Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 17d. 19:09

Agnė Kulitaitė: esate pavydūs? Sveikinu – greičiausiai mirsite vieni!

Agnė Kulitaitė Ypatingos
AgnePag nuotr./ Unsplash nuotr. / Agnė Kulitaitė

Ech, pavydas... Tema, neišsemiama kaip gilusis Baikalo ežeras, ir populiari kaip „Covid‘o“ skiepai ar Žižės konkursas. Visi apie pavydą turi savo nuomonę ir dažnai šios kardinaliai tarpusavyje skiriasi. Vieniems gi pavydas – būtina meilės bei rūpesčio sudedamoji dalis. Nes jei tau pykčio priepuolio nesukelia vien mintis apie tai, jog mylimam žmogui smagu bus ir be tavęs – tai šūdas čia, ne meilė.

O štai kiti, vos pajutę, kad bendravimo partneris turi tendenciją pavydėti, lekia tolyn neatsigręždami. Neretai dėl to, kad kadaise jau buvo savininkiškuose santykiuose ir, švelniai tariant, nepatiko.

O štai aš manau, kad pavydas – tarsi koks putojantis vynas. Jei vartojamas atsakingai, suteiks aštresnių pojūčių bei pakels tonusą, bet jei jį siurbsi kasdien nuo ryto iki vakaro – lauk bėdos.

Gal geriau kalbėsiu pavyzdžiais. Manyčiau, kas nors visai gero gali išsivystyti iš to, jei į tavo mylimojo darbo kolektyvą įplaukė žavi naujokė. Gal potencialios konkurentės egzistavimas taps neblogu stimulu dažniau kojas nusiskusti, namuose rengtis ne tik nuskalbtus treningus ar net sportuoti pradėti.

Bet jei sužinojusi apie bendradarbę miegi atmerktomis akimis ir išplėstomis ausimis (nes gal ims taviškiui naktimis rašinėti), kaskart jam užtrukus darbe galvoje pieši jų sekso orgijų vaizdinius ir vyruko vieno net šiukšlių išnešti nebeišleidi, kad pas kitą nepabėgtų – jau problemytė. Šiuo pavyzdžiu, žinoma, šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks ir mano tikslas – gal pavyduoliai į save pažvelgę iš šono susivoks, kaip komiškai atrodo ir koks nepagrįstas tasai beribis jų pavydo jausmas.

Gal potencialios konkurentės egzistavimas taps neblogu stimulu dažniau kojas nusiskusti, namuose rengtis ne tik nuskalbtus treningus

Apskritai, yra žmonių, kurie pavydi visko ir visada. Romantinių partnerių, tėvų, senelių, draugų, mokytojų, viršininko. Jiems įprastas mąstymo modelis – baimė, kad atsiras kažkas kitas ir atims iš jų visą dabar turimą gėrį. Nes jiems sunku suvokti, jog bendravimo partneris nėra sausainių pakelis, į kurį ranką tiesiant kažkam kitam, tau nebeliks nei dėmesio, nei simpatijos.

Ir kas juokingiausia, tokia pavyduolių logika neretai tampa save išpildančia pranašyste. Juk apakinti patologinio pavydo imame elgtis ne itin adekvačiai. Isterikuojame, bandome manipuliuoti, lendame į svetimus telefonus ir kitokius privataus gyvenimo atributus, keliame ultimatumus, tampame baisiai kibūs (nežinau geresnio atitikmens angliškam žodžiui clingy)...

Na, dabar pagalvokite, ar patiems būtų malonu su tokiu asmeniu bendrauti? Todėl jei greitai po to, kai jo bendravimo lauke atsirado kažkas naujas, nuo jūsų pabėgo bičiulis ar mylimasis, nereiktų skųstis bei tvirtinti „aš juk sakiau“. Labai gali būti, kad patys tapote tokie nepakenčiami, jog kito kelio vargšui tiesiog nepalikote.

Suprantu, gali pasirodyti, kad iš padangių skaitau moralą mirtingiesiems, kuriems nesvetimi žmogiški jausmai bei silpnybės, bet taip tikrai nėra. Dėl pavydo ir pati turėjau rimtų problemų. Pamenu, rimtuose santykiuose su savo buvusiu (ot netikėta!) vaikinu buvau tikra ragana pavyduolė. Bet kuri kita moteris, net maloniau nusišypsojusi kasininkė, man tapdavo mirtina prieše. Nekęsdavau jos visa savo esybe, nes nuoširdžiai tikėjau, kad ši gali mano mylimąjį pavogti. Kankinausi ir kankinau savo dabar jau eks.

Bet kuri kita moteris, net maloniau nusišypsojusi kasininkė, man tapdavo mirtina prieše. Nekęsdavau jos visa savo esybe

Vis tik ilgainiui pradėjau suprasti, kad tokia nelabai sveika mano reakcija tėra mano požiūrio į save pačią atspindys. Santykiai mezgėsi tada, kai dar tebebuvau nesusitvarkiusi su tam tikromis savo vidinėmis dilemomis, psichologinėmis traumomis ir žiauriai savimi nepasitikėjau.

Nemeluosiu, pažvelgti šiems savo demonams, kuždantiems ausin, kad visi, ką myli, tave paliks, nes esi jų meilės neverta, labai nelengva. Ir, tiesą sakant, man iki šiol prireikia savianalizės bei reguliarios vidinės higienos, kad į paviršių neimtų lįsti negražūs dalykai, tarp kurių – noras savintis man svarbius žmones. Nes mintimis suvokti, kad santykiai, nesvarbu, draugiški, romantiniai ar darbiniai nėra nuosavybės forma – viena, o tuo principu valdyti savo emocijas – visai kita.

Tačiau tai padaryti privalu. Nes antraip scenarijus, kuomet tu verki apsikabinęs kieno nors kelius, o tas kas nors desperatiškai bando iš gniaužtų ištrūkti, pasmerktas kartotis ir kartotis. O juk mirti vieniši, nelaimingi ir ėdami savo pačių neapykantos juk nė vienas nenorime, ar ne?

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką