Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Grubliauskas-Kongas: „Esame maža vieninga bendruomenė“

Foto naujienai: Vytautas Grubliauskas-Kongas: „Esame maža vieninga bendruomenė“
zmones24.lt / Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šaltinis: 15min
0
A A

„Į savo pasirodymus scenoje žiūriu kaip į tam tikrą įsipareigojimą nepadžiauti trimito ant vinies, kad šis neapaugtų voratinkliais", - neslepia save klaipėdiečiu iki sielos gelmių vadinantis pašnekovas.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Į savo pasirodymus scenoje žiūriu kaip į tam tikrą įsipareigojimą nepadžiauti trimito ant vinies, kad šis neapaugtų voratinkliais", - neslepia save klaipėdiečiu iki sielos gelmių vadinantis pašnekovas. Daugybė atsakingų pareigų slegia Vytauto pečius, bet po dienos darbų jis skuba į namus, kuriuose laukia didelė ir graži šeima.


Jau devyni mėnesiai, kai į Vilnių iš Klaipėdos persikėlė visa jūsų šeimyna. Tikriausiai lengviau atsikvėpėte? Pagaliau visi kartu...


Persikraustymas vyksta kiekvieną kartą, kai tik susiruošiame į pajūrį, tik mažesne komanda (juokiasi). Paskutinį kartą iš Klaipėdos grįžome jau su mažu lagaminu, o iki tol vis kažką veždavomės, kol susidėliojo reikalingi daiktai tiek viename, tiek kitame mieste.


Ar galima sakyti, kad atžalos laukimas lėmė, jog persikėlėte į sostinę?


Taip, mažojo Vytauto laukimas ir gimimas padarė tam didžiausią įtaką. Žmona Inga pasakė: „Jeigu maniai, kad su kūdikiu ant rankų lauksiu tavęs viena Klaipėdoje tik savaitgaliais, neturėk tokių iliuzijų." Dėl to nė kiek nenusiminiau ir su didžiuliu džiaugsmu iškeičiau praėjusią kadenciją buvusią viengungystę į judrią ir šurmuliuojančią šeimos aplinką. 


Tikriausiai labai laukėte sūnaus?


Prieš Elzės gimimą labai knietėjo sužinoti, kas gims. O kai laukėme Vytauto, neakcentavau, kas bus - berniukas ar mergaitė. Bet viskas susiklostė labai natūraliai: gydytoja be prašymų pasakė, jog turėsime sūnų. Mažojo laukėme kitaip, jokių kraustymųsi kaip su Elze. Gal todėl ir vaikai tokie skirtingi? Elzė - lyg sidabras ar ugnis, kupina emocijų, Žilvinas - santūrus, ramus, Saulė - mąsli, o mažasis Vytautas - optimistas.


Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus Vyturėliui?


Vyturėlio (mažojo Vytauto) atėjimas į pasaulį maloniai pakeitė mūsų gyvenimą. Sūnus tapo tarsi laimės žiburėliu, traukos centru, apie kurį sukasi visas mūsų pasaulis. Nenoriu sakyti, kad dabar gyvename jo ritmu, bet daug derinamės.


Ne kiekvienas tėvas ryžtasi stebėti savo vaikų gimimą, o jūs ne kartą ryžotės...


Balandžio 1-oji mums su Inga - lemtinga diena. Prieš penkerius metus tą dieną prasidėjus sąrėmiams važiavome į Klaipėdos gimdymo namus. Dar po penkerių metų vėl sąrėmiai ir kelionė į Kauno gimdymo namus. Pagal viską sūnus turėjo gimti balandžio 2-ąją, kaip ir jauniausioji dukra. Tačiau „pratempė" daugiau nei parą ir gimė balandžio 3-ąją. Dėl tam tikrų komplikacijų Elzės atėjimo į šį pasaulį nemačiau, bet ateinant mažajam Vytautui dalyvavau.

Tai - žodžiais nenusakomas jausmas. Į atmintį įstrigo suvokimas, kad į pasaulį atėjo net ne kūdikis, o žmogus. Jo žvilgsnis buvo toks dėmesingas ir tiriantis... Sunerimęs gydytojos paklausiau, kodėl vaikas neverkia. Išgirdau atsakymą, kad nėra dėl ko verkti: atėjo laukiamas ir mylimas. Pagalvojau - iš tiesų. Pirmąjį garsą mūsų Vyturėlis išleido po valandos ar pusantros, ir tai greičiau paprašytas.


Auginant mažąjį, pūsti trimitą namuose, matyt, ne taip paprasta?


Ne taip seniai įsigijau specialią įrangą, slopinančią trimito garsą. Taigi triukšmo į išorę išeina minimaliai, repeticijos įmanomos. O jei kalbėsime apie mažąjį, tai ir jis gyvena džiazo ritmu: neina miegoti anksčiau nei dvyliktą, o jo rytas nusitęsia iki vienuoliktos valandos, kaip tikro „džiazmeno" (šypsosi). Vakarais, kai bandau groti su garsą slopinančia įranga, pastebiu, kad jam kur kas įdomesnis blizgantis trimitas nei tyliai zyziantis jo garsas. Keletą kartų girdint mažyliui uždainavau ir Luji Amstrongo balsu, bet jam tai didelio įspūdžio nepadarė.


Ar sunku būti daugiavaikiu tėčiu?


Na, aš nedirbu tokiu krūviu kaip Inga, bet turiu galimybę pajusti, kas yra vaikučio auginimas. Elzė užaugo ant Ingos rankų, o mažasis mūsų Vyturėlis (mes jį taip vadiname) junta ir tėvo, ir vyresniojo brolio Žilvino rankas. Žilvinas dar prieš jam gimstant pasakė: jeigu bus berniukas, aš jį globosiu, jeigu mergaitė - merginos, tai bus jūsų džiaugsmas. Vyturėlio atėjimas mus labai suvienijo. Dabar esame maža vieninga bendruomenė.


Tikriausiai nepaprastai gera skubėti į namus, kuriuose laukia tokia didelė šeima...


Na, vyriausiajai Agnei jau 23-eji ir ji savarankiška, kiti keturi glaudžiasi po mūsų sparneliu. Daugiavaikė šeima Lietuvoje ne visada ir ne visiems kelia teigiamų emocijų. Daugelis žiūri į ją su tam tikra pašaipa, kai kuriuos ji erzina... Nežinau, tai pavydas ar kiti dalykai, bet Inga labai skaudžiai išgyvena... Aš gal vyriškai tai priimu, o jai skaudu. Apmaudu, bet daugiavaikė šeima Lietuvoje daug kam siejasi su stereotipu apie padidėjusios rizikos bendruomenę.


Pakaktų atsigręžti į prieškario laikus, kada daugelis lietuvių gyveno daugiavaikėse šeimose...


Taip, mano paties tėvai kilę iš aštuonių vaikų šeimos. Ta dvasia, matyt, dar gyva, tik tradicija nėra tokia paplitusi kaip prieškario Lietuvoje. Aišku, labai gaila. Nors negalima visiškai nubraukti ir nūdienos situacijos ypatumų. Dabar gausioms šeimoms tikrai ne pats geriausias laikas.


Sunkmetis išmokė susiveržti diržus ir jus?


Išlaidos - mano Achilo kulnas. Inga sėkmingai bando tai gydyti. Praėjusiais metais, kai kiekvieną savaitgalį grįždavau iš Vilniaus, pajutau, kad dėmesio ir drauge leidžiamo laiko stoką bandau kompensuoti pirkdamas vaikams daiktus ir dovanas. Ilgainiui susimąsčiau, kad jie laukia nebe manęs, o dovanų, kurias parvežu. Man tai buvo gera pamoka, bet pripažįstu, kad šitoje situacijoje vis dar esu kur kas silpnesnis nei Inga.

Sumažėjusios algos natūraliai diktuoja ir diržų veržimąsi. Nei aš, nei Inga neturime jokių papildomų pajamų, todėl turime gyventi iš algos, kuri ir Seimo nariams mažėja. Anksčiau nuėjęs į prekybos centrą grįždavau su vos pakeliamais krepšiais, o dabar išmokau nuvažiuoti į prekybos centrą dažniau ir pirkti mažiau.


Prieš kelerius metus pakeitėte mitybos įpročius, sulieknėjote. Kas paskatino imtis tokių permainų?


Jei ne antsvoris, pradėjęs lenkti prie žemės, matyt, nebūtų prireikę ir mitybos įpročių pokyčių. Dabar tų apribojimų vadelės gerokai atleistos (juokiasi), bet esminės nuostatos išlikusios. Dar ir šiandien nevalgau pieno produktų, kiaulienos, jautienos, duonos...


Papasakokite, kaip leidžiate laisvalaikį Vilniuje.


Stengiamės visa šeima gyventi aktyviai. Išskyrus patį mažiausią, mūsų šeimoje visi ratuoti (juokiasi). Kol dar buvo šiltesni orai, Gedimino prospektu važiuodavome iki senamiesčio valgyti ledų. Tai - naujos spalvos, suteikiančios mūsų kasdienybei dinamikos.


Vytautai, kam priklauso lemiamas žodis jūsų šeimoje?


Pasaulinės tendencijos, kada moterys suranda savo vietą po saulę, neaplenkė ir mūsų šeimos. Nenoriu sakyti, kad mūsų namuose matriarchatas, bet derinant pozicijas daugiau lankstumo turi parodyti vyrai.  


Vis dar pasitaiko minučių, kuriomis galėtumėte pasidžiaugti su Inga vieni du?


Pasišnekučiuoti galime ne anksčiau nei dvyliktą valandą nakties. O norisi dar šiek tiek laiko ir džiazui skirti... Gyvenimo ritmas intensyvus ir įtemptas, bet tai, kad visa šeima kartu, atperka per dieną patirtus negatyvius išgyvenimus.


Priminkite, kaip seniai judu su Inga esate suradę vienas kitą.


Skaičiuoti drauge praleistą laiką mums labai lengva. Kartu esame šeštus metus (tiek metukų mūsų Elzei). Susituokėme su Inga per Naujuosius metus, kad nepamirštume vestuvių datos ir skaičiuoti būtų lengva (juokiasi). Nors mudviejų pažintis ilgesnė nei aštuoneri metai. Laikas lekia fantastišku greičiu. Pagalvoju, jog kai mūsų mažiausiajam bus aštuoniolika, aš jau seniai būsiu pensininkas... Leidžiu sau pajuokauti, kad jaunuomenės buvimas šalia nepalieka vietos minčiai, jog senstu. Tai - geras variklis, skatinantis judėti į priekį, nepaliekantis iliuzijų, kad galima lengviau atsikvėpti.


Smalsu, kaip persikėlimą į sostinę priėmė jūsų šeima.


Gyvenimas Vilniuje trijų kambarių bendrabutyje ir apribota erdvė visiems buvo šiek tiek nauja. Tačiau nė vienas iš mūsų neišlepęs, todėl labai greitai adaptavomės. Tiesa, kontrastas tarp gyvenimo Vilniuje ir Klaipėdoje, Kvietinių kaime, didžiulis. Tik po ilgesnio laiko, praleisto sostinėje, supranti ir įvertini tai, kaip gera pajūryje. Išlipęs iš automobilio Kvietiniuose, patenki į savų pušų ir obelų glėbį, atidarai namų duris, o ten - didžiausias kambarys...


Dabar, kai šeima Vilniuje, Klaipėdoje būnate gana retai?


Nors jau nuo 2009-ųjų su šeima persikėlėme į Vilnių, vadinamasis „šilko kelias" Klaipėda-Vilnius išliko. Praėjusiais metais dažniausiai važinėdavau vienas, dabar keliauju su šeima. Nuo Naujųjų metų Vilniuje vaikai pradėjo lankytis mokyklą ir vaikų darželį, bet aš buvau, esu ir liksiu klaipėdietis ir, matyt, niekas manęs nebepakeis (juokiasi).


Esate Klaipėdos pilies džiazo festivalio įkūrėjas. Dabar festivalio rūpesčiais gyvena jūsų žmona?


Mums tai - jautri tema. Šiemet džiazo festivalis uostamiestyje padarė pertrauką, bet Inga yra prisižadėjusi, kad kitais metais jis grįš. Paskutines porą naktų ji pildė Europos projektų paraiškas, dėl nuovargio buvo ir ašarų. Dabar jai tenka išties nemažas krūvis: ir vaikelis, ir festivalio rūpesčiai. Dažnai viskam ir dienos nebeužtenka. 


Galėtumėte prisiminti, kada ir kas „pakrikštijo" jus Kongu?


Tai jau net ne slapyvardis, o vardas, kurį reikėtų į pasą įrašyti (juokiasi). 1977 m. sovietmečiu pirmą kartą kino teatruose pradėtas rodyti garsusis filmas „King Kongas". Aš tuo metu auginau plačias žandenas ir ūsus, svėriau 15-20 kg daugiau negu dabar. Mano kolegoms studentams tas padarė įspūdį, pamatė ir pasakė - Kongas. Šis vardas palengva tapo mano asmeninio gyvenimo dalimi. Daugeliui patogiau, kad esu Kongas, o ne Vytautas Grubliauskas. Nors dabar mane vis rečiau pavadina tuo vardu. Kai nesisuku džiazo bendruomenėje, esu dažniau Vytautas Grubliauskas nei Kongas.


Kartą esate pasakęs, jog Seimas - tik kuriam laikui, o džiazas - visam gyvenimui...


Nesikratau tos nuostatos ir dabar galiu tai pakartoti. Politiku būsiu tol, kol žmonės norės mane juo matyti, bet džiazo muzikantas esu, buvau ir visada liksiu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką