-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

38 km tarp bažnyčių nubėgęs R.Žiogas išreiškė palaikymą sergantiesiems: „Dievas ir šou pasaulis – suderinama“

Žinomas renginių vedėjas Remigijus Žiogas, nors ir praradęs visą savo veiklą net ne pusmečiui, o ilgesniam laikotarpiui, vilties prarasti nežada. Pokalbio su 15min metu jis prisipažįsta, jog sunkiomis gyvenimo akimirkomis jam padeda Dievas. Būtent dėl to jis nubėgęs 38 km atstumą nuo Šv. Pranciškaus Asyžiečio iki Šventosios bažnyčios, o savo pavyzdžiu jis sieksiantis įkvėpti visus, kam dabar sunku tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Remigijus Žiogas
Remigijus Žiogas / Luko Skėrio ir asmeninio albumo nuotr.

– Kaip jums kilo idėja bėgti, galima sakyti, beveik maratoną?

– Iš tikrųjų tai dabar visame kame matome daug negatyvių minčių – visur tik koronavirusas. Natūraliai, visą dėmesį į tai ir sutelkiame, taip nustumdami kitus prioritetinius dalykus. Susitelkiame į pačią ligą, bet ne į sveikatą. Ko mums trūksta dabar, tai raginimų, kaip namuose ar gamtoje sveikai gyventi. Sportas yra tapęs antraeiliu dalyku. Nors ir kalbame apie sveikatą, tačiau tik per koronaviruso prizmę.

O šito bėgimo tikslas buvo stiprinti savo sveikatą, imuninę sistemą ir pranešti, kad pakiltume nuo savo sofų. Nubėkime tą atstumą, sportuokime namuose, darykime, judinkime save. Pats gyvenime niekada nebuvau bėgęs tokio maratono. Tiesa, maratono ir neįveikiau, nes nuo bažnyčios iki bažnyčios tebuvo 38 km, o maratonas yra 42 km.

Taip 38 km mes trise pradėjome, bet įveikėme dviese, nes kitam kolegai, kuris nėra bėgikas, buvo sunkiau. Nors mintis ta ir buvo, kad bėga neprofesionalai, bėga žmonės, kurie nėra bėgikai. Ir iš tiesų, žmonės gali tai padaryti. Jeigu asmuo išsikelia tikslą, kuris jam yra svarbus, jis gali jį pasiekti. Ir jeigu jis galvoja, kad to padaryti negalės, jis smarkiai klysta – mes galime kur kas daugiau, nei patys galvojame.

Taigi taip prieš bėgimą mes paprašėme pranciškonų, kad palaimintų mūsų kelią, ir jie sutiko. Dabar jau dažniau praktikuosime bėgimą nuo bažnyčios iki bažnyčios – tokia mūsų maldos forma už visus sergančius.

Pats esu tikintis, tai daugiau buvo skirta tam, nes gegužės 17 dieną turėjo vykti Vilties bėgimas. Dar yra ieškoma formų, kaip jis galėtų vykti, nes negalima rengti masinių renginių. Mano inspiracija ir buvo ta, kad žmonės galvotų apie Vilties bėgimą. Vilties visuomenei, Lietuvai dabar labai reikia. Nors ir baigsis karantinas, žmonės nežinos, kaip sugrįžti į sociumą, kaip toliau elgtis.

Asmeninio albumo nuotr./Remigijus Žiogas su dukra Riana
Asmeninio albumo nuotr./Remigijus Žiogas su dukra Riana

Neraginu grįžti į tai, kas buvo, bet raginu rimtai pažiūrėti į sveikatą, galbūt mažiau vartoti riebalų, cukraus, sveikai maitintis, rimčiau žiūrėti į tai, kas mes esame ir ką mes darome.

– Ar anksčiau dalyvavote bėgimuose? Kada atsirado jūsų gyvenime ši kombinacija – sportas ir Dievas?

– Ta kombinacija atsirado gal 2014 m., kai pirmą kartą bėgau kilometrą. Bėgiodavau ir vidurinės laikais, bet tuo metu nesuvokiau, kodėl bėgu, ką ten darau. O 2014-ais metais jau buvau vedęs ir jau turėjau vaiką. Tada galvojau, kad metas pamėginti šią veiklą – nubėgau kilometrą, po metų nubėgau jau tris.

Vėliau kažkam apie tai pasigyriau ir idėją pasigavo Mažeikiai, jie 2016 m. jau organizavo Vasario 16-osios bėgimą. Tada mane pirmą kartą pakvietė bėgti ir aš nepasigilinau, kiek reikia bėgti – galvojau, kad gal bus kilometras, du ar trys – juk tiek dar galiu nubėgti.

Kai stovėjau prie starto linijos, mane pristatė, kad štai, Remigijus Žiogas, žinomas šou verslo atstovas, taip pat bėgs 10 kilometrų... Tada aš žagtelėjau, bet nebeturėjau, kur trauktis. Ir taip pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad yra situacijų, kur turiu atstovėti save. Taip tuos 10 km ir įveikiau, suvokęs, kad tai nėra kažkokia riba, nors anksčiau buvau sakęs, kad ne, tai ne man, aš tikrai to nepadarysiu.

Asmeninio albumo nuotr./Remigijaus Žiogo bėgimas
Asmeninio albumo nuotr./Remigijaus Žiogo bėgimas

Mes dažnai gyvenime sau dedame tokius blokus, jog kažkas esą yra ne mums. Bet per tokią bėgimo discipliną, per sporto discipliną žmogus supranta, kad gyvenime gali pasiekti daugiau. Ir dar jis gali turėti tikėjimą, remtis į Dievą, kaip draugą, kaip į atsvarą, sakyti, Dieve, padėk, kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Šou verslas ir bažnyčia man yra du visiškai suderinami dalykai

Dabar mes matome daug baimės, visur korona ir korona... Ji tampa tokiu vos ne šėtono keiksmažodžiu. Bet kai žmogus turi Dievą, tas koronavirusas tampa visai nebaisus. Tu matai bundančią gamtą, žmones, kurie vėl grįžta prie vertybių, toje gamtoje tvarkosi... taip ir mano gyvenime Dievas visada buvo šalia. Jis man padeda lengviau įveikti tuos paprastus gyvenimo iššūkius.

Ir taip, man bėgimas yra iššūkis. Pirmą kartą gyvenime turėjau 38 km iššūkį – kojas skaudėjo, dar ir dabar skauda, bet aš įveikiau. Gali būti kelias nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo namų iki mamos namų ar nuo namų iki mokyklos... Mes kažkokį gyvenime kelią patys pasirenkame, kurį einame, bėgame, nešame ar darome ką kita. Tai to mano pasirinkto kelio nuo bažnyčios iki bažnyčios mintis ir buvo ta, kad metas išsikelti iššūkius.

Asmeninio albumo nuotr./Remigijaus Žiogo bėgimas
Asmeninio albumo nuotr./Remigijaus Žiogo bėgimas

Taigi, koronavirusas nėra tai, kad sėdime tarp keturių ir sienų ir tai mus atleidžia nuo atsakomybės.

– Tai, ką jūs kalbate, man yra visiškai nauja. Nesu girdėjusi, jog krikščioniškos bendruomenės taip smarkiai įsitrauktų į sportinę veiklą. Ar daug tokių žmonių įsijungią į iniciatyvas?

– Įsijungia daug. Dabar labai aktyvūs yra bendruomenių namai, krikščionių katalikų centrai, yra maldos grupės, pavyzdžiui, yra ir vyrų maldos grupių. Ir nėra taip, kad ten rinktųsi močiutės ir seneliai – ten renkasi mano bendraamžiai, tarp jų yra ir daug verslininkų.

Aš pats priklausau pranciškonų bendruomenei, mes gan aktyviai studijuojame Šventąjį Raštą. Pranciškonai dabar kuria ir įvairiausias laidas, kurios ir šią dieną motyvuoja būti tose aktualijose ir ieškoti sprendimų. Tai nėra taip, kad bažnyčioje yra vien diedukai ir močiutės. Tai – senos klišės. Dabar daug jaunimo tiki į Dievą, eina į bažnyčią ir ieško tos tiesos, kelio.

Tarkim, aš šou versle esu 15 metų, bet Dievas su manimi kartu visus 37-erius metus. Tai šou verslas ir bažnyčia man yra du visiškai suderinami dalykai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Remigijus Žiogas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Remigijus Žiogas

– Šou verslas daugelio akimis atrodo kaip tas, kurio vertybės kaip tik yra materialistinės, dažnai nesutampančios su tikinčiųjų pasauliu. Jūs sakote, kad tai yra suderinami dalykai. Kaip juos suderinate? Ar nėra sunku?

– Ieškome kompromisų – dalyvauju diskusijose, rengiu įvairiausius pietus ir vakarienes, kuriose dalyvauja įvairių religinių konfesijų atstovai ir tie patys pranciškonai. Mes renkamės – mūsų namuose, kitų namuose – ir diskutuojame apie tai: kur yra vertybės, kas galima, kas negalima, kas yra gavėnia, kas – adventas, kur baigiasi linksmybės, kur prasideda darbas.

Kiekviename darbe, kad ir čia, mes tiesiog ieškome pusiausvyros. Tikiuosi gyvenime šitaip rasti harmonijos – tiesa, tai nėra lengvas uždavinys. Juolab kad mūsų darbe yra ir narkotikų, ir alkoholio, ir įvairiausių dalykų, kurie traukte traukia.

Bet aš turiu Dievą, todėl nesu gyvenime nei pakėlęs taurelės, nei žinau kokso skonio. Man yra lengva, nes turiu tikėjimą.

„TV TOPAS“ archyvo nuotr./Remigijus Žiogas
„TV TOPAS“ archyvo nuotr./Remigijus Žiogas

– O kaip jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?

– Man tai buvo atradimas, nes tėvų ugdomas tikėjimas yra daugiau tradicija. Tai eiti per Velykas į bažnyčią, tai sekmadienį, štai, močiutė eina, tai gal eik su ja... Tad mano laikais tai buvo privaloma tradicija. Bet šeštoje klasėje įstojau į katalikišką jaunimo organizaciją „Ateitininkai“, kuri skamba kaip ateistai, bet tai yra tikintys asmenys.

Man ji labai patinka, aš netgi turiu jų ženklo tatuiruotę, nes ši organizacija mane padarė tuo, kas esu dabar. Taigi, ta katalikų bendruomenė, tas katalikų jaunimas mane ir suformavo. O Dievą atradau galbūt 12-oje klasėje per įvairiausius užsiėmimus, mane veždavo į vasaros stovyklas. Čia taip pat tapau vadovu ir šiek tiek pasigilinau į religiją.

Dabar man gyvenime yra atidarytos visos durys, nes yra daug lengviau į viską eiti, kai turi tikėjimą.

Žmogus egzistencinių klausimų klausia tik tada, kai yra alkanas. Kodėl aš? Kodėl man? Kodėl ne jam? Ir iš viso – kur tas Dievas, kur ta gyvenimo prasmė?

– Dažnai sakoma, kad šiais laikais tikinčiųjų labai sumažėjo. Kaip manote, kodėl visuomenėje vyrauja tokios nuotaikos?

– Dabar gyvenime individualizmo laikais, kai viskas yra nukreipta ne į sociumą, o į mus pačius. Turime telefonus, kuriuose galime rasti visą informaciją, ir žmogui nebėra siekiamybių. Mes viską gauname. Telefonu tu gali užsisakyti kelionę per dvi minutes, užsakyti maistą, prekes... Žmogus viską, ko nori, gauna.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Remigijus Žiogas su dukra
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Remigijus Žiogas su dukra

O Dievas žmogui, mirtingajam, kuris neturi jokių sąsajų su religija, yra reikalingas tik tada, kai yra blogai. Ir šiuo laiku mes visko turime – karo nėra, darbus bent iki pandemijos turėjome, tai, manau, ir po jos turėsime, turime visas gyvenimo galimybes. Taip gerai Lietuva gyveno turbūt nebent Vytauto Didžiojo laikais – ji turi ir pripažinimą pasaulyje, ir lietuvis yra gerbiamas, tad turime viską, ko gali trokšti bet kuri valstybė.

– Ar tai nėra užsiliūliavimas šitoje realybėje, kai tiesiog žmonės tendencingai nebekelia egzistencinių klausimų?

– Žmogus egzistencinių klausimų klausia tik tada, kai yra alkanas. Kodėl aš? Kodėl man? Kodėl ne jam? Ir iš viso – kur tas Dievas, kur ta gyvenimo prasmė? O kodėl žmogui reikia keistis, kai jis gauna visko, ko trokšta šitame materialiame pasaulyje? Nori automobilio – yra lizingas. Nori būsto – yra lizingas.

Taip užsisuki kapitalizmo karuselėje ir tau nebėra jokio gyvenimo sverto ar prasmės ieškoti kokių nors vertybių. Kam to reikia, kai esi priklausomas nuo komunalinių mokesčių, nuo paskolų ir nuo paviršutiniško buitizmo. Tik užsigalvoji apie tai, kad, tarkim, vyksi į Turkiją, Tailandą ar Paryžių ar tai, kad surinksi like‘ų. Gyvenime tiesiog tenkini savo ego.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijaus ir Rovenos Žiogų sūnaus Rojaus krikštynų akimirka
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijaus ir Rovenos Žiogų sūnaus Rojaus krikštynų akimirka

Bet džiaugiuosi, kad visuomenė bunda. Džiaugiuosi ir tuo, kas dabar vyksta. Kuo toliau, tuo labiau jauni žmonės eina į bažnyčią, kelia egzistencinius klausimus, valo gamtą (esu ne kartą matęs kaip eina jaunuolis ir pakelia nuo žemės šiukšlę). Matau, kaip jaunimas pagarbiai ir gražia elgiasi. Tai nėra vien taip, kad mes esame vien tos šakos atstovai, jog mums rūpi tik kapitalizmas, materializmas...

Daug žmonių grįžta prie esminių vertybių – prie šeimos, prie paties darbo, prie pagarbos vienas kitam. Manau, tik laiko klausimas, kada mes nebevertinsime naujų BMW ar kitų materialių dalykų.

Vis dėlto dar turime keisti suvokimą, kad tikintis žmogus yra diedukas ar bobutė, prieš mirtį einanti atgailauti. Yra labai neteisingai suformuluota patarlė „būkime biedni, bet teisingi“. Manau, kad šiuolaikinis katalikas gali būti ir turtingas, ir teisingas. Kažkodėl suvokiame, kad jeigu žmogus yra turtingas, tai yra ir materialiai apsirūpinęs.

Bažnyčia jau tikrai nebėra tabu.

Ne, turtingas žmogus gali būti ir dvasiškai. Šiuolaikinis krikščionis suvokia, kad mes turime būti ir turtingi, ir teisingi. Turtingi visapusiškai – išsivalykime savo vidų nuo materialių dirgiklių, kurie mums sako, kad mes visko norime. Reikia nebenorėti. Reikia tikėti, kad esi stiprus ir turtingas vidumi.

Asmeninio albumo nuotr./Remigijus Žiogas su dukra Riana
Asmeninio albumo nuotr./Remigijus Žiogas su dukra Riana

Ta materija pritraukia, jei pats esi įdomus ir turi turinį. Manau, kad žmogus grįš prie paties turinio – reikia vertinti mokslą, išsilavinimą, gebėjimą atlikti kokį nors amatą, ir tai bus vertybė. Dabar tai irgi yra vertybė – per koronavirusą supratome, kad 90 proc. specialybių tiesiog yra nereikalingos.

– Grįžtant prie pramogų pasaulio. Ar nesulaukiate neigiamų reakcijų, galbūt ir keistų klausimų, kodėl užsiimate dvasine veikla?

– Sulaukiu daug neigiamos reakcijos iš tų žmonių, kurie galvoja, kad visa tai darau dėl populiarumo. Va, Žiogas vėl siekia dėmesio, serga narcisizmu. Ne, tokia forma noriu pasakyti visiems, kad viso to reikia.

Beje, žinomi žmonės tai supranta ir su daug žinomų verslo atstovų pasisveikinu ir bažnyčioje. Klaipėdoje tikrai yra Eglė Jackaitė, kuri lanko bažnyčią ir mes su ja padiskutuojame religiniais klausimais. Tas pats Ramūnas Vyšniukas su savo vaikais eina į bažnyčią, kur, atrodo, kad jis tai tūsovčikas. Taigi, daugelis mūsų lankome krikščionių bažnyčias, tik skirtingose parapijose.

Bažnyčia jau tikrai nebėra tabu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius