„Neprarasti vilties turėtų būti kiekvieno protaujančio žmogaus gyvenimo moto, tikslas. Bet kurioje gyvenimo situacijoje viltis turbūt yra vienintelė filosofinė kategorija, kuri išlieka. Žmogus miršta, kai ją praranda. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Viltis yra tai, kas mus visus suvienija. Svarbiausia, kad ir kas nutiktų, jos neprarasti – juk nėra padėties be išeities. Ir tai yra vienintelė gyvenimo šviesa, kuri mus palaiko sudėtingiausiose situacijose“, - pristatydamas naujausią savo albumą „Neprarask vilties“ sako vienas žymiausių Lietuvos operos solistų, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis.
Prekyboje jau pasirodžiusiame albume – trylika naujai skambančių populiariosios ir rimtosios klasikos kūrinių. Nuo „The Beatles“ iki Giuseppe Verdi ir Franco Schuberto, nuo „Queen“ „Too Much Love Will Kill You“ iki nemirtingosios Vytauto Klovos „Ūdrio arijos“, nuo Erico Claptono „Tears in Heaven“ iki Gintauto Abariaus „Šaukiu aš tautą“.
Anot maestro, albumą „Neprarask vilties“ komerciniu būtų galima pavadinti tik todėl, kad juo bus prekiaujama parduotuvėse. Šį albumą, kaip sako pats operos solistas, išleido ne todėl, kad neturėtų iš ko gyventi ir norėdamas pasipelnyti, negana to, albumo turinys – tikrai nekomerciškas. „Kai kas sako, kad Juozapaitis popsą pradėjo dainuoti. Tie, kas žino, kas yra popsas, paklausę albumą, tikrai pakeis nuomonę, o su tais, kurie nežino, neketinu ginčytis ir įrodinėti, kad yra kitaip“, - šypteli maestro.
Naujausiame V.Juozapaičio albume daugybę kartų girdėti kūriniai suskamba kitaip: atsiranda nauji ritmai, šiuolaikinis skambesys, įdomios interpretacijos. „Leidau sau kai kuriuos kūrinius painterpretuoti ir žengti nemažą žingsnį tolyn nuo operinės klasikos. Vienaip juos dainuočiau, jei stovėčiau operos teatro scenoje, ir kitaip jie skamba dabar. Tai labiau atspindi mano dvasinę būseną, tai, ką iš tiesų jaučiu. Savotiškai grįžau prie ištakų, prie to, iš kur atėjau į akademinės muzikos pasaulį. Mano, kaip ir daugelio, muzikinė karjera prasidėjo nuo mokyklos ir “Dainų dainelių”, kur operų tikrai nedainavau. Tai savotiška duoklė neišsipildžiusioms jaunystės svajonėms“, - sako V.Juozapaitis.
Beje, poros dainų, tarp jų – ir titulinės „Neprarask vilties“ žodžių autoriumi tapo pats maestro, tačiau savęs vadinti poetu jis neskuba. Juolab kad rašytojo duonos jis paragavo pirmą kartą. „Tie žodžiai – tai mano atsakas į muziką, melodiją. Nieko nereikėjo daryti specialiai – tekstas pats gulėsi. Klausantis tokių kūrinių, kaip Tomaso Albinoni „Adagio“, žodžiai gimsta patys, juos belieka surimuoti. O su rimavimu niekada neturėjau problemų – tai daryti tenka gana dažnai. Kartais dainuodamas lietuviškas operetes pamirštu tekstą, tuomet tenka vietoje ką nors sukurti, o svarbiausia - tuos tekstus surimuoti“, - nusijuokia maestro.
Prekyboje jau pasirodžiusiame albume – trylika naujai skambančių populiariosios ir rimtosios klasikos kūrinių. Nuo „The Beatles“ iki Giuseppe Verdi ir Franco Schuberto, nuo „Queen“ „Too Much Love Will Kill You“ iki nemirtingosios Vytauto Klovos „Ūdrio arijos“, nuo Erico Claptono „Tears in Heaven“ iki Gintauto Abariaus „Šaukiu aš tautą“.
Anot maestro, albumą „Neprarask vilties“ komerciniu būtų galima pavadinti tik todėl, kad juo bus prekiaujama parduotuvėse. Šį albumą, kaip sako pats operos solistas, išleido ne todėl, kad neturėtų iš ko gyventi ir norėdamas pasipelnyti, negana to, albumo turinys – tikrai nekomerciškas. „Kai kas sako, kad Juozapaitis popsą pradėjo dainuoti. Tie, kas žino, kas yra popsas, paklausę albumą, tikrai pakeis nuomonę, o su tais, kurie nežino, neketinu ginčytis ir įrodinėti, kad yra kitaip“, - šypteli maestro.
Naujausiame V.Juozapaičio albume daugybę kartų girdėti kūriniai suskamba kitaip: atsiranda nauji ritmai, šiuolaikinis skambesys, įdomios interpretacijos. „Leidau sau kai kuriuos kūrinius painterpretuoti ir žengti nemažą žingsnį tolyn nuo operinės klasikos. Vienaip juos dainuočiau, jei stovėčiau operos teatro scenoje, ir kitaip jie skamba dabar. Tai labiau atspindi mano dvasinę būseną, tai, ką iš tiesų jaučiu. Savotiškai grįžau prie ištakų, prie to, iš kur atėjau į akademinės muzikos pasaulį. Mano, kaip ir daugelio, muzikinė karjera prasidėjo nuo mokyklos ir “Dainų dainelių”, kur operų tikrai nedainavau. Tai savotiška duoklė neišsipildžiusioms jaunystės svajonėms“, - sako V.Juozapaitis.
Beje, poros dainų, tarp jų – ir titulinės „Neprarask vilties“ žodžių autoriumi tapo pats maestro, tačiau savęs vadinti poetu jis neskuba. Juolab kad rašytojo duonos jis paragavo pirmą kartą. „Tie žodžiai – tai mano atsakas į muziką, melodiją. Nieko nereikėjo daryti specialiai – tekstas pats gulėsi. Klausantis tokių kūrinių, kaip Tomaso Albinoni „Adagio“, žodžiai gimsta patys, juos belieka surimuoti. O su rimavimu niekada neturėjau problemų – tai daryti tenka gana dažnai. Kartais dainuodamas lietuviškas operetes pamirštu tekstą, tuomet tenka vietoje ką nors sukurti, o svarbiausia - tuos tekstus surimuoti“, - nusijuokia maestro.
