Kiek metų jau gyveni Lietuvoje?
O, Dievulėliau, čia esu jau 18 metų. Atvykau iš būtinybės, nes mano tėvai čia atvažiavo dirbti. Tuo metu man buvo 15 metų ir neturėjau kitokio pasirinkimo, kaip tik keliauti kartu.
Ar daug žinojai apie Lietuvą prieš čia atvykdama?
Airijoje labai gera švietimo sistema, taigi apie Baltijos šalis pirmą kartą išgirdau dar 1990 m. Žinojau, kad šios šalys ilgai kovojo dėl savo nepriklausomybės išsaugojimo ir išsilaisvinimo nuo priespaudos. Turbūt dėl to, jog esu airė, tai pasirodė svarbu, kadangi mūsų valstybes sieja panašios istorijos. Taip pat žinojau, jog lietuvių kalba panaši į airių ir kilusi iš indoeuropiečių kalbos.
Turiu draugų, su kuriais bendrauju jau 18 metų ir turbūt šios draugystės tęsis iki pat mirties. Lietuviai, kai pirmą kartą juos sutinki, būna susikaustę, tačiau, kai artimiau susipažįsti, pamatai, jog jie šilti ir draugiški.
Apie Lietuvą ar lietuvius neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Tačiau čia patyriau didžiulį kultūrinį šoką. Atvykome žiemą ir iškart pastebėjome, kad visur sniego iki kelių, temsta jau 3 valandą dienos, o visi aplinkui niūrūs ir vaikšto nesižvalgydami į šonus. Deja, toks buvo mano pirmasis įspūdis. Niekas nesišypsojo, nesišnekučiavo, o žmonės parduotuvėse už prekystalių elgėsi taip, tarsi darytų didžiulę malonę vien tik atkreipdami dėmesį į pirkėjų prašymus. Pirmoji mano misija buvo susirasti paštą ir išsiųsti laiškus draugams bei giminėms į namus. Tai buvo pakankamai sunku, kadangi visi šnekėjo tik lietuviškai, rusiškai arba vokiškai. Tuo metu aš taip pat išsiskyriau ir savo išvaizda, kadangi nesirengiau kaip tuometinis tipinis paauglys Lietuvoje. Nešiojau didžiulius kerzinius „Dr. Martens“ batus, daug sidabrinių papuošalų ir marškinius su savo mėgstamais roko ar repo atlikėjais. Susilaukdavau nemažai perkreiptų žvilgsnių, bet nesakyčiau, kad man tai rūpėjo.
Turbūt esi girdėjusi daug mitų apie Lietuvą. Kuriuos iš jų galėtum pavadinti didžiausiomis nesąmonėmis?
O, taip, girdėjau tikrai nemažai. Puikiai atsimenu, kaip maždaug prieš 8 metus vienas Amerikos lietuvis, atvykęs čia atostogauti, vartydamas žurnalą didžiai nustebo, jog čia „iš tikrųjų“ yra žmonių, vairuojančių Bentley. Girdėjau pačių įvairiausių mitų ir klausimų apie Lietuvą: „ten visur arkliai ir vežimai?“, „girdėjau, lietuvių merginos daro, ko tik pageidauji – jos juk itin paklusnios“, „ar tiesa, jog jie mėgsta valgyti kiaulės ausis ir kojas?“ ir kitų.
Kodėl tu pati myli Lietuvą?
Myliu Lietuvą dėl dviejų priežasčių – jos žmonių ir grožio. Nors lietuviai nėra ypatingai plepūs ar besišypsantys, tačiau jie yra nuoširdūs (čia nešneku apie pramogų pasaulio atstovus). O tai aš vertinu daug labiau nei tuščias šypsenas. Šou versle, kuriame sukuosi, jų matau nemažai, todėl tikrai gera gyventi šalyje, kur žmonės vertina nuoširdumą. Turiu draugų, su kuriais bendrauju jau 18 metų ir turbūt šios draugystės tęsis iki pat mirties. Lietuviai, kai pirmą kartą juos sutinki, būna susikaustę, tačiau, kai artimiau susipažįsti, pamatai, jog jie šilti ir draugiški.
Mane erzina, kad lietuviams dažnai sunku suvokti, jog užsienietis gali čia laimingai įsikurti. Taip pat, kai žmonės nustemba, jog laisvai kalbu lietuviškai. Kodėl? Nes niekada apie tai neparašiau pranešimo žiniasklaidai?
Pati šalis apdovanota grožiu. Vien ko verta Kuršių nerija! Vilnius yra nuostabus miestas gyventi ir auginti šeimą. Iš visų Europos sostinių Vilniuje oras pats švariausias. Jame gausu žalių parkų, žaidimų aikštelių, čia jauku, o gyvenant centre visur galima nueiti pėstute arba nuvažiuoti dviračiu. Aš gimiau mažame miestelyje ir negalėčiau įsivaizduoti savęs gyvenančios milžiniškame mieste.
Dar vienas dalykas, dėl kurio myliu Lietuvą – požiūris į maistą. Man patinka, kad jūsų šalyje populiarūs išliko patiekalai, kurie kitose šalyse būtų laikomi „senoviniu maistu“, pvz., grikiai. Mūsų vaikai juos labai mėgsta.
Ar yra dalykų, kurie Lietuvoje tave vis dar erzina?
Mane erzina, kad lietuviams dažnai sunku suvokti, jog užsienietis gali čia laimingai įsikurti. Taip pat, kai žmonės nustemba, jog laisvai kalbu lietuviškai. Kodėl? Nes niekada apie tai neparašiau pranešimo žiniasklaidai? Žinoma, yra ir kitų dalykų, kurie mane erzina, tačiau problemų galima rasti visur, kur pažiūrėsi. Tačiau geri dalykai tikrai nusveria blogus.
Ką atsakai draugams iš užsienio, kai jei paklausia, kokia gi ta Lietuva?
Sakau, jog tai vieta, kurią aplankys pirmą kartą ir įsimylės. Pasakoju jiems, jog gyvenimas čia pastaruosius metus buvo nuostabi kelionė – galimybė išvysti, kaip viskas keitėsi, vystėsi ir plėtėsi. Taip pat jiems sakau, jog čia – namai.
Filme „Redirected / Už Lietuvą!” šaržuotai pateiktas Lietuvos įvaizdis. Kaip manai, ar tai gali padėti atkreipti užsieniečių dėmesį į mūsų šalį?
Jis neabejotinai atkreips užsieniečių dėmesį! Ir esu tikra, kad paskatins apsilankyti Lietuvoje.
