Dabar populiaru
Publikuota: 2009 birželio 29d. 14:20

Vladas Garastas: gal man galvoj – krepšinio kamuolys?

Foto naujienai: Vladas Garastas: gal man galvoj – krepšinio kamuolys?
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Vlado Garasto (77) pavardė nedaug sako nebent visai žaliam jaunimui. Vyresniems ji - kalnus emocijų suteikusių legendinio Kauno „Žalgirio" su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi pergalių sinonimas.

Vlado Garasto (77) pavardė nedaug sako nebent visai žaliam jaunimui. Vyresniems ji - kalnus emocijų suteikusių legendinio Kauno „Žalgirio" su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi pergalių sinonimas. Nacionalinę rinktinę iki dvejų olimpinių žaidynių bronzos nuvedusio trenerio gyvenimas dar neramus: toliau dirba antrajai šalies religijai - vadovauja Lietuvos krepšinio federacijai. „Rami senatvė? Jei nieko neveikčiau, atsisėsčiau ant sofos, tikriausiai numirčiau. Negaliu", - prisipažįsta.


„Abu mes tokie - kol judame, tol gyvename. Būna, pareinu namo ir klausiu, kas gero, o jis nusiminęs: „Niekas neskambino, esu nebereikalingas. Užtenka vienos dienos be veiklos. Viskas, jau galas, - biržiečių tarme greitakalbe pasakoja Vlado Garasto bendraamžė žmona Irena ir kviečia į jaukų jųdviejų butą Kaune. - Juokas juokais, bet ir aš į jį įpratau kreiptis „treneri". Gal iš šalies kvailai skamba, bet kad tiek metų visi taip vadina..." „Na ne, treneriu dirbti nebenorėčiau, net jei būčiau jaunesnis. Kiek tam sveikatos padėta! Kiek nervų! Net purto pagalvojus. Turiu keturiasdešimt ketverių metų darbo stažą. Kažkada pradėjau juodaplaukis, likau baltas baltas", - per tankią plaukų kupetą brūkšteli Kauno ir Biržų garbės pilietis ponas Vladas. Jo darbo kambarys - tarsi krepšinio muziejus: kalnai nuotraukų, prizų, įvairiomis progomis gautų suvenyrų. Pats šeimininkas - taip pat svarbi šio sporto, metų metus verčiančio lietuvius kraustytis iš proto, istorijos dalis, ne vieno krepšinio stebuklo bendraautoris. Kol kalbamės, ponia Irena atidžiai klausosi. Kartais įsiterpia, papildo, kartais tik galvą palinguoja ar ašarą išspaudžia. Vyro šlovės laikas jai - sunkiausias: galima sakyti, viena rūpinosi vaikais, namais ir gadino nervus prie televizoriaus, žiūrėdama, kaip „Žalgiris" dėl SSRS pirmenybių aukso pliekiasi su amžinu priešu Maskvos CSKA, o vėliau - aukštumų siekia šalies rinktinė. „Laukdavau laukdavau grįžtančio. Juokaudavau, kad mūsų gyvenime aš viena buvau stabili kaip taburetė: kur palikdavo, ten - namuose - surasdavo", - šypsosi. Energija trykštanti moteris plaukioja baseine, mina treniruoklį, sportuoja sode tupinėdama apie augalus. Greta jos vyras - labai romus. Bet tik tol, kol kalba pasisuka apie krepšinį...


Butas - kaip Biržuose


Kauniečiais iš biržiečių Garastai tapo 1979-aisiais, kai jaunąją krepšininkų kartą ugdantis, šalies moksleivių rinktinę treniruojantis Vladas gavo pasiūlymą vadovauti „Žalgiriui". „Kaip čia buvo sunku! Galvojau, galą gausiu. Verkdavau namų išsiilgęs. Apžiūrėjome gal keturis butus ir išsirinkau šitą. Jis lygiai toks, kaip tas, kur gyvenome Biržuose!" - prisimena ponia Irena. Kai Garastai nusižiūrėjo būstą, namas buvo nebaigtas statyti. Vladas su „Žalgiriu" turėjo skristi į Tbilisį. Žmona pastojo kelią: „Kas bus, jei nukris lėktuvas? Liksiu gatvėje su vaikais. Kreipiausi į Vykdomąjį komitetą, išrašė orderį, kad butas - mūsų. Dabar negalime atsidžiaugti: taip ramu! Medžiai aplink, daug jų patys pasodinome." „Prieš tai siūlė keltis į Vilnių, treniruoti „Statybą", bet nebuvo kaip eina - dirbo kitas treneris. Būčiau jį išstūmęs. Neleido profesinė etika. Dabar niekas į tai nebekreipia dėmesio, vienas kitą valgo be druskos. Kai atėjau į „Žalgirį", komanda buvo vienuoliktoje aukščiausios Sovietų Sąjungos lygos vietoje, balansavo ties iškritimo riba. Atvirai kalbant, man pirmam to darbo nesiūlė. Buvau penktas. Keturi atsisakė. Juk vieta - pasmerkta. Kai pradėjau dirbti, išgirdau: buvo susiderėjusių iš dėžės šampano, jog „Žalgiris" iš aukščiausios lygos iškris.


Pirmus metus visi laukė, stebėjo, kiek raitysiuosi salėje. Rezultatas nuostabus - Sąjungos čempionate su tais pačiais žmonėmis iškart į antrą vietą pakilome. Tai pirmajai „Žalgirio" komandai esu labai dėkingas. Ėjau savo pramintu keliu. Niekas nei padėjo, nei rodė. Džiaugiuosi, kad žinojau, ką daryti", - prisimena treneris. Per dešimt metų jo vadovaujamas „Žalgiris" pasikeitė, bet liko SSRS pirmenybių aukštumoje: dukart ketvirtojoje, penkissyk - antrojoje ir trejus metus - pirmojoje vietoje.


Kaip išsaugoti Sabonį?


Legendinė komanda formavosi pamažu: „Kai atėjau į „Žalgirį", Chomičius buvo paimtas į Sąjungos rinktinę kaip perspektyvus krepšininkas. Ypatingų duomenų neturėjo. Ūgis - metras aštuoniasdešimt aštuoni. Eilinis vyras. Tiek pasiekė, nes dirbo daug. Pavyzdžiui, atbėgdavo į treniruotę apsijuosęs dviem švininiais diržais, sveriančiais maždaug dvidešimt keturis kilogramus. Paskui treniruodavosi su visais. Kurtinaitis, pamenu, mokėsi institute, paėmė jį į armiją, žaidė Rygos ASK. Susitikome per Chomičiaus vestuves Panemunėje. Sakiau: „Atvažiuok į „Žalgirį". Nieko nežadėjo. Jį kvietė pasilikti CSKA, siūlė suteikti leitenanto laipsnį, gerą atlyginimą. Bet pasirinko Kauną. Labai kruopščiai dirbo. Duomenis turėjo neblogus. Ūgis - metras devyniasdešimt penki ar keturi. Metimas - užtikrintas. Ko daugiau reikia? Pamažu susilipdė labai geras penketas. Ir nacionalinį bruožą išlaikėme - daug ką kvietė į CSKA, bet nė vienas neišvažiavo. Neturėjome nė vieno iš kitų respublikų. Net priekaištavo dėl to."


Geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis į Vlado Garasto rankas pateko dar neturėdamas septyniolikos, laibas, išstypęs iki dviejų metrų ir devynių centimetrų: „Pakviečiau jį į komandą, nes labai trūko vidurio puolėjo, o, būdavo, nuvažiuojame į rungtynes, išsirikiuoja aštuoni dvimetriniai rusai... Teturėjome du aukštesnius - Algirdą Lauritėną ir jau amžinatilsį Raimondą Čivilį. Abu - du metrai penki centimetrai. Jauniklį Sabonį iškart reikėjo leisti į aikštę. Iš penkerių rungtynių laimėjome vienas. Netyčia. Vienu tašku. Mane svarstė: kaip čia toks rezultatas? Būdavo, statau Sabonį starto penkete, daro kokias aštuonias klaidas, jį, dar visai vaiką, vyrai užstumdo. Jau ir patys žaidėjai ėmė priekaištauti, kad tokį jauną leidžiu, o jis tai kamuolio nesugauna, tai varžovo neuždengia. Buvo kalbų, kad mane reikėtų atleisti. Tada užstojo komandos kapitonas Mindaugas Arlauskas. Per metus Sabonio meistriškumas šoktelėjo. Jau sezono pabaigoje jį paėmė į Sąjungos rinktinę. Paskui visi kalbėdavo: gera Garastui, bet ką gali padaryti, nes turi Sabonį. Visi užmiršta, kad bendro mūsų darbo pradžia buvo velniškai sunki, per kraują. Netrukus atėjo laikas imti Arvydą į kariuomenę. Reikėjo visokių gudrybių, nes neišvengiamai būtų atsidūręs CSKA - elitinėje „kariškių" komandoje, kuri faktiškai buvo neoficiali SSRS rinktinė. Susitarėme su mokyklos direktoriumi, kad brandos atestatą gautų gegužę - mėnesiu anksčiau nei visi. Į kariuomenę neimdavo tik iš dviejų aukštųjų - Medicinos ir Žemės ūkio akademijų. Pastarosios rektorius numojo ranka: „Dėl vieno tokio „studento" žemės ūkis nenukentės." Sutvarkėme popierius."


Namo parvežė greitoji


Vieni ryškiausių Vlado Garasto karjeroje - 1986-ieji. SSRS čempionu tapęs „Žalgiris" žaidė Europos šalių taurių laimėtojų turnyro finale, iškovojo teisę tapti viena iš dviejų žemyno komandų, kurios rungsis stipriausių pasaulio klubų pirmenybėse Argentinoje. „Prieš išvykstant sporto vadovai linkėjo: „Būkit žmonės, nelikit paskutiniai." Argentinoje nesvetingai sutiko. Sąlygos prastos, viešbučio kambaryje - po dvi lovas, jokių kėdžių. Maitindavo ant žarijų kepta jautienos išpjova. Gerai, bet kai trečią, ketvirtą dieną gauni tokį pat mėsos gabalą... Nusikapstėme iki finalo ir laimėjome, rodos, šešiais taškais. Ar įsivaizduojate, kad kuri mūsų ekipa dabar taptų pasaulio klubinių komandų čempione? O tada taip įvyko!


Iš Argentinos skridome aštuoniolika valandų. Išlipome iš lėktuvo Aleksoto oro uoste, minia taip puolė, kad, maniau, sutraiškys. Buvo tamsu, jokie prožektoriai nešvietė. Kažkur pro kojas išlindau į kelią. Važiavo greitoji pagalba. Pakėliau ranką - sustojo ir parvežė į namus. Tąkart lėktuvas nusileido ketvirtą valandą ryto, o ketvirtą popiet turėjome skristi į tuometinį Leningradą dalyvauti SSRS čempionate. Niekas neleido pailsėti. Sabonis iš Argentinos grįžo traumuotas, visi kiti - pervargę. Pralaimėjome. Paskui Kaune mus aplošė Rygos VEF. Ir prasidėjo: „Garastas nemoka žaisti be Sabonio!" Visi pamiršo, kad nepralaiminčių komandų nėra. Sušaukė vadinamąją koordinacinę komisiją. Pirmas posėdis vyko aštuonias valandas. Sakau: leiskit į treniruotę. O jie: „Tegul eina antras treneris Giedraitis, tu klausyk." Ir kas, man kokie gudrūs treneriai iš NBA aiškino? Ne, veikėjai, kurie gal su triusikais nėra aikštėje bėgioję! Kentėjau ir tylėjau. Treneris yra tas, ant kurio visi, atsiprašant... nenoriu sakyti to žodžio. Kiekvienos rungtynės - aukščiausio laipsnio stresas. Kartais grįždavau namo šlapias, kaip į balą įkritęs. Raminamųjų niekada nevartojau - nuo slopinamųjų priemonių žmogus apkiausta, išglemba. Manau, viską reikia šviesia galva išgyventi. Sveikatos darbas nepridėjo. Ir tais laikais, ir dabar visi dažnai pamiršta, kad tai, ką darome, - tik sportas. Daug kas į rungtynes žiūri kaip į karą. Pralošė - gatava, prasideda muštynės. Kodėl? Mongolai užkariavo? Namus sudegino, moteris išprievartavo? Va, Rubensas nupiešė paveikslą, žmonės gėrisi po šimtų metų. O varžybas pažiūrėjai ir pamiršai."


1987-ųjų „Žalgirio" ir CSKA finalo serija taip pat viena įsimintiniausių. „Tais laikais nebuvo vadinamųjų fanų, kurie dabar turi aprangas, šalikus. Į rungtynes Maskvoje žmonės dardėdavo traukiniais. Pamenu, prieš vieną finalinį mačą CSKA ėmėsi gudrybės: bilietus išdalijo kareiviams, kad į salę kuo mažiau lietuvių patektų. Bet lietuviai nebūtų lietuviai, rado išeitį: nusipirko po puslitrį, o kareiviai už degtinę su malonumu bilietus atidavė. Tąsyk buvome pralaimėję CSKA Kaune. Sabonis mėnesiui paimtas į Maskvą - nutarė, kad negali treniruotis, jį reikia saugoti. Skambinu: „Ką darai?" „Sėdžiu ant taburetės ir palatoje mėtau į krepšį baudas." Vieną pergalę jau turinti CSKA jautėsi taip, tarsi Maskvoje medalius jai galėtų iškart kabinti. Atvykstame į salę: dūdų orkestras repetuoja ceremoniją. Pasiėmiau Arvydą iš ligoninės ir abu gal keturias valandas sėdėjome už sporto komiteto pirmininko Gramovo durų, kol mus priėmė. Įtikinome, kad leistų jam žaisti. Atėjome į aikštę, komandos jau darė apšilimą. Laimėjome. Paskui dar sykį. Gali širdis iššokti tai prisiminus. Kaip ir Barselonos ar Atlantos žaidynes, kur su Lietuvos rinktine iškovojome bronzą."


Didžiausias turtas - šeima


Ar treneris nesijaučia gimęs keliais dešimtmečiais per anksti? Dabar už tokias pergales ištaigingus namus pasistatytų, prabangoje maudytųsi. Abu su žmona purto galvas: „Ir gerai, kad neturime per daug. Ramiau. Sūnui Virgilijui ir dukteriai Jolantai butus įsigyti padėjome. Ko daugiau norėti?" Kažkada keturių kambarių bute gyveno dešimt žmonių - Garastai su savo tėvais ir vaikais. Kai vienų nebeliko, o kiti išsikėlė, erdvės dviem gal net per daug. Irena skėsteli rankomis: „Kai reikia viską sutvarkyti, per mažai nesirodo." Buitis, sodas, kaip ir visais laikais, - jos rūpestis. Vyras, kiek leidžia sveikata, stengiasi padėti, bet tuoj gauna velnių, nes žoliapjove netiksliai apeina vejoje pasodintas gėles. Treneris savo ruožtu žmoną bara, kai iš kiekvienos mugės grįžta su vis naujais sodinukais - sklypas ir taip pilnas augalų. Tie švelnūs pabambėjimai - tik prieskonis, kad gyvenimas neatrodytų per daug idiliškas. „Man vyras - pirma ir vienintelė meilė", - prisipažįsta ponia Irena. Treneris santūriai šypsosi. Žmonai už daug ką viešai nedėkojo, nekeliavo drauge po pasaulį: „Tais laikais nebuvo priimta eiti visur su žmonomis. Jei būtume kaip dabartiniai sporto žmonės šeimomis keliavę, būtų užpjovę, koks „čigonų taboras" darosi." „Svarbiausia, turime vienas kitą, vaikus, sveikus, gerus, protingus anūkus. O ko daugiau bereikia?" - kalba ponia Irena. Vladui Garastui, žinoma, dar reikia ir krepšinio. Kad žaidėjai ir treneriai į šį sportą atsakingai žiūrėtų, rinktinėms pinigų nepristigtų: „Gal išties mano galvoje - krepšinio kamuolys?.."


Vladas Garastas: tik faktai


1952-1960 metais žaidė Kauno „Žalgiryje"

1979-1989 metais dirbo „Žalgirio" vyriausiuoju treneriu

1983 metais jo treniruojama Lietuvos studentų rinktinė tapo SSSR čempione

1985-1987 metais su „Žalgiriu" iškovojo SSRS čempiono titulą

1986 metais - tarpžemyninę Renato Williamo Joneso taurę

1989 metais būdamas vyriausiuoju SSRS rinktinės treneriu iškovojo Europos čempionato bronzą

1990 metais su SSSR rinktine pasaulio čempionato užėmė antrąją vietą

1991 metais išvažiavo dirbti į Čekoslovakiją, 1992-aisiais jo vadovaujama „Prievidza" ekipa tapo paskutine šios šalies čempione

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Neramumus oficialų pavadinimą keičiančioje Makedonijoje finansuoja milijardierius iš Rusijos

Vardai

Žuvusios manekenės D.Didžiūnaitytės artimuosius nuvylė Generalinės prokuratūros atsakymas

Aktualu

Palanga aklavietėje: dėl pavojingų nutrūktgalvių su paspirtukais gali nukentėti ir dviratininkai

Aktualu

S.Skripalio apnuodijimą tiriantys britai žvilgsnius meta į Rusijos karinę žvalgybą – GRU

Sportas

Sensacija: APOEL išmetusi „Sūduva“ – kitame Čempionų lygos atrankos etape

Pasaulis kišenėje

2 savaičių maršrutas Kambodžoje – tikrasis šalies veidas

Gyvenimas

Mes lygūs. Vandenlentininkė iš BOBų A.Čepliejūtė: „Moteris priverčiam raukytis, o vyrus – juoktis“

Aktualu

Donaldas Trumpas: susitikimas su Vladimiru Putinu buvo dar geresnis nei su NATO

Kultūra

Aukščiausiais balais vertinamas muziejus, kuriame lankytojai supranta esą svarbūs

Išrinkti geriausi šių metų šunų fotografijos kadrai

Vardai

M.Kavaliausko sužadėtinės Rusnės mergvakaris: vyrų choro serenada ir uždaras SPA vakarėlis Sopote

Gazas

Vilniečiai pasipiktino: išklotas naujas asfaltas, o gatvė tuoj dings po smėlio sąnašom

Verslas

Naujovė apkarto: Nidos gyventojai nebeapsikenčia „tuktukų“ skleidžiamo triukšmo

Vardai

Netikėtas posūkis Žilvino Grigaičio ir jo žmonos Elle santykiuose: „Jokių skyrybų nebuvo“

Mokslas.IT

Ką byloja priklausomybė nuo socialinių tinklų arba jų atsisakymas

Gyvenimas

Psichoterapeutas E.Laurinaitis: Antikos komedijų ir šiandienos žmonės beveik nesiskiria

15min recenzija Kultūra

Knygų recenzija. Trupantys dvasios ir kūno kaulai

Sportas

Paaiškėjo „Sūduvos“ varžovas kitame Čempionų lygos atrankos etape

Kultūra

Menotyrininkė: „Laisvės karys“ bus nepastebimas, nes tokia estetika nebeveikia

Deuce

Naujas rekordas – „US Open“ paskelbė įspūdingą prizinį fondą

Naujienos

Aktualu

Neramumus oficialų pavadinimą keičiančioje Makedonijoje finansuoja milijardierius iš Rusijos

Vardai

Žuvusios manekenės D.Didžiūnaitytės artimuosius nuvylė Generalinės prokuratūros atsakymas

Aktualu

Palanga aklavietėje: dėl pavojingų nutrūktgalvių su paspirtukais gali nukentėti ir dviratininkai

Aktualu

S.Skripalio apnuodijimą tiriantys britai žvilgsnius meta į Rusijos karinę žvalgybą – GRU

Sportas

Sensacija: APOEL išmetusi „Sūduva“ – kitame Čempionų lygos atrankos etape

Pasaulis kišenėje

2 savaičių maršrutas Kambodžoje – tikrasis šalies veidas

Gyvenimas

Mes lygūs. Vandenlentininkė iš BOBų A.Čepliejūtė: „Moteris priverčiam raukytis, o vyrus – juoktis“

Aktualu

Donaldas Trumpas: susitikimas su Vladimiru Putinu buvo dar geresnis nei su NATO

Kultūra

Aukščiausiais balais vertinamas muziejus, kuriame lankytojai supranta esą svarbūs

Išrinkti geriausi šių metų šunų fotografijos kadrai

Vardai

M.Kavaliausko sužadėtinės Rusnės mergvakaris: vyrų choro serenada ir uždaras SPA vakarėlis Sopote

Gazas

Vilniečiai pasipiktino: išklotas naujas asfaltas, o gatvė tuoj dings po smėlio sąnašom

Verslas

Naujovė apkarto: Nidos gyventojai nebeapsikenčia „tuktukų“ skleidžiamo triukšmo

Vardai

Netikėtas posūkis Žilvino Grigaičio ir jo žmonos Elle santykiuose: „Jokių skyrybų nebuvo“

Mokslas.IT

Ką byloja priklausomybė nuo socialinių tinklų arba jų atsisakymas

Gyvenimas

Psichoterapeutas E.Laurinaitis: Antikos komedijų ir šiandienos žmonės beveik nesiskiria

15min recenzija Kultūra

Knygų recenzija. Trupantys dvasios ir kūno kaulai

Sportas

Paaiškėjo „Sūduvos“ varžovas kitame Čempionų lygos atrankos etape

Kultūra

Menotyrininkė: „Laisvės karys“ bus nepastebimas, nes tokia estetika nebeveikia

Deuce

Naujas rekordas – „US Open“ paskelbė įspūdingą prizinį fondą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką