Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Yalin Mey ir Jurgis Polujanskai. Kambodžos sentimentai

Foto naujienai: Yalin Mey ir Jurgis Polujanskai. Kambodžos sentimentai
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Sidnėjaus universitete verslo valdymą bei rinkodarą studijavęs lietuvis Jurgis Polujanskas paprastai žodžio kišenėje neieško.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Sidnėjaus universitete verslo valdymą bei rinkodarą studijavęs lietuvis Jurgis Polujanskas paprastai žodžio kišenėje neieško. Atrodo, nėra situacijos, kad jis jaustųsi sutrikęs, neužtikrintas ir nepasitikintis savimi. Tačiau… kai viename Australijos sostinės naktiniame klube pastebėjo juoda suknele vilkinčią egzotiškų bruožų merginą iš Kambodžos, vargu ar tą akimirką tikėjosi, kad pastaroji taps žmona ir šeimininkaus jo tėvų namuose, Vilniuje, Vaivos gatvėje. Yalin Mey, kinės ir khmero dukra, Lietuvoje jaučiasi itin komfortiškai ir savo erdvę kuria iš budistinių nuotaikų mozaikos.

Basas gyvenimas

Ką galėtumėte pasakyti apie moterį, jos prieškambaryje išvydę kone dešimt porų stiletų – aukštakulnių smailianosių batelių? Ji – elegantiška. Toks pirmasis ir pats teisingiausias įvertinimas. Gimusiai raudonųjų khmerų režimo (jam vadovavo Polas Potas, buvo išžudyta apie tris milijonus Kambodžos žmonių), skurdo ir bado nualintoje šalyje – kišenėse švilpė vėjai, o namie stigo elementariausių daiktų, deficitu tapo ne tik elektra, bet ir žvakės – apie grakščius batelius net svajoti būtų buvusi nuodėmė. Yalin šeima gyveno mažame kaimelyje ant du metrus nuo žemės pakilusių polių pastatytame mediniame name. Grindys ir sienos buvo iškaltos bambukais, tad pro plyšius prasiskverbiantis šiltas vėjas namą nuolat vėdindavo. Visi vaikai miegodavo ant čiužinių, aptrauktų rankomis austu šilkiniu audiniu, vos dešimties kvadratinių metrų kambarėlyje, kita, ne ką didesnė, būsto dalis priklausė tėvams. Brangiausiu namų atributu Yalin ir po šiai dienai, neslėpdama sentimentų, vadina hamaką – aplink jį sukosi visas vaikų gyvenimas. Nors raudonieji khmerai nebesiautėjo, tačiau pavienių išpuolių pasitaikydavo iki 1996-ųjų – tada šalyje buvo teisiamas paskutinis Polo Poto parankinis. „Dažniausiai miegodavome apsirengę bei po ranka susikrovę mantą – privalėjome būti pasiruošę bet kurią akimirką bėgti iš namų slėptis. Sykį naktį džiunglėse teko ištverti didžiausią audrą...“ – moteris tai prisimena kaip košmarą. Bateliai... Atrodo, kad šiandien jie tarsi kompensuoja tai, ko Yalin neturėjo paauglystėje, bet, prižiūrėdama mažąją Sidney, po namus, matyt, dar iš įpročio mieliau tuntinėja basomis.

„Namie ir kieme – aš valdžia, už durų – Jurgis“, – šmaikštaudama matriarchatu mėgaujasi viešnia iš Pnompenio. Pirmąkart lankydamasi Lietuvoje, Yalin pastebėjo, kad žmonės čia renkasi klasikinį europietišką interjerą, gal kiek artimą skandinavams, ir pasigedo ryškių lietuviškos puošybos elementų. „Mano vaizduotei bei skoniui kur kas artimesnis ne italų ar skandinavų minimalistinis dizainas, o XIX a. Anglijos karalienės Viktorijos laikais įsigalėjęs naujojo renesanso stilius (masyvūs, lubas siekiantys baldai, erdvios indaujos, daug drožinėto dekoro elementų). Kadangi nuo mažens augau džiunglėse, gyvenimo Lietuvoje taip pat neįsivaizduoju be augalų: žydinčių ir šiaip žaliuojančių kieme bei kambariuose. Kai studijavau Sidnėjuje, laisvu metu uždarbiaudavau gėlių parduotuvėse. Ten išmokau jas komponuoti, todėl prekybininkai iki šiol pyksta, kad perku ne jų puokštes, o atskiras šakeles, – estetiškų namų dekoravimo principais dalijasi Jurgio žmona. Namai jai – ne namai, jei nežydi orchidėjų ir netviska veidrodžių. – Kol neapsilankiau Sidnėjuje ir nesuvokiau, kokį vis dėlto svarbų vaidmenį moters socialiniame gyvenime atlieka veidrodis, nemaniau, kad jis gali būti vienas svarbiausių namų aksesuarų. Kambodžos moterys neturi įpročio prie jo nuolat stypsoti – juk jos ir taip žavios, tiesa? (Juokiasi.) Tačiau gyvenimas Australijos sostinėje mane išmokė prieš išeinant iš namų į veidrodį žvilgtelėti gal dešimt penkiolika kartų.“

Aistringos dienos Sidnėjuje

Mergina manė praverksianti dienas ir naktis, kai tėtis, šiandien garsus Kambodžos politikas ir vienas stambiausių šalies verslininkų, ją, sulaukusią šešiolikos, ir trylikametį jos brolį išsiuntė mokytis į Australiją. Išplėšti iš pusiau laukinio gyvenimo, abu vaikai turėjo adaptuotis prie vakarietiškos civilizacijos standartų, konkurencinės kovos, rafinuotų manierų. Sako, kad ne sykį, eidami į mokyklą, pasiklysdavo tarp miesto mūrų. Prabėgus keleriems metams Yalin gyvenimas Australijoje įgavo naujų spalvų – sutikusi Jurgį, mergina taip įsimylėjo, kad pamiršo visas savo tautos tradicijas. Jau po penkių draugystės mėnesių juodu, merginos tėvams nežinant, susituokė (Kambodžoje vyrauja paprotys, kad dukrai jaunikį parenka tėvai ir ši su juo susipažįsta per vestuves; taip ištekėjo abi Yalin seserys). „Tik po kurio laiko, kai gimdytojai su šiuo mudviejų poelgiu susitaikė, o Jurgį pamilo kaip geriausią pasaulyje žentą, mano krašte iškilmingai, pagal budistų tradicijas, atšventėme vestuves“, – tarsi pasakų knygą vestuvių albumą varto Yalin. Sykiu ji neslepia, kad Sidnėjuje įsiliepsnojusi meilė reiškėsi labai kontrastingais pavidalais: ir aistra, ir ugningais ginčais, kai duždavo ne vienas indas, ir visiškais nesusipratimais, ir vėl begaline aistra… Šioji įsižiebė dar tada, kai abu studentai susitiko paskaitoje: Jurgis ką tik buvo grįžęs iš atostogų Lietuvoje, tad po ilgo skrydžio auditorijoje snūduriavo, o Yalin, praeidama pro šalį, jo miegus mėgino išblaškyti prie jaunuolio skruosto priglausdama šalto vandens buteliuką… Australijos sostinėje pora apsigyveno dviejų aukštų apartamentuose su kreminės spalvos sienomis, kurios, regis, sugerdavo ištisus metus į namus plūstančią šviesą. „Būstas tebuvo nakvynės vieta, nes neturėjome įpročio, kaip čia, Lietuvoje, sėdėti ant sofučių su televizoriaus pulteliais ir junginėti kanalų ar žiūrėti naujausių filmų. Mes daug laiko praleisdavome ir mieste, ir keliaudami po šalį. Grįždavome tik pasikeisti drabužių ir įjungti skalbyklės. Erdvioje, saulės prikaitintoje aplinkoje mudu dažniau galima buvo matyti vilkinčius tik apatinį trikotažą ar maudymosi kostiumėlius, nei mūvinčius džinsus ar bridžius“, – spalvingą romantiškų kelionių periodą jaunoji verslininkė prisimena kaip niūrios lietuviško rudens ar žiemos prieblandos kontrastą. Taigi ko stebėtis, kad ne tik mažajai Sidney, bet ir jos mamai kyla noras dabartinių namų sienas ištapyti sodriomis atogrąžų gamtos spalvomis. „Gal jau nereikia, – skeptiškas Jurgis, – nenoriu čia ilgai užsibūti, tingiu rūpintis remontu bei krapštytis darže, o tūkstančių mokėti namų tvarkytojams nenusiteikęs. Labiau linkęs turėti erdvų butą Senamiestyje.“

Įsimylėjėlių pora iki šiol mano, kad pats svarbiausias būsto kampas turėtų būti miegamasis, o kokybiškiausias baldas – lova, nes joje praleidžiama daugiau nei trečdalis gyvenimo. Anot Yalin, sapnų ir svajonių erdvėje turi sklisti neįkyrus rytietiškas aromatas, prie lovos tysoti švelnus kilimėlis, skambėti maloni ausiai, kiekvieną kūno ląstelę atpalaiduojanti muzika. Tačiau esminis gero miegamojo kriterijus – tobulas apšvietimas, prie kurio galėtum ir skaityti, ir patirti intymaus gyvenimo akimirkų. Ne mažiau svarbios ir spalvos: karamelės, kreminė, šviesaus šokolado. Ir jokių blizgių paviršių – tik matiniai. „Aš vaikystėje savo atskiros erdvės neturėjau, – prisimena Jurgis, – su tėvais bei seneliais gyvenome standartiniame sovietiniame trijų kambarių bute, kur bendra buvo tik svetainė. Miegodavau šalia tėvų lovos pastatytoje lovelėje su grotelėmis. Nors Yalin ir Jurgio namuose gausu kambodžietiškų bei Pietryčių Azijos dvasią atspindinčių dekoro detalių, bet talismano ar pačios brangiausios relikvijos iš atogrąžų šalies jie taip ir neparsivežė, nes… paprasčiausiai tokios neturėjo. Polo Poto režimo metais šeima gyveno kaime, tik vėliau tėvai persikėlė į sostinę Pnompenį, tad apie relikvijas ir kalbos negalėjo būti. „Esu išsaugojusi vienintelę mamos dovaną – žiedą“, – nostalgiškai sako Yalin ir primena, kad jos krašte namai puošiami ne tik relikvijomis, bet ir realų gyvenimą atspindinčiais paveikslais, taip pat Budos portretais, šventyklų vaizdais, peizažais, moterų figūromis. Ir, žinoma – drambliais.

Atogrąžų lietaus nostalgija


Jurgio žmona – didelė turgaus mėgėja, ypač žavisi lietuviškais kopūstais, tačiau visada pasigenda atogrąžų vaisių. Iš mažens ji įpratusi gyventi tarp vešlios augmenijos, tad Lietuvoje, dar neatėjus rudeniui, jau laukia pavasario, kai galės darbuotis darže. Sėti ir matyti dygstančius augalus – begalinis malonumas. Kaip ir stovėti prie viryklės, gaminti japoniškus, kiniškus, vietnamietiškus bei itališkus patiekalus. Beje, virtuvės interjero spalvas ši moteris įsivaizduoja pačias beprotiškiausias – iš džiunglių gyvenimo. O valgius? „Sykį ji mane tokiu žuvies padažu pavaišino, – intriguoja Jurgis, – jog maniau, kad tuoj pat apsivemsiu. Net neragavus – vien jau nuo kvapo – mane nupurtė. Pasirodo, ta žuvis su visomis žarnomis pūdoma (Indokinijos pusiasalio gyventojai tai vadina fermentavimu), paskui verdama sūriame vandenyje… Kažkoks siaubas. Įdomiausia, kad tas padažas ten toks populiarus, kaip pas mus pomidorų. Dar labiau nušiurpau, kai sužinojau, kad vienas mėgstamiausių khmerų patiekalų – virti užperėti kiaušiniai. Kosmosas, ar ne? O aš, savo ruožtu, Yalin nustebinau ančiuviais bei „dvokiančiu“ prancūzišku sūriu (reikėjo gerokai ją pakankinti, kad nurytų bent vieną kąsnį, – juokauju, žinoma).“ Šeimininkaujanti lietuvio žmona pagrindiniu virtuvės įrankiu laiko peilį, tiksliau – peilių kolekciją: nuo masyvaus duonriekio iki miniatiūrinio skustuvo. „Jums reikėtų pamatyti, kaip mano žmona kardo dydžio peiliu kokosų riešutus kapoja – ne vaizdas, bet tikras charakiris, – didžiuojasi Jurgis, – o išvirtus birius ryžius valgo net be įrankių – tiesiog rieškučiomis.“

Gyvendama Lietuvoje, kambodžietė labiausiai pasiilgsta galimybės kuo daugiau laiko praleisti lauke. Ji nuo vaikystės įpratusi į būstą grįžti tik vakarais – miegoti. Kol su dviem sesėmis bei broliu pešdamiesi neišsilakstydavo, tol į namus nepareidavo. Sako, kai vaikai susipykdavo, mėgdavo erzintis ir gąsdintis šleikštulį ir baimę keliančiais vabalais: vienas ant kito stengdavosi užmesti ar vorą, ar šimtakojį, ar kokią kitą pabaisą, išlindusią po atogrąžų liūčių džiaugtis saule. „O dabar pylos, jei laiku namo nepareina ir nepaskambina, gauna Jurgis, – karingai nusiteikusi Yalin. – Viską galėčiau atleisti, bet neištikimybės – niekada!!! Sykį sesuo, gigantišku peiliu (štai kodėl man tokia brangi šių stalo įrankių kolekcija!) pjaustydama ungurį, parodė, kas galėtų nutikti Jurgio „pasididžiavimui“, jei šis pasuktų pas kitą merginą (juokiasi).“ „Iki šiol Yalin man negali dovanoti, kad kai rudenį su dukrele viešėjo Kambodžoje ir vaikas staiga susirgo maliarija, kasdien nepaskambindavau. Tada aš mylimajai pasakiau, jog nuskristi į Pnompenį būtų buvę pigiau, nei kalbėtis telefonu, o dabar – dar ir priekaištų susilaukiu, – nesutinka Jurgis. – Ji netiki, kad, nustojęs skambinti, pradėjau taupyti bilietui (kvatoja).“ „O man ne vis tiek: sužinoti, ką veikia ir kaip jaučiasi mylimas žmogus, – gyvybiškai svarbu, – visai rimtai kalba Jurgio žmona. – Kai apsilankau gimtinėje, pirmiausia visa šeima pietaujame ir dalijamės naujienomis, paskui su mama einu į kambarį, kuriame gyveno senelis ir kuriame dabar stovi Budos statulėlė, – čia meldžiamės už gyvuosius ir mirusiuosius, šnekamės su jais. Nakčia, kai milžiniškame moliniame kubile atvėsta per dieną saulės įkaitintas lietaus vanduo, einu maudytis.“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Verslas Kambodža
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką