Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 2d. 12:30

Agnė Kulitaitė: Prisilietimas prie istorinės gėdos. I dalis

Agnė Kulitaitė Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Agnė Kulitaitė

Prieš Kalėdas leidausi į kelionę. Kelionė buvo trumpa, tik kelios dienos, o jos tikslas buvo vienas – Aušvico koncentracijos stovykla. Ši trumpa patirtis buvo vienas paveikiausių mano gyvenimo įvykių. Pamačiau pragarą ir tai davė daug suvokimų, kaip gyvenantiems dabartyje pasisekė, kad tokie dalykai – praeityje.

Ši kelionė brendo nuo pat tos dienos, kai per istorijos pamoką išgirdau žodį Holokaustas, o grįžusi namo prašiau tėčio šią temą praplėsti. Nuo tų dienų mačiau dešimtis dokumentinių laidų, filmų, perskaičiau dešimtis knygų apie Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą.

10 valandų kelias link Aušvico buvo nutiestas neperregima migla, vienu metu net jutau tokia mistinę tvinpyksinę nuotaiką. Tik įvažiavus į miestelį išlindo saulė. Tačiau pasiekusi kelionės tikslą supratau, kad gražus oras su šia vieta tiesiog nesiderina. 1,4 milijono šioje vietoje nužudytų žmonių, o mano veidą kaitina saulė. Atrodė nesąžininga. Norėjau, kad dangus užsitrauktų, pradėtų lyti ir būtų šalta. Turbūt pasąmoningai vyliausi, kad mano fizinė būklė pajustų bent menkiausią dalį to, ką juto čia buvę, ir tikėjau, kad bent taip atiduočiau savo supratimo duoklę.

1,4 milijono šioje vietoje nužudytų žmonių, o mano veidą kaitina saulė.

Koncentracijos stovykloje praleidome dvi dienas: pirmąją ėjome dviese, už įėjimą mokėti nereikia. Kitą dieną leidomės į ekskursiją su gidu, tekainuojančią keliolika eurų, o šį būdą labai rekomenduoju, nes turo metu gidai papasakoja daug istorinių faktų ir negirdėtų dalykų apie pačią stovyklą.

Aušvicas – tai vieta, kurioje naciai pradėjo eksperimentus su žmonėmis, kad galėtų žudyti žmones taip pat lengvai, kaip vabzdžius ar parazitus. Stovykla įsikūrusi netoli Osvencimo miestelio, kurį SS perėmė 1940 metais. Šioje stovykloje pirmieji politiniai kaliniai buvo lenkai ir sovietų karo belaisviai, čia suvežti ir nužudyti sušaudant. Vėliau vokiečiai atrado pigesnį ir greitesnį būdą žudyti tūkstančius žmonių – Zyklon B nuodingąsias dujas. Pirmoji šių dujų versija Zyklon A jau nuo 1880-ųjų metų buvo naudojama kaip pesticidas. Vėliau, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai šį pesticidą modifikavo ir sukūrė Zyklon B – dezinfekcines dujas, kuriomis dezinfekuodavo pastatus, tankus ir laivus, kartu naikindami ir parazitus.

Asmeninio albumo nuotr./Įėjimas į stovyklą, pasitinkantis vokišku užrašu „Darbas išlaisvina“
Asmeninio albumo nuotr./Įėjimas į stovyklą, pasitinkantis vokišku užrašu „Darbas išlaisvina“

Įėjimas į pagrindinę Aušvico stovyklą pasitinka užrašu „Arbeit Macht Frei“, kuris, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia „Darbas mus išlaisvina“. Ironiška, nes dirbo čia visi, tik laisvės nebuvo. Savo nesuvokiamiems tikslams įgyvendinti naciai suprojektavo tris dideles atskirtas stovyklas:

Aušvicas I – pirmoji, pagrindinė, stovykla, kuri buvo naudojama kaip SS buveinė, čia buvo atliekami pirmieji eksperimentai ir masiniai žudymai. Dabar ši stovyklos dalis paversta pagrindiniu muziejumi.

Aušvicas II (Birkenau) – didžiausia stovykla, nutolusi apie 3 km nuo Aušvico I, turėjusi savo atskirą geležinkelio atšaką bei tris krematoriumus. Būtent čia maždaug milijonas žmonių mirė dujų kamerose arba nuo baisių gyvenimo sąlygų.

Aušvicas III (Monovico arba Buna-Werke) – trečioji stovykla, daugiausia naudojama kaip fabrikas ir laboratorija, šiuo metu yra visiškai sunaikinta, todėl jos aplankyti nepavyks. Čia buvo įkalintas ir išgyvenęs italas Primo Levi, kuris vėliau išgarsėjo kaip rašytojas, o savo atsiminimus sudėjo į knygas.

Pirmoje stovykloje viskas buvo siurrealu.

Pirmoje stovykloje viskas buvo siurrealu. Nepaisant to, kad vieta matyta dokumentinėse laidose arba istoriniuose filmuose, jei ne elektrinės tvoros ir kai kurie užrašai, būtų galima pagalvoti, jog esi visai jaukiame mūrinių pastatų kaimelyje. Kiekvienas barakas yra lyg atskiras muziejus, ten galima rasti ir kitų šalių ekspozicijų, pavyzdžiui, Izraelio, Rusijos, Vengrijos bei skirtą romų tautybės žmonėms. Paprastumo ir tvarkos iliuzija sugriūna, kai užeini į bet kurią ekspoziciją ir pradedi domėtis ten pateiktais faktais.

Pirmieji atvežti žmonės į stovyklą buvo fotografuojami, o nuotraukos archyvuojamos. Vėliau naciai nuotraukų nebedarė dėl per didelio žmonių kiekio ir noro palikti kuo mažiau įkalčių. Išlikusios nuotraukos dabar kabo viename iš barakų. Ilgas koridorius, eilė po eilės tikrų asmenų, juodai baltos nuotraukos, nuskustos galvos ir vienodos, skausmingai pažįstamos languotos uniformos su prisiūtomis žvaigždėmis. Ėjau pro vieną kitą, tada pro dešimtis nuotraukų, skaičiau kalinių vardus ir pavardes bei datas, kada jie buvo atvežti ir nužudyti. Ir visaip bandžiau jų akyse įžvelgti viltį arba nuskaityti tą minutę jų galvose buvusią mintį.

Asmeninio albumo nuotr./Iš pradžių pirmieji žmonės buvo fotografuojami, o nuotraukos archyvuojamos, vėliau naciai nuotraukų nebedarė dėl žmonių kiekio ir kad liktų kuo mažiau įkalčių.
Asmeninio albumo nuotr./Iš pradžių pirmieji žmonės buvo fotografuojami, o nuotraukos archyvuojamos, vėliau naciai nuotraukų nebedarė dėl žmonių kiekio ir kad liktų kuo mažiau įkalčių.

Žydų kelionė į Aušvicą prasidėdavo įstumiant juos į gyvulinius vagonus kelioms dienoms ar savaitei. Naciai buvo pasiekę tokį neįtikėtiną įžūlumą, jog kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Graikijos, žydai netgi buvo priversti patys pirkti bilietus į Aušvicą.

Asmeninio albumo nuotr./Kai kurių šalių žmonės net buvo priversti pirkti bilietus į Aušvicą.
Asmeninio albumo nuotr./Kai kurių šalių žmonės net buvo priversti pirkti bilietus į Aušvicą.

Galvodami, kad ten jų laukia naujas, geresnis gyvenimas. Visą tą dygią emociją gali pajausti tik būdama ten ir matydama betono grindinį, kuriuo žingsniavo virš milijono nacių aukų. Stovint antrojo Aušvico traukinio platformoje vaizduotė piešė nuotraukose matytus vaizdus, kaip „mirties angelai“ rankos mostu skirsto žmones kaip daiktus – vienus mirti, kitus dirbti, – o žmonės nesipriešina ir nebėga, nes nacių sukurta „saugi“ atmosfera ir geresnio gyvenimo žadėjimas sudarydavo žmonėms įspūdį, kad viskas tikrai bus gerai, kad po „dušo“ laukia prasmingesnis gyvenimas.

Būtina aplankyti barakus.

Turiu sutikti su visų rekomendacijomis – būtina aplankyti barakus, kuriuose eksponuojami dujų kamerose mirusių žmonių daiktai. Ekspozicijoje – dešimtys tūkstančių indų, puodų, šukų, akinių, grožio reikmenų – žmonės dažniausiai į stovyklas keliavo iš getų, todėl pasiimdavo visus reikiamus daiktus su savimi, galvodami, kad jų gyvenimas naujoje vietoje tęsis toliau.

Sumesti lagaminai su ant jų užrašytais vardais tik dar kartą priverčia atsidusti nuo buvusios žiaurios apgaulės: naciai, išlaipinę žydus iš gyvulinių vagonų, liepdavo ant lagaminų užsirašyti vardus ir gimimo datas, kad išėję iš „dušo“ lengviau galėtų susirasti savo daiktus. Bet labiausiai pribloškęs ir dešimtgubą liūdesį sukėlęs objektas buvo didelis pritemdytas kambarys, užpildytas dviem tonomis moteriškų plaukų. Tikrų moteriškų plaukų, kurių naciai karui besibaigiant tiesiog nebespėjo parduoti tekstilės įmonėms.

Asmeninio albumo nuotr./Ant lagaminų užsirašyti žmonių duomenys, kad po dušo grįžę žmonės atpažintų savo daiktus
Asmeninio albumo nuotr./Ant lagaminų užsirašyti žmonių duomenys, kad po dušo grįžę žmonės atpažintų savo daiktus

Jei ne didelis žmonių srautas prie ekspozicijos, kurioje buvo sukrauti žmonių batai (jų ten – apie 70 tūkst.), būčiau stovėjusi ten, kol prarasčiau laiko nuovoką. Nes, nepaisant prabėgusių metų po karo, kai kurie batai išsilaikę: galima matyti jų stilių, spalvą, nuspėti, ar tuo metu jie buvo iš turgaus, o gal brangios parduotuvės. Vaizdas hipnotizavo, o vaizduotė pradėjo smarkiai veikti, mintyse pradėjo matytis vienos ar kitos batų poros savininkas. Vaizduotė pradėjo veikti dar stipriau pamačius vaikiškų batukų kalną.

Vidutinė išgyvenimo Aušvice trukmė – 3 mėnesiai.

Vidutinė išgyvenimo Aušvice trukmė – 3 mėnesiai. 3 mėnesiai – dažnai sutinkamas skaičius Aušvico istorijoje. Naciai buvo sukūrę tokią vokišką tvarką, kad taupytų resursus, jog net į dušą buvo leista kartą per tris mėnesius. Lygiai tiek pat laiko reikdavo laukti, kada bus galima išsiskalbti uniformą. Bet ne visi sulaukdavo. Nehigieniškoje aplinkoje lengvai plito ligos, maisto racionas buvo labai menkas, todėl žmonės dažnai mirdavo nuo išsekimo ir ligų. Jei išgyvendavo, po kelių mėnesių būdavo nunuodijami dujų kamerose.

Pusryčiams kaliniai gaudavo kavos arba arbatos, pietums – dažniausiai morkų arba daržovių sriubos, o vakarienei – gabalėlį duonos ir stiklinę vandens. Dienos kalorijų norma vos siekdavo pusę suaugusiam žmogui reikiamos normos, neskaitant to, jog kaliniai dirbdavo alinantį fizinį darbą. Žmonės čia keldavosi 4:30 ryto ir turėdavo dirbti 12 valandų. Žinoma, be išeiginių ir atostogų.

Viename iš barakų radau informacijos apie Aušvice vykdytus SS daktaro Jozefo Mengelės eksperimentus – daugiausia su žydų dvyniais. Nesuvokiamas antžmogiškumas. Yra buvęs atvejis, kai gydytojas nusprendė susiūti romų tautybės vaikus tam, kad iš jų sukurtų Siamo dvynius. Jis taip pat mėgo leisti chemines medžiagas vaikams į akis bandydamas pakeisti jų spalvą, kastruodavo vyrus ir berniukus, krėsdavo moteris elektra argumentuodamas, kad tai daro jų ištvermei patikrinti.

Nuspręsti, kam teks mirti, o kam gyventi, buvo vienas mėgstamiausių daktaro užsiėmimų.

Jozefas Mengelė buvo pramintas „Mirties angelo“ pravarde, nes naujiems kaliniams atvykus atsistodavo ant pakylos apžiūrėti atvykėlių ir atsainiai nurodydavo, kam eiti į dešinę, o kam į kairę. Vieni – dirbti, kiti – mirti. Baltu chalatu ir ištiestomis rankomis jis iš tiesų primindavo baltą angelą. Nuspręsti, kam teks mirti, o kam gyventi, buvo vienas mėgstamiausių daktaro užsiėmimų.

Vienas niūriausių barakų – 11 numeriu pažymėtas pastatas šalia „Mirties sienos“ – karo metu veikė kaip vidinis stovyklos kalėjimas. Jo rūsyje buvo kameros, kuriose marino badu: kaliniams neduodavo nei maisto, nei vandens. Rūsyje taip pat galima pamatyti ir tamsiąsias kameras su storomis durimis ir keliolikos centimetrų pločio anga orui patekti. Tie, kurie būdavo uždaryti jose, pamažu uždusdavo, nes iškvėpuodavo visą deguonį. Dažnai šiam procesui pagreitinti naciai palikdavo degančią žvakę.

Ir čia tik maža dalis iš daugybės būdų, kaip naciai kankindavo kalinius. Iki smulkmenų apgalvoti scenarijai ir kankinimo mechanizmai, o jų mastas toks milžiniškas, kad nuo plūstančių emocijų net nebegali visko įsiminti. Telieka švino sunkumo jausmas ant krūtinės, kol vaikštai iš koridoriaus į koridorių, išgirsti vis naują kraupų faktą po fakto, o po 4 valandų nebegali pavilkti sunkių kojų. Aušvicas prislegia. Aušvicas perkrato visą suvokimą apie žmonijos žiaurumą bei blogio transformaciją ir tik ten būdamas gali protu ir širdimi pajausti, kaip tai buvo baisu. Ir įsikalti į galvą, kad tiesiog nebegalima leisti tam pasikartoti.

Apie pagarbą istorijai skaitykite antroje šio straipsnio dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką