Kiekvieną kartą, kai kas nors fotografuojasi nuogas, kai kloja išpažintis, šoka parašiutu ar gimdo vandenyje, žmonės klausia: „Kodėl?“ Atsakymų gali būti pačių įvairiausių: nes „man tai svarbu“, nes „aš taip noriu“. O man tiesiog taip įdomiau. Jei įdomu ir jums – tęsiu, jei ne – jūs šį puslapį jau pravertėte, ir man neberūpi, ką manote.
Taigi – aš, Agnė Jagelavičiūtė (31)...
Mokausi Vilniaus dailės akademijoje ketvirtame tapybos kurse ir kuriu drabužius teatro spektakliams. Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre tapo praėjusių metų teatro hitu. Šiuo metu kuriu kostiumus Baltijos baleto teatro trupei, kuri su režisiere Marija Simona Šimulynaite priešaky stato spektaklį „Saulės smūgis“ pagal „The Beatles“ muziką. Premjera Teatro arenoje visai netrukus – spalio dešimtąją. Su režisieriumi Romu Zabarausku ruošiamės juostos „We Will Riot“ („Streikas“) filmavimo darbams – šiam filmui taip pat renku kostiumus.
Keista, tačiau tapybos studijos įkvėpė grįžti prie to, ką kažkada studijavau, – drabužių dizaino. Tada turbūt trūko prasmės, kad po studijų būčiau rimčiau tuo užsiėmusi. Nemokėjau į drabužių dizainą pažiūrėti kaip į meną, žiūrėjau į jį kaip į buką suknelių paišymą. Pradėjusi studijuoti tapybą supratau, kad nėra labai svarbu, kuo žongliruoti – drabužiais, teptukais ar kaladėlėmis, nes menas prasideda ne nuo formos, o nuo minties. Dabar viską jaučiu daug giliau. Gal tiesiog suaugau?
Nuolat puldinėju prie įvairiausių hobių, užsiėmimų, tačiau mano kelias į meną visada buvo nuoseklus: mokiausi gimnazijoje, kurioje buvo sustiprinta dailė, po jos stojau į dizaino kolegiją. Visada lavinau savo meninę regą, o su ja savaime gerėjo ir skonis. Atsidariusi spintą tikrai negalvoju, ką turėčiau apsirengti, kad tą dieną būčiau stilingiausia. Pamačius vieną ar kitą drabužį šauna mintis, prie ko galėčiau jį priderinti ir kokia proga apsirengti. Gali būti, kad spintoje jis išgulės devynis mėnesius nepaliestas, nes buvo nupirktas konkrečiai progai.
Nežinau, kas yra pašaukimas, nenoriu spekuliuoti tokiais rimtais žodžiais. Nenoriu, kad mano interviu atrodytų labai mandras, – atseit pastudijavau ir dabar lengvai manipuliuosiu „protingomis“ sąvokomis. Manau, visi galime daryti daugybę dalykų vienu metu, o sprausti save į rėmus – mažų mažiausiai neetiška. Menas – mano pašaukimas, bet nustoti ieškoti neketinu. Kuriu, rašau feisbuke apie maistą (norite, galite ir jūs paskaityti – „Agnė Jagelavičiūtė: Pasimatykime virtuvėje“), dirbu... gyvenu. Charlesas Baudelaire’as yra pasakęs, kad tokio dalyko kaip įkvėpimas neegzistuoja – viskas ateina per darbą, ir aš su tuo sutinku. Mes visi tokios štai būtybės: jei kur nors įninkame, tai ilgam. Ar tai būtų darbas, ar linksmybės, ar meilė pagaliau...
Kai pritrūksta idėjų, einu į miestą. Mane, kaip ir daugumą šiuolaikinių menininkų, įkvepia ne apniukusios kūdros, o žmonės. Žmonės Vokiečių gatvėje, žmonės Viktoro Diawaros menų fabrike „Loftas“, žmonės „in Vino“, žmonės internete... Ir net jei vakar „žmonių „in Vino “ buvo padauginta, mano diena prasideda labai anksti. Keliuosi šeštą septintą ryto, nes tai – pats geriausias laikas kurti, nesvarbu – reikia rašyti ar piešti eskizus. Dirbu maždaug iki vienuoliktos, o paskui ta mūza, matyt, eina miegoti, o aš – į teatrą.
Banalu sakyti: „Draugų turiu nedaug.“ Taip, turiu jų nedaug, bet ir nemanau, kad jų reikia turėti daugybę. Tik kvailiams atrodo, kad žmonės, esantys vienoje patalpoje ar tame pačiame renginyje, yra draugai. Be draugų, juk pasitaiko bendražygių, kolegų, tiesiog pažįstamų... Net ir su kiekvienu draugu sieja skirtingos patirtys: vienas žino vienokių paslapčių, kitas – kitokių. Buvo laikas, kai mano paslaptis žinojo visas pasaulis, o dabar pačių slapčiausių paslapčių nežino niekas.
Kai tau per trisdešimt, daug apie save žinai: žinai, ką galbūt reikėtų keisti, ir nebekuri apie save jokių iliuzijų, žinai, ko gali iš savęs tikėtis ir ko – ne. Nesakau, kad negalėčiau nuveikti ko nors įspūdingo, bet ateina laikas, kai net nesąmonėmis savęs nebenustebinsi. O kitus? Jau daug metų nebegalvoju, ką pamanys kiti, nors ir pati dažnai susiduriu: negalima, neturiu pinigų... Noriu į kalnus, o važiuoti negaliu, nes mano kaulai lūžta vos trinktelėjus. Moralinių draudimų mano gyvenime taip pat netrūksta, bet jų randasi ne dėl kitų, o dėl savo pačios nuomonės, požiūrio. Gali būti gėda prieš save, bet tai visiškai nereiškia, kad tą patį jausiu prieš kitus.
Žodis „menininkas“ dažnai turi keistą spalvą: vieniems jis – nepareigingas, rūkalais prasmirdęs veikėjas, kitiems – susireikšminęs snobas, bet tikriausiai nėra nei viena, nei kita. Laikai, kai „alkanas menininkas buvo geras menininkas“, seniai praėjo, ir sėkmingas menininkas dabar nelabai skirsis nuo verslininko, tik bus gal labiau apsiskaitęs. Žinoma, šiek tiek ironizuoju. Tačiau kalbėti apie meną nelengva, ypač pramoginiame žurnale, nes žinau, kad menas – tai ne koks nors ant sienos kabantis paveiksliukas, o tokia pati priemonė kaip politika, galinti formuoti visuomenę, parodanti jai jos pačios atspindį.
Todėl menas, vertinamas kriterijumi „gražu negražu“, nėra joks menas, ir menininkas nėra joks spalvotojas, vytelių pynėjas ar puodelių žiedėjas – jis pirmiausia privalo būti mąstytojas. Žmonės labai mėgsta rėkti, kad „štai jau šita nesąmonė, kaip, tarkime, garsusis „vamzdis“ prie Neries, tikrai – ne menas!“ Bet juk tai tas pats, kas rėkti, kad poezija kinų kalba nesąmoninga vien todėl, kad nemoki tos kalbos.
Į klausimą apie televiziją, kurį vis dar gana dažnai man užduoda, atsakymo neturiu net sau... Nuo tada, kai ten nebedirbu, daug kas joje pasikeitė. Iš esmės televizija prarado savo prestižą, ir nebematau, kad kas nors ypač didžiuotųsi ten dirbdamas. Nors tikriausiai, kaip ir visa kita gyvenime, tai priklauso nuo daugybės dalykų: žmonių, su kuriais dirbi, nuo projekto koncepcijos, galų gale – atlyginimo. Vis dar kelia šypseną nuolatinis prodiuserių aiškinimas, kad „tu gauni ne tik atlyginimą, bet ir reklamą“, – lyg ja būtų galima atsiskaityti su elektros tinklais... O jei tau netinka, staiga tampi „aikštinga žvaigžde“. Su keliais seniai pažįstamais prodiuseriais retkarčiais pasikalbame, kad „gal kada nors“, o yra ir tokių, su kuriais ne tik nedirbčiau, bet ir nesisveikinčiau – tiesiog jų negerbiu.
 |
| Luko Balandžio nuotr./ Agnė Jagelavičiūtė |
Kartais pagalvoju, kas būtų, jei mano gyvenime nebūtų televizijos. Ar būčiau kitokia? Vargiai... Visada, dar mokydamasi mokykloje, kalbėjau garsiai, norėjau viską išbandyti, buvau berniukiška. Sunku įsivaizduoti, kuris mano kelias būtų buvęs visiškai kitoks nei dabar. Matyt, tik vieninteliu atveju: jei po vestuvių būčiau susilaukusi vaikų. Bet taip neatsitiko, ir niekas nežino, kas būtų, jeigu būtų...
Kai stojau į Dailės akademiją, mane kaustė baimė, kad šleifas, atsiradęs po televizijos, labai trukdys, bet, pasirodė, – ne. Terpė, kuri visiškai nesidomi blizgių žurnalų reikalais, yra būtent ten, todėl sunkumų neiškilo. Tiesą sakant, tuomet kraštutinai vengiau patekti į kadrą, provokuoti nereikalingą dėmesį, o dabar apie tai nebegalvoju. Einu, kur norisi eiti, kur turiu laiko, ir negalvoju, bus ten koks fotografas ar ne. Nusispjaut! Kai koks kvailelis sukurpia anekdotą apie mane ar koks portalas parašo, kad išvykau „nežinia kur su nežinia kuo“, pagalvoju: na, ką, tai – jų darbas, nors iki galo ir nesuprantu koks, bet jei tai padeda jiems išgyventi – džiaugiuosi.
Mėgstame kalbėti apie žinomumo kainą. Anksčiau maniau, kad populiarumas iš manęs atėmė labai daug: sugriovė keletą santykių, tiksliau, tuos pačius – keletą sykių, o dabar galvoju, kad tas žmogus buvo kvailys, jei manė, kad primityvūs dalykai yra rimti ir svarbūs. Paskaičiusi antraštę ar pamačiusi nuotrauką niekada nebegalvoju, kad tai – tiesa. Na, pamatė mane su kažkuo apsikabinusią?! Sakote, „pagavo“? Bet aš ir nebijau būti „pagauta“, nes neturiu ko slėpti!
O dabar apie „nežinia kur ir nežinia su kuo“. Man trisdešimt vieni ir išvengti klausimų apie „O kodėl tu dar ne?..“ neišeina. Kažkas pasakė frazę (nieko kvailesnio nesu girdėjusi): „Jau laikas savo vaikus į mokslus leisti, o ne pačiai mokytis.“ Hmmm... O gal moterims apskritai nereikia mokytis? Ir vairuoti? Balsuoti?.. Bet vaikas – ne matrasas iš televizijos parduotuvės, kad tik jo užsimaniusi surinktum trumpąjį numerį ir jį pristatytų, o jei netinka – po dviejų savaičių grąžintum. „Pasidaryti“ vaiką (siaubas, koks baisus žodis!) nėra taip jau sudėtinga, ir bent teoriškai įsivaizduoju, kaip tai daroma. Sudėtinga visa kita, todėl šį klausimą spręsiu tikrai ne su visais ir ne tada, kai kaimynkom Irenai ir Natalijai iš ketvirto aukšto tai parūps.
Kiek pamenu, vertybių sistemos ILGAI IR LAIMINGAI niekas neatšaukė, tad ketinu truputį palaukti. Kita vertus, kvailys ne tas, kuris nedaro klaidų, o tas, kuris jas kartoja. Sykį džiaugsmingai pasakojau apie savo santykius, tiksliau – santuoką, ir ji baigėsi dorai nė neprasidėjusi. Šiuo metu ji jau anuliuota net ir Bažnytiniame teisme, o mano buvęs vyras prie altoriaus ką tik nusivedė mylimą moterį. Be dalelės pavydo linkiu jiems kuo didžiausios laimės, nes gyvenimas tuo ir nuostabus, kad žvelgi pirmyn, ne atgal.
O nesėkmė manęs nuo santuokos neatkratė ir tikiu, kad galbūt kada nors viskas išsispręs savaime. Nors žinau, kad nesu dovanėlė, ir tokių dalykų, apie kuriuos esu girdėjusi kažkokiame interviu, kaip „atsikeliu valandą anksčiau nei mylimasis, pasidažau ir grįžtu į lovą“ iš manęs sulauksit nebent kai pragaras užšals. Vat kiti sakys: „Todėl tu to mylimojo ir neturi...“ Turėt ir nenoriu. Noriu tikrybės. Ji nesimėto.
Meilėje esu toks romantiškas bernas. Nemoku koketuoti, slėpti, maivytis, nekenčiu žaisti pelės ir katės. Įsimyliu lengvai stiprius, intelektualius, dažniausiai labai sudėtingus vyrus, su kuriais dažnai ne tik gyventi, bet ir būti sunku.
Šiaip jau priimta manyti, kad žmonės, apie kuriuos rašo žurnalai, yra labai nepastovūs: nuolat susieina, skiriasi, čia, žiūrėk, – su vienu, čia jau – su kitu. Bet pagalvokite patys... Paprastas nuėjimas į kiną jau laikomas romanu, ir visai nesvarbu, kad jūs nė nesibučiavote. O jei ir net nepasibučiuosite, kažkas vis tiek parašys: „Skandalas! Skiriatės!“ Taip visą gyvenimą ir „skiriesi, poruojiesi ir vėl skiriesi“ net nelabai to žinodamas...
Niekada labai nesislapsčiau – tiesiog gyvenau, todėl tų pseudoromanų, net ir su tokiais žmonėmis, kurių nepažinojau, buvo. Bet buvo ir tikrų dalykų... Štai Simona trisdešimtą kartą atsiuntė laišką: „O kaip ten su Oskaru?..“ Kaip, kaip... Kaip toj Ievos Narkutės dainoj: „O buvo meilė tokia spalvota, skraidė raidės rašant eiles jai. Net pavasaris ėjo iš proto, kad už jį mano meilė gražesnė.“ O paskui buvo ir kitų dalykų.
Kartais gyvendami kartu du žmonės „pasibaigia“ vienas kitam. Gražu, kai poros gyvena kaip gulbės – nuo pradžios iki galo, bet tokių santykių šiais laikais – vienetai. Santykiai – tai dviejų suaugusių žmonių susitarimas, ir jei viena pusė tą susitarimą pradeda laužyti, žmonės išsiskiria. Susitarimų nevykdymas man – baisiausia, kas gali nutikti tarp dviejų žmonių. Neištikimybė? Nuolatinė turbūt reiškia, kad santykių nebėra, bet po dešimties metų draugystės išsiskirti dėl vieno „nuėjimo į kairę“, manau, beprotiškai kvaila. Ne neištikimybė, o melas – baisiausia. Meluoti linkęs žmogus vieną dieną pradeda meluoti apie viską. Sakoma, kad žmogus per dieną kaltai ar nekaltai pameluoja šimtą kartų, bei jei jis tai daro septynis šimtus?
Fatalistė buvau iki dvidešimties, daug sykių kartojau, kad niekada nedarysiu to ar ano. Per kitus dešimt metų padariau viską, ko buvau žadėjusi nedaryti. Sakiau, kad nesifotografuosiu nuoga, negyvensiu su vyru, kuris man trenks, ir dar daugybę kitų dalykų. Pasirodo, realybė visiškai kitokia, nei gali įsivaizduoti, ne viskas gyvenime priklauso vien nuo tavo norų. Kol tau keturiolika ar šešiolika, lipdai koliažą: galva – vieno, batai – kito. Bet būtų labai keista, jei sulaukusi trisdešimties vis dar jį klijuotum.
Pasakoti apie savo „meiles“ tikriausiai jau neišmoksiu, nors manau, kad būtent santuoka ir yra tai, apie ką visuomenei dera pranešti. Keista, kai žmonės sako, kad santuoka labai asmeniška. Ne visai. Štai jausmai, meilė ir jūsų smulkmenos – asmeniška, bet santuoka – prieš Dievą ar valstybę – yra oficialus pareiškimas visiems, kad „šį žmogų aš išsirinkau iš visų“, ir visiems tai turi būti žinoma. Visa kita... eskizai. Nesakau, kad nereikšmingi, tiesiog jais nesidalysiu.
O pabaigai... Rodos, viskas... Dabar, pasislėpę po vardais „nesąmonė“ ir „kas ji tokia?“, susitiksime šio to aptarti patys žinote kur. Nenoriu it blondinė šlifuotomis krūtimis kalbėti klišėmis, bet kartais to neišvengsi: nieko tame savo gyvenime aš nekeisčiau.
P. S. Ir šioje atsiprašinėtojų eroje aš už nieką neatsiprašau...
P. P. S. Kodėl fotografuojuosi nuoga? Todėl, kad šitaip įdomiau. Suprantu, internetas užkimštas įvairiausiomis mano nuotraukomis, bet neprivalai ko nors daryti vien todėl, kad kitiems būtų įdomu. Keli pati sau iššūkius ir pati juos nugali. Pozuoti nuogai įdomiau man, įdomiau fotografui, stilistei. Kaip komanda esame dirbę dešimt ar net daugiau kartų, todėl keliame iššūkius sau... Man, kaip menininkei, nuogas kūnas pats savaime nėra erotikos objektas.
P. P. P. S. Prieš šešerius metus „Žmonių“ viršeliui fotografavausi tarp gėlių, dabar – tarp obuolių. Tada straipsnis vadinosi „Aš tik atrodau laukinė“. Tuo metu buvo pats mano karjeros televizijoje įkarštis, buvau jauna, pažeidžiama, ką tik išsiskyrusi moteris, kuriai buvo svarbu įrodyti, ką gali ir sugeba tame vyrų, televizija vadinamame, pasaulyje. Dabar galite galvoti, kad esu, kas tik norite, – man tai visiškai nesvarbu. Man nebereikia sau nieko įrodinėti, ir jei jums atrodo, kad esu laukinė – galiu ja ir būti.
