Dabar populiaru
Publikuota: 2008 gegužės 24d. 12:15

Vladas Kovaliovas: pats sau režisierius!

Foto naujienai: Vladas Kovaliovas: pats sau režisierius!
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Iš prigimties jis – muzikantas. Savamokslis. Kai kas nors klausia apie išsilavinimą, Vladas Kovaliovas be užuolankų atsako: kūryba.

„Kai pavyksta daryti tai, kas miela širdžiai, jokios amžiaus krizės ar depresijos nepavojingos. Jos ištinka tik tuos, kurie neturi veiklos arba jaučiasi niekam nereikalingi, – apie tai, kas svarbiausia gyvenime, pokalbį pradeda žinomas dainininkas Vladas Kovaliovas (40).

Iš prigimties jis – muzikantas. Savamokslis. Kai kas nors klausia apie išsilavinimą, Vladas be užuolankų atsako: kūryba. Pasirodo, baigęs vidurinę, iš Jonavos kilęs vaikinas ketino stoti į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Bet išlaikęs porą egzaminų atsiėmė dokumentus ir daugiau niekada nevarstė jokios mokyklos durų. „Vienas komisijos narys tada man pasakė: „Jeigu nori gauti popierių, mokykis, bet jei nori išmokti muzikuoti, čia neverta gaišti laiko“, – prisimena Vladas. – Supratau, kad laiko tikrai nenoriu švaistyti. Žinoma, žingsnis buvo labai drąsus. Tėvai mano pasirinkimo nekritikavo. Jie yra tolerantiški vertindami bet kokį mano pasirinkimą. Tikriausiai matė, kad pomėgis perauga į rimtą užsiėmimą, todėl netrukdė. Už tai jiems esu labai dėkingas.

Net ir mokykloje buvau suprastas. Mokydamasis dešimtoje klasėje grojau viename Jonavos, kur gyvenau su tėvais, restorane. Žinoma, tai buvo nelegalu, bet direktorius pasakė, kad viskas priklauso nuo manęs: prisidirbsiu – pats kentėsiu. Gal dėl tokio pasitikėjimo ir norėjau visiems įrodyti, kad galiu atsilaikyti prieš pagundas. Ir dabar kartais pagalvoju, iš kur turėjau tiek valios. Greičiausia tai – auklėjimas.
Rinkausi sunkų kelią – juk tada nebuvo jokių realybės šou, kuriuose lyg fabrikuose sparčiai sukuriamos žvaigždės. Dainininkais tuo metu norėjo būti atsidavę žmonės.“ Vladą turbūt labiausiai išgarsino prieš aštuonerius metus pastatyta roko opera „Jesus Christ Superstar“. Joje atliko pagrindinį, Jėzaus, vaidmenį.

Dainininkas tikina: jeigu toks veikalas būtų statomas dabar, jo, kaip atlikėjo, populiarumas būtų kur kas didesnis. „Su ta opera nebuvo taip paprasta. Autorius Andrew Lloydas Webberis nebuvo davęs leidimo šio kūrinio statyti Lietuvoje. Jis užsiprašė didžiulio honoraro. Tikriausiai tokio, kaip visa operos pastatymo sąmata. Žodžiu, reikalas nebuvo tinkamai išsuktas. Jeigu būčiau turėjęs vadybininką, gal viskas būtų buvę kitaip. Bet šio dalyko nesureikšminu“, – neišnaudotų galimybių nesigaili ir atgal nesigręžioja dainininkas.

Vadybininkams neįdomus

Vladas niekada neturėjo vadybininko ir neketina ieškoti. „Nėra poreikio, – paaiškina. – Be to, aš jiems nesu įdomus. Vadybininkams geriau paimti jauną žmogų, padaryti iš jo saldainį, kokio pageidauja rinka, ir greitai uždirbti. Iš gerai padarytos žvaigždės per dvejus trejus metus gauna daug, išsunkia ją kaip citriną ir išmeta. O tada žvaigždei prasideda kitas gyvenimas. Staiga ji supranta, kad liko viena, nors dar taip neseniai po kojomis buvo kone visa Lietuva. Jeigu dainininkas ir toliau nori dainuoti, turi būti labai stiprus. Tiesa, kai atsirado „Nacijos“ projektas, turėjome vadybininką, kuris susiskambindavo su klubais, susitardavo dėl koncertų. Tai ir buvo visas jo darbas. Pagalvojome, gal geriau sekretorę pasamdyti. Manau, tikras vadybininkas turi būti atsidavęs atlikėjui. Kartais jis pasidaro artimas žmogus. O jeigu dainininko ir atlikėjo santykiai grindžiami vien pinigais, tokia sąjunga gyvuos tik kol bus pelninga.“

O ką mano apie televizijos šou „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“, kuriame dalyvavo du kartus? „Visi suprantame, kad televizija – geriausias būdas parodyti save. Taip jau yra: jeigu tave rodo per televizorių, vadinasi, esi žvaigždė. Kita vertus, tai įdomi patirtis. Pernai su Sigita Vozbutiene išsilaikėme beveik iki pabaigos. O šiemet nepasisekė. Iškritome pirmi.“
Pirmasis Vlado muzikos mokytojas buvo dešimt metų vyresnis brolis. Jis grojo bosine gitara, dainavo, kūrė muziką. „Gaila, kad brolio anksti netekau. Jis kūrė didelius kūrinius. Tik jam nepavyko įgyvendinti savo vizijos. Išėjo iš gyvenimo, o visa kūryba liko sąsiuviniuose. Tiesa, kai kurie įrašai yra. Brolis buvo atsidavęs muzikai. Grojo ir vestuvėse, ir vakarėliuose, nors mėgo visai kitokią muziką, todėl jam buvo sunku. Labai gerai suprantu tą jausmą, nes pats patyriau. Muzika netenka žavesio, kai aplinkybės priverčia groti arba dainuoti ne tai, kas yra tavo širdyje. Tada reikia rasti kompromisą: atskirti, ką groji atlikdamas darbą ir ką – dėl savęs. Pradžioje tai vargina. Bet reikia kažką aukoti, manipuliuoti. Tokios gyvenimo taisyklės. Su tuo esu susitaikęs, gal todėl man ramu. Niekada nemaištavau, priimdavau realybę. Yra kaip yra. Neverta savęs kankinti, – sako dainininkas, o paklaustas, kokia yra jo širdies muzika, nusišypso. – Rokas ir sunkusis rokas. Energinė, įkraunanti muzika.“

Kiek galima lankstyti dėžutes?

Kažkada jo tikrovė buvo tortų dėžutės. Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai kūrėsi pirmieji kooperatyvai, vienas bičiulis pasiūlė Vladui jas lankstyti. Šis sutiko, nes už tai mokėjo gerus pinigus, o svarbiausia – darbą buvo galima planuoti pagal savo poreikius. „Paskambindavo ir pasakydavo, kiek dėžučių padaryti. Jei norėdavau kur išvažiuoti, išlankstydavau daugiau ir išvykdavau. Per mėnesį uždirbdavau tris keturis kartus daugiau, nei mano mama gaudavo baldų fabrike. Pamenu, tada kažkokiame kabakėlyje grojau ir galvojau: ko daugiau gyvenime reikia? Uždirbu gerai, turiu daug laisvo laiko ir groju.

Bet vieną dieną šiurpas per kūną perėjo, kai susimąsčiau apie ateitį. Praeis dešimt metų, o aš taip ir lankstysiu dėžutes? Supratau, kad tai – ne mano kelias. Pasidarė gaila net ir kelių valandų, atiduotų dėžutėms. Gal tada supratau, kad gyvenimas labai greitai eina. Kol esi jaunas, vis galvoji, kad padarysi ryt, kitą mėnesį, gal po pusmečio. Bet ateina laikas ir supranti, kad tų pusmečių tiek daug praslinko, o svajonės ir liko svajonėmis. Kalbu ne apie materialius dalykus. Ir vėl grįžtu prie jau išsakytos minties – svarbiausia, kad užsiimi širdžiai miela veikla. Žinai, kažkada pagalvojau: net jeigu gyvenimo pabaigoje atsidursiu palapinėje, būsiu laimingas (juokiasi).“

Panašios aplinkybės Vladui susiklostė jaunystėje, kai iš Jonavos persikėlė į Vilnių. Tada nelegaliai gyveno vienoje gamykloje ir miegojo ant porolono. „Kai esi vienas, buitis ir patogumai nėra tokie svarbūs. Suprantama, taip elgiesi dėl jaunatviško maksimalizmo. Į Vilnių patekau visai atsitiktinai. Kariuomenės draugas paskambino ir paprašė pagalbos – tada grojau būgnais. Reikėjo koncertuoti keliuose kalėdiniuose vakarėliuose. Gerai praleidome laiką: grodavome, paskui švęsdavome. Kol jaunas, gali daug išgerti (juokiasi). Kaip tik tuo metu „Volio“ grupės vokalistas išvažiavo į Ameriką, o po kelių dienų tuomečiuose Sporto rūmuose buvo suplanuotas didžiulis koncertas. Grupės nariai pasiūlė danuoti man. Pamenu, per tris dienas išmokau keturias dainas iš jos repertuaro ir dar vieną naują sukūrėme. Taip ir patekau į „Volį“. Pradžioje laisvomis dienomis važinėdavau į Jonavą koncertuoti restoranuose – juk reikėjo iš kažko gyventi. 1997-aisiais grupės nariai išsivaikščiojo. Tai lėmė ekonominės sąlygos. Tuo metu Lietuva klausėsi kitokios muzikos: visur karaliavo „Dinamika“. O mums buvo nedėkingas metas, nes grojome nekomercinę muziką. Paskui atėjo geresni laikai. Atsirado klubinė grupė „O’key“. Negaliu skųstis, man veiklos tikrai netrūksta. Kartais dėl to ir šeima nukenčia“, – atvirauja vyriškis.

Su atžalomis dar susikalba

Su žmona Giedre jiedu augina šešiolikos dukrą Karoliną ir ketveriais metais jaunesnį sūnų Patriką. „Dabar toks amžius, kai jiems atrodo, kad tėvai nori užgožti jų asmenybes, yra įsitikinę, jog viską gali padaryti, neįmanomų dalykų nėra. Stengiuosi išlaikyti ramų toną. Tada auklėjant vaikus būna didesnis efektas. Deja, dėl savo gyvenimo būdo turiu mažai laiko bendrauti su atžalomis. Mūsų grafikas nesutampa: kai jiems laisvadieniai, aš važiuoju koncertuoti. Grįžtu namo, vaikai jau sugulę, o kai keliasi, aš dar miegu. Jie pradeda gyventi savarankiškai ir ima priprasti, kad per mažai su jais bendrauju. Giedrė taip pat labai užimta. Ji turi savo firmą „GRG technologijos“, kurios veikla plėtojama Vilniuje ir Klaipėdoje, todėl viena koja sostinėje, kita – pajūryje. Taigi abu esame labai užimti, daug važinėjame, bet su savo atžalomis kol kas susikalbame“, – nusijuokia Vladas.

Paklaustas, ar vaikai mėgina eiti tėvo pramintu keliu, paaiškina, kad jiems muzikuoti nedraudžia, bet ir neskatina. „Laikausi tos pačios pozicijos, kaip ir mano tėvai. Kol kas jie gali žaisti muziką. Žinau, kad pats jų nemokysiu. Jeigu norės, surasiu gerą mokytoją. Tačiau pirmiausia turiu pamatyti norą mokytis muzikos“, – tiesiai šviesiai sako Vladas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką