Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilija Daugirdaitė-Livija: karūnuotos gražuolės mane vadina mama

Foto naujienai: Vilija Daugirdaitė-Livija: karūnuotos gražuolės mane vadina mama
zmones24.lt / Viganto Ovadnevo nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Sau mielus žmones Livija atskiria pagal humoro jausmą ir meilę gyvūnams. „Jei nėra nei to, nei ano – labai blogai. Savo Brando labai lepinu“, – apie mylimą vilkšunį su šypsena kalba dizainerė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Sau mielus žmones Livija atskiria pagal humoro jausmą ir meilę gyvūnams. „Jei nėra nei to, nei ano – labai blogai. Savo Brando labai lepinu“, – apie mylimą vilkšunį su šypsena kalba dizainerė.

Vardas, pavardė: Vilija Daugirdaitė.
Gimimo data, vieta: 1959 09 09, Alytus. 50 m.
Šeima: gyvena Kairėnuose su tėveliais Jadvyga ir Romualdu; turi seserį Romą.
Išsilavinimas: baigė lietuvių filologiją Vilniaus universitete.
Pasiekimai: viena garsiausių Lietuvos dizainerių; kūrė kostiumus kinui (V. Žalakevičiaus „Savaitgalis pragare“ ir „Žvėris, išeinantis iš jūros“, J. Vaitkaus „Pabudimas“) ir teatrui; puošia konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtojas.

Jubiliejus magišką dieną

Livija teigia, kad penkiasdešimtmetį magišką dieną, t. y. rugsėjo 9-ąją, šventė du kartus. „Dar reikėtų ir trečią suorganizuoti, nes yra mylimų žmonių, kurie tuo metu buvo išvykę ar užsiėmę. Spėju, du ar trys pasisėdėjimai tikrai bus. Tiesa, jei kas nors plautų indus, taures ir kepsnių groteles, turbūt dažnai kviesčiausi svečių, nes šis namas nenuteikia darbui. Reikia neišpasakytų valios pastangų, kad užsiimčiau tuo, iš ko valgau duoną“, – juokiasi dizainerė.
Pirmiausia garbingo jubiliejaus proga V. Daugirdaitės atskubėjo sveikinti buvę bendramoksliai, o vėliau į svečius užsuko artimos bičiulės ir bendramintės.
„Šventėme be muzikos ir šokių. Kai pas mane susirenka bičiulių kompanija, visame name skamba nepertraukiamas kvatojimas – muzikos nesigirdėtų. Jau vien nuo mūsų juoko kaimynai turėtų šokinėti iš lovų, – pasakoja Livija. – Sulaukti penkiasdešimties nėra labai malonu, o jei dar sako: „Sveikinu įžengus į šeštąją dešimtį“, net nupurto.“

Didžiausia svajonė – akumuliatorinis gręžtuvas

Pasak Livijos, gyventi priemiestyje yra didžiulis malonumas. Į miestą dizainerė važiuoja itin retai – sulaukia, kol susikaups sąrašiukas trūkstamų buities reikmenų ar maisto produktų.
Liviją puikiai pažįstantys žmonės žino, kad gimtadienio proga jai reikia dovanoti dovanų čekius ne į grožio salonus, o į statybinių medžiagų, buities reikmenų parduotuves. „Mamos tėtis buvo puikus stalius, net karietas gamindavo. Dažnai laiką leisdavau senelio dirbtuvėse. Apsigyvenus šiame name, pajutau malonumą meistrauti. Paskutinis mano darbas – malkinės lubas iškaliau dailylentėmis. Kai savo kūrinį parodžiau dviem buvusiems klasės draugams, iš pradžių pajutau jų nuostabą, o paskui – pagarbą“, – pasakoja Livija.
Gimimo dienos proga dizainerė dovanų gavo akumuliatorinį gręžtuvą-suktuvą „Makita“. „Tai buvo didžiulė svajonė, – nustebina Livija. – Mano „liga“ prasidėjo stogdengių komandai pradėjus keisti namo stogą. Jie atvažiavo su gręžtuvais. Juos paėmusi į rankas, aš supratau, kas yra tikrasis gėris ir grožis. Tai moterims sutvertas daiktas. Esu moteris „prie ūkio“, kantri iki pamišimo. Jei jau užsispirsiu, kad ir kiek man tai kainuotų, darbą atliksiu iki galo.“

Valios ugdymas baltaisiais grūzdais

Antroji Livijos aistra – grybavimas. „Vaikystėje ne itin mėgau grybauti. Tėvai miškuose prie Alytaus pririnkdavo pilnus krepšius kazlėkų, o man su seserimi reikėdavo nulupti jų odeles. Menkas malonumas. Kai persikrausčiau gyventi į Vilnių, „grybaudavau“ turguje. O dabar, beveik kasdien, su kompanija lekiame į mišką. Atskleisiu paslaptį: tikriems grybautojams nors įkaitintus lygintuvus dėk prie pado – jie neišduos grybingiausių vietų. Aš irgi žinau, prie kurio kelmelio mano miške baravykai auga“, – juokiasi moteris.
Livijos namuose grybai šaldomi, džiovinami, sūdomi ir valgomi ištisus metus. „Labai gaila, kad šiemet radau mažai baltųjų grūzdų. Pernai prisirinkau pilną vazą, pagardinau juos krapais, česnakais, krienais ir išnešiau į rūsį. Mūsų šalies prezidentė pasakojo, kaip ugdė valią: būdama šeštoje klasėje, ji paimdavo pilną grikių litro talpos stiklainį ir visas tas kruopas suskaičiuodavo. O aš manau, kad kai tavo rūsyje yra vaza grūzdų, pro kuriuos tu praeini kiekvieną dieną, ištverti nekrimstelėjus bent gabaliuko – štai kur valios ugdymas!“ – juokiasi Livija.
Jei pas dizainerę užsuka svečiai, Livija juos vaišina ne tik grybais, bet ir keliais ypatingais patiekalais. „Prieš penkerius metus gavau dovanų kepsninę. Nors virtuvėje esu visiškai neįgali, draugai žino, kad juos pavaišinsiu vyne garintais šašlykais arba įdarytais kalmarais. Kai mama buvo po operacijos, maitinausi konservais. Galiausiai išmokau kepti bulves, – pasakoja dizainerė, nuo 18 metų visiškai nevalganti mėsos. – Mama pasakojo, kad ji, laukdamasi manęs, per didelį atstumą apeidavo visas mėsos parduotuves. Matyt, manyje užprogramuota, jog negaliu valgyti mėsos. Aišku, vaikų juk niekas neklausia – bruka į burną viską, ką tik sugalvoja. Kai sulaukiau pilnametystės, pagaliau galėjau pareikšti savo nuomonę.“

Sotūs pusryčiai, pietūs ir jokios vakarienės

Vilija Daugirdaitė – liekna lyg dvidešimtmetė. Ar dizainerė niekad neturėjo bėdų dėl svorio?
„Tokia moteris dar negimė. Mokydamasi dešimtoje klasėje, svėriau 40 kilogramų. Visai nevalgydavau. Tėvai mane nuvežė pas gydytoją, kuris, pažvelgęs į mane, paklausė: „Vaikeli, nori gyventi?“ Gyventi norėjau, todėl teko gerti vaistus, vartoti hormoninius preparatus. Per pusmetį priaugau beveik 20 kilogramų. Visišką ramybę atgavau tik prieš devynerius metus, kai persikraustėme į Kairėnus. Pasikeitė gyvenimo būdas, požiūris į maistą. Po 18 valandos stengiuosi nieko nevalgyti. Mano maisto racione vakarienės nėra: suvalgau labai sočius pusryčius ir labai sočius pietus. Visą dieną judu: tenka ir lapus grėbti, ir malkas susivežti, be to, iš trečio aukšto į rūsį nusileisti. Kažką pamiršti – vėl lipi į viršų, o tada ir vėl žemyn. Per dieną taip būna kokius 35 kartus. Jokių treniruoklių nereikia!“ – buities rūpesčiais dalijasi dizainerė.

Šešiolika fantastiškų metų

„Kiek prisimenu save, visada buvau nepakenčiamai gyvybingas vaikas. Mama mokslo metus prakentėdavo, o paskui visai vasarai išgrūsdavo į kaimą ar stovyklą. Savaitgaliai man nepatikdavo – norėdavau kuo greičiau grįžti į klasės draugų būrį. Buvo fantastiškas kolektyvas – gabūs, tačiau truputį pritingintys ir labai smagūs. Mokiausi gerai. Jei ne ketvertas (tuo metu buvo penkiabalė, o ne dešimtbalė vertinimo sistema – aut. past.) iš fizikos, mokyklą būčiau baigusi aukso medaliu. Tiesa, medaliui gauti koją būtų pakišęs ir pažymių knygelėje buvęs įrašas „patenkinamas elgesys“. Ką prisidirbau? Sujungdavome dviejų klasės draugų gimtadienius ir švęsdavome vasario 16-ąją, o tai nebuvo leistina. Vienas klasės bičiulis kartą padaugino, tad teko greitąją pagalbą kviesti. Tąsyk mes visi rašėme pasiaiškinimus išvardydami baltosios mišrainės sudedamąsias dalis“, – juokiasi Livija.
Savo didžiąją gyvenimo meilę – menininką Vytautą Kalinauską (1929–2001) – Livija mena kiekvieną dieną. „Pernai pavyko suorganizuoti parodą Vytauto 80-mečio proga. Dabar planuoju išleisti knygą. Iš jo gyvenimo būtų galima parašyti trilerį, detektyvą. Ką tik nori!.. Bet aš norėčiau išleisti prisiminimų knygą. Vytautas tikrai būtų norėjęs, kad būtų aprašyta ne tai, kaip jis gyveno, o tai, ką jis nuveikė. Skaudu, jog jo nėra... Kita vertus, turiu kuo džiaugtis, juk netektis – ne tai, ką turėjai, bet praradai. Netektis – tai, ko tu niekada neturėjai. Kartu pragyvenome šešiolika fantastiškų metų. Sutapo požiūriai į daugelį dalykų, atitiko mūsų horoskopai, sugebėjome vienas kitą papildyti, per tiek metų nė karto nebuvome susipykę“, – prisimena Livija.

Dar vienerios vestuvės mano gyvenime...

Dizainerė sukūrė ne vieną nuotakos suknelę. Nejaugi nekirbėdavo mintis ir pačiai tokia pasipuošti? „Tai yra darbas. Į sukneles žvelgdavau visiškai objektyviai, sakyčiau, netgi pragmatiškai. Kai nuotaka man sako: „Livija, tai mano vestuvės!“, aš galvoju: „Dieve, tai dar vienerios vestuvės mano gyvenime...“
Baigusi mokyklą, Livija pasirinko lietuvių filologijos studijas. „Į Dailės institutą nebūčiau įstojusi. Gūdžiame sovietmetyje į drabužių modeliavimo specialybę priimdavo keturis studentus. Tos vietos atitekdavo įtakingų veikėjų vaikams. Ketverius metus mokiausi privačiai – važinėjau į Maskvą semtis kostiumo istorijos paslapčių. Kai atvežiau pilną segtuvą eskizų, mano dėstytoja pasakė, kad mesčiau visus darbus ir užsiimčiau kūryba, nes turiu Dievo dovaną – mados jausmą. Manau, ji buvo teisi. Būdavo, kažką sugalvoju, o po penkerių metų matau, kad kažkas tai realizavo. Kadangi niekada neturėjau cecho, daugelis mano idėjų taip ir liko eskizuose“, – pasakoja dizainerė.
Kodėl Livija neatidaro savo mados namų? „Jau tiek visko prikurta... Man daug įdomiau dirbti su individualiais kūriniais. Absoliučiai viską darau pati – nuo idėjos iki paskutinio siūlelio. Galiu pasiūti bet ką. Kol Vytautas buvo gyvas, dantis sukandusi kažką ir sau pasisiūdavau, nors šito nemėgstu. Daug mieliau puošti „Mis Lietuva“ nugalėtojas. Jos man lyg dukrytės, ypač artimos Vaida Grikšaitė, Jurgita Jurkutė ir Gabrielė Martirosianaitė. Jos mane mama vadina, pasipasakoja, patarimų klausia“, – šypsosi Livija.

„Sulaukti penkiasdešimties nėra labai malonu, o kai sako: „Sveikinu įžengus į šeštąją dešimtį“, net nupurto.“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką