Vytautui Šapranauskui tuoj sukaks penkiasdešimt. Tačiau jis sako nejaučiantis bėgančių metų ir niekada nepasiduodantis blogoms mintims.
Kieme stovi naujas prabangus automobilis. Dovana sau artėjančio jubiliejaus proga?
Net nepagalvojau. Nedovanoju sau dovanų jokiomis progomis.
Tai dar vienas naujas „žaisliukas“?
Ne. Automobilį, kurį turėjau prieš tai, padovanojau sūnui.
Na, ir kaip planuoji švęsti savo penkiasdešimtmetį?
O Dieve, nesureikšminu to visai. Jubiliejaus dieną dirbsiu. Turėsiu du spektaklius Kaune.
Ir nebus baliaus, puošnių svečių, stalų visokiausių gėrybių? Neįtikėtina!
Ne, nes nėra kada. Ta diena jau seniai suplanuota darbui, o apie balių net nėra kalbos. Jau kurį laiką nešvenčiu savo gimtadienių.
Kodėl?
Nebent kažkaip visai neplanuotai, spontaniškai. Na taip, jeigu turėčiau milijonų ir laiko, aišku, sukviesčiau draugus į kokią negyvenamą salą ir ten atšvęstume. Bet neturiu.
Bet penkiasdešimt metų – toks gražus apvalus skaičius!
Apvalus, didelis ir gražus skaičius yra dešimt milijonų eurų. Gyvenant tokioje šalyje tokiomis sąlygomis ir tokiais laikais, aišku, kad ne metai, o tai, ką uždirbi per tuos metus, turi vertę.
Sakysi, tau metai neturi jokios reikšmės?!
Absoliučiai.
Vis dar jautiesi jaunas?
Jaučiuosi. Dabar, tiesa, yra vidutinė jaunystė. Neišvengiamai artėja suvaikėjimo procesas.
Bijai to laiko?
Pagalvoju apie tai. Juk ne jaunyn einu, durnyn – taip, bet ne jaunyn. Viliuosi, kad tos gilios senatvės nesulauksiu.
Būna momentų, kai jautiesi vienišas?
Būna. Dažniausiai tada, kai nėra darbo. Depresiją gali susikurti pats, bet kam to reikia?! Stengiuosi tokioms mintims nepasiduoti.
Bet juk nieko nėra amžino. Vieną dieną gali ir nebesulaukti tokių pasiūlymų!
Tada nersi kažkur kitur. Bet aš kol kas veju tas mintis, nes nieko daugiau nemoku daryti. Tačiau, aišku, devizas „ekstremaliose gyvenimo situacijose nedalyvauju“ neturi prasmės. Gyvenimas „duos per galvą“ ir pradėsi dalyvauti.
Tačiau smogė, ko gero, ne kartą?
Buvo, bet viskas praėjo... Laikas gydo žaizdas.
Bet juk kartais prisiminimai aplanko!
Praeitimi niekada negyvenau, negyvenu ir negyvensiu. Gyvenu šia diena ir šiaip, manau, esu pakankamai spontaniškas žmogus. Aš ne iš tų, kurie smarkiai planuoja ateitį. Visą laiką aš kaip kokia voverytė rate. Na, užrašų knygutėje surašyta, kur ir kada turiu būti.
O didesni planai?
Baikit.
Susidaro įspūdis, kad svarbu tik pinigai. O pastatyti namą, pasodinti medį! Tiesa, sūnus jau užaugęs...
Iš paskutiniųjų pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų? Nematau prasmės.
Ir vis tie pinigai!
Kad tik jų būtų, o kur dėti, visada surasi. Ką mes čia apie pinigus! Gal dvasingo kažką? Visas dvasingumas remiasi į tai, kokie tavo finansiniai ištekliai, nes kai vaikštai gatve ir ieškai maisto konteineriuose, nemanau, kad žmogus tampi labai dvasingas.
O tu, beje, į bažnyčią užsuki?
Nesu aš tiek nusidėjęs, kad ten vaikščiočiau. Čia gal tik aplinkiniams atrodo, kad esu baisiai nuodėmingas. Jokių nuodėmių!
Melagis!
Neturiu aš nuodėmių. Viskas, kas žmogiška, mums nesvetima. Ši frazė tinka bet kuriam žmogui, kuris nori pateisinti savo nuodėmes.
Ir taip lengvai užmiršti visas savo blogybes?
Aš ne iš tų, kuris akmenį užantyje nešiojasi ir dėl kažko kremtasi.
Ir sąžinė negraužia, kai per daug užšventi?
Gerti yra beprotiškai skanu, tiktai pasekmės jau šitam amžiuje būna visai kitokios. Sunkios... Kankiniesi žmogus. Viską reikia iškentėti ir jokia bažnyčia, jokios išpažintys čia jau nepadės. Turi išsilaižyti kaip katinas.
Tų pasisėdėjimų netrūksta?
Aišku. Čia pat, pas mane namuose. Aš nelinkęs vaikščioti į jokius klubus. Aš toks namisėda...
Audringai?
Visaip. Bet jeigu žinai, kad kitą dieną laukia darbas, tuomet sudėtinga. Reikia išsimiegoti, nes jau nebe dvidešimt, kai siauti visą naktį, ryte pasipurtai plunksneles ir eini į darbą. Reabilitacinis procesas trunka ilgiau.
O kadaise buvo visko...
Niekada gyvenime nebuvau ramus. Dabar gal kiek ramesnis... Vakaruškos būdavo be perstojo, visur dalyvaudavau. Oho! Važiuodavom į gastroles, visa Tarybų Sąjunga išvažinėta skersai išilgai.
Ir ten tiek nuotykių!
Be abejo! Odesoje gulėdavom per karštį ir gerdavom „rašalą“ per dienas. Išvažiuodavom į gastroles visam mėnesiui, o turėdavom du spektaklius! Teatras tada pinigų neskaičiavo. Guli paplūdimy, maudaisi, prisigeri... saulė... saulėlydis... Maudaisi naktį, susemia milicija. Prasėdi iki ryto kaliūzėj. Ko tik nėra buvę!
O dabar, ko gero, ir namuose linksma būna... Ką veikiat?
Nusikalstamos veiklos neorganizuojame, jokios sektos neįkūrėme. Viskas normaliai. Tik paskui labai nemėgstu tvarkyti jovalo, kuris lieka.
Kiek turi artimų draugų?
Galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
O toks, kuriam galėtum pasiguosti...
Aišku.
...ir paverkti?
Aš esu labai sentimentalus, bet to nebūtina rodyti.
Kas tau dabar svarbiausia?
Nežinau. Vieną dieną tas svarbu, kitą – visai kas kita. Po bemiegės nakties svarbu išsimiegoti, kai turi kelis laisvadienius, gerai atsipalaiduoti.
Daugiau?
Na, pavyzdžiui, pravesti už beprotiškus pinigus vakarėlį.
Kas tau yra dideli pinigai?
Tie, kurie lengvai ateina. Koks yra minimalus mėnesinis atlyginimas? Kai gauni dešimt kartų daugiau per keturias valandas, štai tai ir yra dideli pinigai.
Į kojinę juk nesukiši!
Dažnai kviečia vesti renginių, bet ne visada sutinku. Tiesa, vis tiek visų pinigų neuždirbsi – dalį reikės pavogti (juokiasi). Kam plėšytis, juk paskui gyvenimas tampa nemielas, pervargsti ir nebeužtenka paros valandų.
Kada planuoji atostogauti?
Sunku dar pasakyti. Planavom su A. Valinsku išvažiuoti į Norvegiją pailsėti, pažuvauti, bet vis išlenda neplanuotų dalykų.
Laimingas, kad vieną dieną nusprendei tapti aktoriumi?
Tai atsitiko visiškai atsitiktinai. Bet kiekvienas kareivis svajoja būti generolu. Pasirinkdamas tokią profesiją norėjau, kad mane gerbtų, žinotų, mylėtų, visada norėjau būti geras aktorius. Nes kitaip, kam? Sakiau sūnui ne kartą, kad būti geru aktoriumi yra labai sunku ir kartais tai net ne nuo tavęs priklauso. Man, ko gero, taip susidėliojo žvaigždės. Matyt, likimas.
Tiki likimu?
Dabar pradedu tikėti. Bet praėjo jau kone trisdešimt metų.
O televizija. Ką ji tau reiškia?
Visos sapalionės, kad televizija yra chaltūra, man juokingos. Taip, televizija yra chaltūra, bet žmogui juk neužtenka batono ir sviesto, reikia dar ikrų ant jo. Pragyventi iš teatro neįmanoma. Teatre vaidinu savo malonumui.
Konkurencija tavęs nebaugina?
Konkurencija yra intrigos. Aš labai nemėgstu intrigų ir man visai nusispjauti, kas su kuo nori konkuruoti. Nesikišu ir į nieką nesilygiuoju.
Net kalbos, sklindančios apie tave, visai nesvarbios?
Tegul sklinda. Manęs tai nedomina, nes aš ir taip turiu ką gyvenime veikti. Labai šaltai žiūriu į visus tuos dalykus.
Panašu, kad skiri daug laiko sau.
Nereikia! Aš turiu veidrodį! Šią frazę girdėjau kažkaise Odesoje ir labai įstrigo. Svarbiausia išsimiegoti. Maitintis tada, kada nori, o ne prisiryti kokiame nemokamame baliuje. Atsargų kaip ruonis nekaupiu, kai tik turiu laiko, nueinu į sporto salę.
O dėmesys nepabosta?
Aš nekreipiu į tai dėmesio.
Net moterų dėmesys?
Vyrai turi moterims rodyti dėmesį.
Bet juk, ko gero, visko nutinka...
Na, pradėsiu dabar „žuvingas vietas“ išdavinėti! Ne! Gali įsižeisti likusios! Jeigu protingos moterys, tai išsproginusios akis ant kaklo nesikabina. O kitos būna labai trumpam.
Vienai nakčiai?
Nebūtinai. Kartais užtenka trijų minučių ir nustoji bendrauti. Aš intuityviai jaučiu, nuo ko reikia bėgti.
Sakei, metai nieko nereiškia. Juk intuicija išsiugdo metams bėgant...
Sutinku. Ir ji pečių neslegia.
Neliūdna vienam namuose?
Aš vienas, bet ne vienišas.
Ir nereikia moters namuose?
O kam? Moterys yra problema.
Problema?
Santykiuose slypi problema. Aš neįsivaizduoju amžinos idealios ir abipusės meilės.
Kokia moteris tau gali padaryti įspūdį?
Ji tai pajus.
Kiek tokių yra?
Labai daug.
O viena artimiausia?
Atstumo nežinau (juokiasi).
Sunku kalbėti apie moteris?
Nereiškia, kad aš esu homoseksualus. Maža kas gali įsižeisti?!
Kieme stovi naujas prabangus automobilis. Dovana sau artėjančio jubiliejaus proga?
Net nepagalvojau. Nedovanoju sau dovanų jokiomis progomis.
Tai dar vienas naujas „žaisliukas“?
Ne. Automobilį, kurį turėjau prieš tai, padovanojau sūnui.
Na, ir kaip planuoji švęsti savo penkiasdešimtmetį?
O Dieve, nesureikšminu to visai. Jubiliejaus dieną dirbsiu. Turėsiu du spektaklius Kaune.
Ir nebus baliaus, puošnių svečių, stalų visokiausių gėrybių? Neįtikėtina!
Ne, nes nėra kada. Ta diena jau seniai suplanuota darbui, o apie balių net nėra kalbos. Jau kurį laiką nešvenčiu savo gimtadienių.
Kodėl?
Nebent kažkaip visai neplanuotai, spontaniškai. Na taip, jeigu turėčiau milijonų ir laiko, aišku, sukviesčiau draugus į kokią negyvenamą salą ir ten atšvęstume. Bet neturiu.
Bet penkiasdešimt metų – toks gražus apvalus skaičius!
Apvalus, didelis ir gražus skaičius yra dešimt milijonų eurų. Gyvenant tokioje šalyje tokiomis sąlygomis ir tokiais laikais, aišku, kad ne metai, o tai, ką uždirbi per tuos metus, turi vertę.
Sakysi, tau metai neturi jokios reikšmės?!
Absoliučiai.
Vis dar jautiesi jaunas?
Jaučiuosi. Dabar, tiesa, yra vidutinė jaunystė. Neišvengiamai artėja suvaikėjimo procesas.
Bijai to laiko?
Pagalvoju apie tai. Juk ne jaunyn einu, durnyn – taip, bet ne jaunyn. Viliuosi, kad tos gilios senatvės nesulauksiu.
Būna momentų, kai jautiesi vienišas?
Būna. Dažniausiai tada, kai nėra darbo. Depresiją gali susikurti pats, bet kam to reikia?! Stengiuosi tokioms mintims nepasiduoti.
Bet juk nieko nėra amžino. Vieną dieną gali ir nebesulaukti tokių pasiūlymų!
Tada nersi kažkur kitur. Bet aš kol kas veju tas mintis, nes nieko daugiau nemoku daryti. Tačiau, aišku, devizas „ekstremaliose gyvenimo situacijose nedalyvauju“ neturi prasmės. Gyvenimas „duos per galvą“ ir pradėsi dalyvauti.
Tačiau smogė, ko gero, ne kartą?
Buvo, bet viskas praėjo... Laikas gydo žaizdas.
Bet juk kartais prisiminimai aplanko!
Praeitimi niekada negyvenau, negyvenu ir negyvensiu. Gyvenu šia diena ir šiaip, manau, esu pakankamai spontaniškas žmogus. Aš ne iš tų, kurie smarkiai planuoja ateitį. Visą laiką aš kaip kokia voverytė rate. Na, užrašų knygutėje surašyta, kur ir kada turiu būti.
O didesni planai?
Baikit.
Susidaro įspūdis, kad svarbu tik pinigai. O pastatyti namą, pasodinti medį! Tiesa, sūnus jau užaugęs...
Iš paskutiniųjų pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų? Nematau prasmės.
Ir vis tie pinigai!
Kad tik jų būtų, o kur dėti, visada surasi. Ką mes čia apie pinigus! Gal dvasingo kažką? Visas dvasingumas remiasi į tai, kokie tavo finansiniai ištekliai, nes kai vaikštai gatve ir ieškai maisto konteineriuose, nemanau, kad žmogus tampi labai dvasingas.
O tu, beje, į bažnyčią užsuki?
Nesu aš tiek nusidėjęs, kad ten vaikščiočiau. Čia gal tik aplinkiniams atrodo, kad esu baisiai nuodėmingas. Jokių nuodėmių!
Melagis!
Neturiu aš nuodėmių. Viskas, kas žmogiška, mums nesvetima. Ši frazė tinka bet kuriam žmogui, kuris nori pateisinti savo nuodėmes.
Ir taip lengvai užmiršti visas savo blogybes?
Aš ne iš tų, kuris akmenį užantyje nešiojasi ir dėl kažko kremtasi.
Ir sąžinė negraužia, kai per daug užšventi?
Gerti yra beprotiškai skanu, tiktai pasekmės jau šitam amžiuje būna visai kitokios. Sunkios... Kankiniesi žmogus. Viską reikia iškentėti ir jokia bažnyčia, jokios išpažintys čia jau nepadės. Turi išsilaižyti kaip katinas.
Tų pasisėdėjimų netrūksta?
Aišku. Čia pat, pas mane namuose. Aš nelinkęs vaikščioti į jokius klubus. Aš toks namisėda...
Audringai?
Visaip. Bet jeigu žinai, kad kitą dieną laukia darbas, tuomet sudėtinga. Reikia išsimiegoti, nes jau nebe dvidešimt, kai siauti visą naktį, ryte pasipurtai plunksneles ir eini į darbą. Reabilitacinis procesas trunka ilgiau.
O kadaise buvo visko...
Niekada gyvenime nebuvau ramus. Dabar gal kiek ramesnis... Vakaruškos būdavo be perstojo, visur dalyvaudavau. Oho! Važiuodavom į gastroles, visa Tarybų Sąjunga išvažinėta skersai išilgai.
Ir ten tiek nuotykių!
Be abejo! Odesoje gulėdavom per karštį ir gerdavom „rašalą“ per dienas. Išvažiuodavom į gastroles visam mėnesiui, o turėdavom du spektaklius! Teatras tada pinigų neskaičiavo. Guli paplūdimy, maudaisi, prisigeri... saulė... saulėlydis... Maudaisi naktį, susemia milicija. Prasėdi iki ryto kaliūzėj. Ko tik nėra buvę!
O dabar, ko gero, ir namuose linksma būna... Ką veikiat?
Nusikalstamos veiklos neorganizuojame, jokios sektos neįkūrėme. Viskas normaliai. Tik paskui labai nemėgstu tvarkyti jovalo, kuris lieka.
Kiek turi artimų draugų?
Galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
O toks, kuriam galėtum pasiguosti...
Aišku.
...ir paverkti?
Aš esu labai sentimentalus, bet to nebūtina rodyti.
Kas tau dabar svarbiausia?
Nežinau. Vieną dieną tas svarbu, kitą – visai kas kita. Po bemiegės nakties svarbu išsimiegoti, kai turi kelis laisvadienius, gerai atsipalaiduoti.
Daugiau?
Na, pavyzdžiui, pravesti už beprotiškus pinigus vakarėlį.
Kas tau yra dideli pinigai?
Tie, kurie lengvai ateina. Koks yra minimalus mėnesinis atlyginimas? Kai gauni dešimt kartų daugiau per keturias valandas, štai tai ir yra dideli pinigai.
Į kojinę juk nesukiši!
Dažnai kviečia vesti renginių, bet ne visada sutinku. Tiesa, vis tiek visų pinigų neuždirbsi – dalį reikės pavogti (juokiasi). Kam plėšytis, juk paskui gyvenimas tampa nemielas, pervargsti ir nebeužtenka paros valandų.
Kada planuoji atostogauti?
Sunku dar pasakyti. Planavom su A. Valinsku išvažiuoti į Norvegiją pailsėti, pažuvauti, bet vis išlenda neplanuotų dalykų.
Laimingas, kad vieną dieną nusprendei tapti aktoriumi?
Tai atsitiko visiškai atsitiktinai. Bet kiekvienas kareivis svajoja būti generolu. Pasirinkdamas tokią profesiją norėjau, kad mane gerbtų, žinotų, mylėtų, visada norėjau būti geras aktorius. Nes kitaip, kam? Sakiau sūnui ne kartą, kad būti geru aktoriumi yra labai sunku ir kartais tai net ne nuo tavęs priklauso. Man, ko gero, taip susidėliojo žvaigždės. Matyt, likimas.
Tiki likimu?
Dabar pradedu tikėti. Bet praėjo jau kone trisdešimt metų.
O televizija. Ką ji tau reiškia?
Visos sapalionės, kad televizija yra chaltūra, man juokingos. Taip, televizija yra chaltūra, bet žmogui juk neužtenka batono ir sviesto, reikia dar ikrų ant jo. Pragyventi iš teatro neįmanoma. Teatre vaidinu savo malonumui.
Konkurencija tavęs nebaugina?
Konkurencija yra intrigos. Aš labai nemėgstu intrigų ir man visai nusispjauti, kas su kuo nori konkuruoti. Nesikišu ir į nieką nesilygiuoju.
Net kalbos, sklindančios apie tave, visai nesvarbios?
Tegul sklinda. Manęs tai nedomina, nes aš ir taip turiu ką gyvenime veikti. Labai šaltai žiūriu į visus tuos dalykus.
Panašu, kad skiri daug laiko sau.
Nereikia! Aš turiu veidrodį! Šią frazę girdėjau kažkaise Odesoje ir labai įstrigo. Svarbiausia išsimiegoti. Maitintis tada, kada nori, o ne prisiryti kokiame nemokamame baliuje. Atsargų kaip ruonis nekaupiu, kai tik turiu laiko, nueinu į sporto salę.
O dėmesys nepabosta?
Aš nekreipiu į tai dėmesio.
Net moterų dėmesys?
Vyrai turi moterims rodyti dėmesį.
Bet juk, ko gero, visko nutinka...
Na, pradėsiu dabar „žuvingas vietas“ išdavinėti! Ne! Gali įsižeisti likusios! Jeigu protingos moterys, tai išsproginusios akis ant kaklo nesikabina. O kitos būna labai trumpam.
Vienai nakčiai?
Nebūtinai. Kartais užtenka trijų minučių ir nustoji bendrauti. Aš intuityviai jaučiu, nuo ko reikia bėgti.
Sakei, metai nieko nereiškia. Juk intuicija išsiugdo metams bėgant...
Sutinku. Ir ji pečių neslegia.
Neliūdna vienam namuose?
Aš vienas, bet ne vienišas.
Ir nereikia moters namuose?
O kam? Moterys yra problema.
Problema?
Santykiuose slypi problema. Aš neįsivaizduoju amžinos idealios ir abipusės meilės.
Kokia moteris tau gali padaryti įspūdį?
Ji tai pajus.
Kiek tokių yra?
Labai daug.
O viena artimiausia?
Atstumo nežinau (juokiasi).
Sunku kalbėti apie moteris?
Nereiškia, kad aš esu homoseksualus. Maža kas gali įsižeisti?!
