų lazdele mostelėjus, gimsta romantiški, gražūs dalykai. O idiliškame jos pasaulyje su kūryba konkuruoja šeima.

„Tiulio fėja“ skamba ir saldokai, ir naiviai…

Man – atvirkščiai! Krautuvėlėje nerastum nė vieno barbiško, rožinio, pūsto drabužio iš tiulio. Mane taip pavadino Gediminas Jaunius. Dirbu jo renginių organizavimo įmonėje. Jei darydavau kokius nors kvietimus, papuošimus, tai labai meniškai – su visokiais kaspinukais, stiklo šukėmis, aukso dulkėmis. Vieną dieną Gediminas paklausė, ar žinau, kaip jie mane vadina. Tiulio fėja! Kaip ta pravardė man patiko! Taikliai apibūdina romantišką mano kūrybos stilių, polėkį, kad ieškau sąsajų su pasakomis, mistika.

Smagiai ir išdykėliškai atrodo tavo sugalvoti fėjų gyvenimo principai, kuriais dekoruoji marškinėlius, atvirukus…

Jie atspindi tai, kaip įsivaizduoju moterį. Kokia ji turėtų būti? Nežemiška, romantiška, pakylėta, graži, nepaliesta rutinos, buities. Man nepatinka moterys, kurios per daug įsigilina į kasdienį gyvenimą, pamiršta pasirūpinti savimi, kurioms nebesvarbu, ką dėvi. Mane įkvepia kitokios. Tarkim, verslininkė Jūratė Skrudupaitė. Jos krautuvėlė – šalia manosios, ji mano klientė. Jūratė savo polėkiu užkrečia kitas. Arba burleskos šokėja Dita Von Teese. Kokia ji įdomi! Moterys, kurios save prižiūri, nėra tuščios. Jų vidus labai įdomus ir jos nori tai parodyti per išorę. Mano fėja apibūdina tą moterį.

Ar tų principų laikaisi pati?

Laikausi (juokiasi)! Jie tokie juokingi ir jų vis gausėja… Viena klientė pasakojo, kad kai kas nors nesiseka, atsistoja prieš veidrodį su marškinėliais „Fėjos praktiškai nieko nebijo“, ir ta baimė dingsta, atsiranda optimizmo. Kitas principas – „Negražių fėjų nebūna“: juk išties mes visos esame ypatingos, individualios! Kvietime į pastarosios kolekcijos pristatymą užrašiau: „Visai ne brilikai geriausi fėjų draugai.“ Savo vertybes, požiūrį į gyvenimą perteikiu tokiomis pastabomis (juokiasi).

Jei ne briliantai, tai kas yra geriausi moterų draugai?

Tarkim, šuniukai. Juk daug maloniau turėti gyvą padarą nei dar vieną „briliką“ (juokiasi). Auksas, briliantai su tavimi juk nebendrauja, jokių emocijų nereiškia – jie negyvi. Man nepatinka materialaus pasaulio sureikšminimas.

Tačiau autoriniai drabužiai – taip pat brangu, materialu…

Į tai žiūriu kitaip. Dizainerių kurti drabužiai yra ypatingi. Jie atskleidžia žmogaus individualybę, parodo, kad esi kitoks. Vilkėdamas ypatingą drabužį jautiesi išskirtinis. Matau, kaip pasikeičia moterys, kai matuojasi mano kurtas sukneles. Kai pamato save veidrodyje, pakinta jų veido išraiška, vidinė būsena, netgi eisena – viskas. Tie „dizaineriški“ drabužiai suteikia vidinio polėkio. Tai yra labai svarbu.
Mano aplinka, darbas man labai primena filmą „Amelija iš Monmartro“. Taip ir stengiuosi gyventi – su savo vizijomis, nemeluodama nei sau, nei kitiems. Anksčiau nežinojau, kad tai įmanoma. Su „Tiulio fėjos“ koncepcija pati augu ir keičiuosi. Prieš keletą metų kitoks buvo ir mano garderobas, ir gyvenimo būdas. Maniau, kad viską turiu daryti labai rimtai. Tačiau supratau, kad reikia džiaugtis netikėtumais. Gyvenimas – žaidimas, malonu žaisti gražiai.

Atrodo, išgyveni sėkmingą laiką: visai neseniai tavo krautuvėlė šventė pirmąjį gimtadienį, kolekciją vėl pristatė būrys žinomų moterų su dukterimis.

Dirbu dizainere dar neseniai – tik maždaug šešerius metus. Dabar jaučiu šios veiklos rezultatus: matau, kad žmonės domisi mano kūryba, mane pažįsta. Tai labai malonus pripažinimas. Tikra palaima sulaukti dėmesio dėl savo darbo.
Kurį laiką atlikdavau individulius užsakymus. Lyg ir realizavau save, bet pajutau, kad man nelieka įrodymų, ką darau. Kažkam suformuoji garderobą, bet to niekam neparodysi… Po kurio laiko pradedi svarstyti, ar ką nors sugebi, ar dar pameni, koks tavo braižas… Tuomet ir sugalvojau kurti savo drabužių liniją – tai, kas pristatytų mane. Gimus antrai dukrai kilo mamos ir dukters drabužių koncepcija – vienodų, labai romantiškų, truputį retro. Tuomet pradėjau galvoti apie fėjų pasaulį, jo taisykles. Juk viskas nuo idėjos prasideda. Susidėliojo tokia įdomi pasaka… Dabar turiu tikrų savo kūrybos gerbėjų, kurioms mano suknelė yra įvykis. Labai malonu, kai į krautuvėlę ateina dėl tavęs, dėl to, kad tu esi būtent tokia. Save realizuoti – dieviškas malonumas.

Kadaise jau šmėžavai televizijoje ir spaudoje: kai dalyvavai viename pirmųjų televizijos realybės šou „Holivudas“.

Pirmoji dėmesio banga atėjo visai atsitiktinai. Buvau graži blondinė, kuri realybės šou mokėsi dainuoti (juokiasi)… Kai kvietė, man nesakė, kad ten reikės dainuoti! Tikino, kad užteks natūraliai elgtis. „Pagyvensi geromis sąlygomis“, – žadėjo organizatoriai (juokiasi). O kai pamačiau, kad reikia rimtai dainuoti, ištiko šokas: to niekada nesimokiau, niekada nebuvau scenoje. Ten taip papuoliau… Buvau tokia naivuolė… Tačiau dvi ar trys paskutinės „Holivude“ mano atliktos dainos buvo neblogos. Net dabar sutinku žmonių, kurie jas atsimena…

Gal dainavimas liko bent laisvalaikio malonumas?

Savo malonumui turiu kitų pramogų: užsiimu juvelyrika, tapau paveikslus. Turiu daug pomėgių ir dar daug ką norėčiau išbandyti, tarkim, grafiką, keramiką. Man visuomet reikia turėti paaiškinimą, dėl ko tai darau. Dainuoti tik dėl moralinio pasitenkinimo? Tačiau tuomet turėčiau paaukoti savo darbo, šeimos valandas. Esu praktiška – mėgstu viską pritaikyti. Tarkim, dabar rengiu kėdžių parodą. Perku senas sukriošusias kėdes ir perdarau: siuvinėju, tapau. Man tai – ir malonumas, ir hobis, ir darbas.

Dar Jakučinskaitės pavardę žurnalistai linksniavo, kai tekėjo Agnė Jagelavičiūtė: jai kūrei drugeliais ištapytą suknelę…

Nuo tada esu atpažįstama kaip dizainerė (juokiasi). Taip sutapo, kad ta suknelė buvo ir mano diplominio darbo dalis. Juo bandžiau parodyti, kaip drabužiu galima perteikti savo lūkesčius, vizijas, svajones: pirmąją meilę, vaikystės prisiminimus. Baltas korsetas su drugeliais – kaip filmo „Frida“ pagrindinės herojės Fridos Kahlo, kuri po avarijos buvo priversta gulėti lovoje, apipaišytas gipso korsetas. Meilė, lūkesčiai, drugeliai – ši tema gerai tiko nuotakos suknelei. Didžiuojuosi tuo drabužiu. Praėjo tiek metų, o jis vis dar aktualus. Į jį įdėjau daug širdies. Jei nebūčiau gerai pažinojusi Agnės, kažin ar būčiau taip įsigilinusi, ar ta sunkelė būtų taip pavykusi. Paskui kūriau daug nuotakų apdarų. Visi jie buvo gražūs, bet nežinau, ar tokie išjausti.

Kokią suknelę tu vilkėjai savo vestuvių dieną?

Aš neištekėjusi moteris! Tuo klausimu su vyru esame labai vieningi: gyvename kartu, nes vienas kitą mylime. Kiekvieną dieną žinome, kad drauge esame ne iš įpročio, ne iš reikalo, ne todėl, kad susituokę, o dėl to, kad esame vienas kitam reikalingi. Tačiau kartu esame laisvi žmonės.

Tai kodėl Vitalijų vadini vyru?

Nežinau, kaip dar jį pristatyti… Draugu, savo vaikų tėvu? Anksčiau būdavo keista, kaip kas nors gali sakyti: „Čia mano žmona.“ Labai nenorėjau tekėti… Tačiau dabar turime dvi dukras – kada nors gal turėtume atlikti tą pareigą. Nors nejaučiu poreikio. Kai kas manęs klausia, ar nebijau Vitaliko prarasti: juk jis kyla karjeros laiptais (Vitalijus Jančenkovas vadovauja bendrovei, kuri užsiima pagalbos organizavimu lietuviams užsienyje, užsieniečiams – mūsų šalyje. Taip pat teikia transportavimo, su draudimu susijusias paslaugas – red. past.). Tačiau kaip juokinga būtų bandyti nuo to apsisaugoti ištekant! Nejaugi susituokus jis bus tik mano? Esame per daug laisvi, kad vienas kitą laikytume per jėgą.
Mes kartu – aštuoneri metai. Anksti – devyniolikos – jį sutikau, bet jau buvau pasiruošusi turėti vieną žmogų. Stebiu kitus vyrus. Kuris nors mane gali sužavėti kaip kūrėjas, įdomus žmogus, bet nė vienas iš jų nėra tinkamas šeimai. Šiuolaikiniai vyrai nepritaikyti šeimyniniam gyvenimui.

Taviškis kitoks?

Manau, kad taip, ir dėl to mes kartu. Gimdyti antrą vaiką reikia pasiryžti: turi būti tikras, kad su jo tėvu būsi visą laiką. Man atrodo, kad vyras turi būti pasiruošęs atsiduoti šeimai. Man tai svarbu. Vitalijus yra toks. Su savanaudžiu, egoistu negalėčiau gyventi. Aš, vaikai jam turime būti svarbiausi. Tačiau dabar vyrai nebe tokie…

Vitalijus nebijo prarasti gražios ir žinomos savo moters?

Labai bijo. Ir visada bijojo. Galbūt dėl to jis man ir patinka – kad mane saugo (juokiasi). Tai – malonumas. Vitalijus sako, kad aš – savanaudė, bet tokia ir esu. Man svarbu darbas, pomėgiai. Tarkim, šeštadienio rytą einu mokytis juvelyrikos, o ne pasivaikščioti su šeima. Aš per daug save myliu. Nenoriu savęs dėl ko nors skriausti. Nežinau, ar kitas taip ilgai mane pakęstų (juokiasi). Kuris kentėtų, kad žmona tiek laiko ir dėmesio skiria darbui. Jei ne Vitalikas, šiandien gal būčiau kokio nors žurnalo ar televizijos laidos stilistė, kuriai nereikia nei nuomotis patalpų, nei investuoti.

Kokia esi mama?

Labai nekantri. Nesuprantu, kodėl vaikas neklauso. Nesuvokiu, kodėl paprašyta vyresnioji – penkerių Ieva Maja – padėti į spintą kojines to nedaro… Nežinau, kaip išgyvensiu dukrų paauglystės laikotarpį, kai vaikai iš viso nepaiso tėvų (juokiasi). Apskritai savo mergytes labai myliu. Kai jos šypsosi, jaučiu begalinį pasitenkinimą. Gera, kai prie tavęs glaudžiasi vaikas.
Kiekviena mano darbo diena suplanuota. Turiu dvi aukles, kurios mažąją Veroniką prižiūri pamainomis. Kadangi suplanuoti net mano šeštadieniai, pabūti su dukromis lieka vakarai. Mes einame pasivaikščioti į parką, važinėjamės dviračiais, voliojamės lovoje. Prieš miegą joms privalau paskaityti pasaką. Ryte pati būtinai ruošiu šeimai pusryčius. Man labai svarbu, kad dukras maitintų ne kokia nors teta, o aš pati.

Tavo mergaitės – „Fėjos“ klientės?

Jeigu važiuojame dviračiais, o jos dar valgo ledus, negali vilkėti mano suknelių. Tačiau jei reikia pasipuošti, renkasi kurtas mamos. Ir man, ir joms labai svarbu, kaip atrodo. Kai pusantrų metukų Veronikai apvelku savo siūtą suknelę, ji pradeda prie veidrodžio šokti. Kaip gali tas mažas žmogeliukas suprasti, kas yra gražu? Žiūriu ir stebiuosi… Vyresnioji kartais ryte pareiškia: „Šiandien aš būsiu tiulio fėja.“ Apsirengia mano suknele ir eina į darželį (juokiasi). Vaikams nuo kūdikystės rūpi grožis. Tačiau šokoladas, ledai, dviračiai yra fėjų suknelių priešai (juokiasi).

Ir tu pati – ne iš tų, kuriems tinka posakis „batsiuvys be batų“?

Dabar – nebe, o anksčiau tokia buvau. Dabar mokausi gyventi kitaip. Fėjų principus kūriau ne klientėms. Tai – mano požiūris į gyvenimą. Anksčiau būdavo labai gaila sukneles pasilikti sau. Galvodavau, kad tas tobulas apdaras – ne man, turi ateiti ypatinga moteris ir jį atrasti. Paskui pradėjau svarstyti, kodėl save taip skriaudžiu, kodėl suknelė turi atitekti kitai. Dabar ateina klientės ir sako: „Jūs – fėja“, „Atrodote dieviškai.“ Jos žiūri į mane ir nori pačios taip atrodyti. Turiu ne tik sukurti teoriją, bet ją ir praktikuoti. Taip ir elgiuosi. Vilkėdama pačios kurtus drabužius jaučiu didelį malonumą. Dabar norėčiau kiekvieną modelį pasilikti sau (juokiasi)!
Man labai pasisekė: krautuvėlėje padeda mama. Vienam kurti labai sunku. Pamiršti, ką darai, dėl ko. Būtinai turi būti žmogus, kuris palaiko tavo kūrybą. Jeigu nebūtų mamos, dirbčiau su kokiu nors kitu dizaineriu. Anksčiau yra taip buvę. Nemoku dirbti viena.

Nepasiilgsti vienumos?

Vienumoje gali kurti tik kenčiantis žmogus. Kažin ar yra tokių drabužių dizainerių, kurie kuria iš skausmo – kaip paskui tą skausmą dėvėti?.. Yra tokių asketiškų dizainerių kaip Yohji Yamamoto. Tačiau jo liūdesys romantiškas. Apskritai drabužis turi skleisti džiaugsmą. Kol nepažinojau Vitaliko, rašiau eiles, daug tapiau. Tai buvo iš vienatvės gimę kūriniai. Kai mudu susitikome, reikėjo vėl išmokti kurti iš džiaugsmo. Drabužių dizainas tam labai tiko. Tai – teigiamos emocijos. Tikiuosi, kurti iš skausmo niekada nereikės. Nenoriu jausti skausmo, baimės. Atsiriboju nuo to.

Fėjos nemėgsta liūdėti?

Stengiuosi kiekvieną dieną šypsotis ir būti laiminga. Aišku, buvo periodų, kai liūdėjau. Tačiau tai yra labai blogai. Kiek dienų šiame pasaulyje mums skirta – nežinome. Jas reikia gražiai nugyventi! Labai svarbu, kuo gali pasidalyti su kitais. Viską galima daryti su šypsena.
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką