Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aida Žiliūtė: juk negalėjau suvaidinti meilės! (papildyta rugpjūčio 25 d.)

Aida Žiliūtė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Aida Žiliūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Niekada nežinai, kas nutiks rytoj. Netgi po valandos gali nutikti tai, kas apvers aukštyn kojomis tavo gyvenimą“, – sako muzikos atlikėjų vadybininkė Aida Žiliūtė (31). Prieš mėnesį imto interviu pabaigą mums teko pakeisti: Aida šiandien nebekalba apie vienišumą ir baimę į savo gyvenimą įsileisti naują žmogų. „Tomas man labai patinka!“ – neslepia vėl esanti susižavėjusi. Ir pirmą kartą viešai prabyla apie skyrybas su dainininku Alanu Chošnau.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Aida, ant tavo rankos vis dar matau apyrankę, kurią Alanas tau užmovė egzotiškoje kelionėje. Tąsyk apsikeitę apyrankėmis lyg ir prabilote apie vestuves...

Apyrankės ant mūsų rankų tuomet atsirado ne šiaip sau. Retsykiais vis dar ją užsidedu – ji man brangi, nes yra to meto, tų dienų, mūsų santykių ir stipraus ryšio prisiminimas. Negaliu jos numesti, išmesti, parduoti ar atiduoti. Būtų neteisinga, nes Alanas ir liks didžioji mano gyvenimo meilė. Nemanau, kad kada galėsiu ką nors taip atsidavusi mylėti. Taip giliai, beatodairiškai... Ir metai tokiai meilei – nebe tie.
Kol Alanas buvo Lietuvoje, susiskambindavome kiekvieną dieną. Juk dešimt metų buvome vienas kitam artimiausi žmonės. Labai džiaugiuosi, kad bent jau draugystė tarp mūsų liko.

Ir vis dėlto pasakyk, ar įvyko tąsyk jūsų vestuvės Karibuose?

Tai, kas ten vyko, visada liks tarp Alano ir manęs. Pasakysiu tik tiek: grįžę į Lietuvą to įteisinti mes negalėjome.

Sunku patikėti, kad skyrybos vyko be pykčio?

Aišku, jo buvo! Parodykit, kur nebūna! Santykiai negali baigtis taip paprastai, o jei baigėsi, vadinasi, tas žmogus tau iš tiesų nieko nereiškė. Jei egzistuoja didelė meilė, nebūna smulkių dalykų.

Argi ne keista? Su Alanu kartu praleidote dešimt metų, o esama tokių, kurie svarsto: ar apskritai buvote kartu? Ar gyvenote drauge? Mylėjote vienas kitą? Ar tai, kas vyko tarp jūsų, buvo tikra, o gal – suvaidinta?

Tegu svarsto... Ir Alanas, ir aš norėjome turėti savo gyvenimą, apie kurį niekas nebūtų žinojęs. Negi aš koks Kvazimodas? Nejau nebūtų atsiradęs kitas vyras šalia manęs, jei nebūtų buvę Alano?! Net nežinau, kaip atsakyti į tokį absurdišką klausimą. Nejau įmanoma dešimt metų vaizduoti tai, ko iš tiesų nėra? Netgi metus vaizduoti būtų nelengva... Be to, Lietuva – ne Amerika, kur už tokius dalykus galėtum gauti pinigų iš kokios pramogų pasaulio žvaigždės. Man tokių fantazijų nekyla. Na, ne, aš tokių sugebėjimų neturiu!

Vadinasi, viskas tikra?

Tikriau nebūna...

Kiek tau buvo metų, kai susipažinote su Alanu?

Dvidešimt vieni. Iki jo mokyklinės meilės ir liko mokyklinėmis, o su Alanu buvo tikri, rimti santykiai ir jausmai. Ir visai nesvarbu, kaip jie baigėsi. Turbūt dėl mano išprotėjimo, dėl nežemiško jo būdo būta visko – mes skyrėmės, taikėmės, vėl skyrėmės, vėl taikėmės... Mums buvo sunku kartu, bet atskirai būti irgi neišėjo. Kas žino, jei būtume tvirčiau stovėję ant žemės, jei būtume turėję vaikų, gal mūsų santykiai būtų nusistovėję, būčiau nurimusi, atsidavusi šeimai.

Vadinasi, tau visada reikėjo daugiau? Ko iš tiesų trūko judviejų su Alanu gyvenime?

Vaikų! Man trūko šeimos.

Vaikai, matyt, turėtų įprasminti santykius.

Abu su Alanu buvome laisvi, vienas kito neribojome, kiekvienas galėjome daryti, ką norime. Lakstėme po Lietuvą per naktis, malėmės po pasaulį, o, matyt, reikėjo nurimti, sustoti. Kai nėra vaikų, juk nėra dėl ko aukotis, dėl ko grįžti namo...

Ir vis dėlto pasmerktų santykių vaikai neišgelbsti...

Nežinau, kaip kitiems, bet mūsų atveju vaikų ir nebuvo todėl, kad santykius reikėjo gelbėti. Nors ir gelbėti, tiesą sakant, nebebuvo ko.

Ar tu tiki, kad kažkas iš aukščiau mums parenka žmogų, su kuriuo turėsi praleisti visą gyvenimą?

Tikriausiai... Juk tas kažkas, jei būtų manęs, kad esu Alanui skirta, o jis – man, būtų suteikęs galimybę turėti tikrą šeimą.

Kai susipažinote, Alanas buvo garsus. Dabar jau žinai, ką reiškia gyventi su garsenybe?

Kažin ar šiandien Lietuvoje yra tokio lygio žvaigždė, koks tuomet buvo Alanas. Tai buvo geriausias „Naktinių personų“ laikas. Kai tau dvidešimt, juk nesvarstai, žvaigždė – ne žvaigždė. Pamatai žmogų ir kažkas atsitinka.
Niekuomet nebuvau ypatinga kieno nors fanė, nemiriau dėl žmonių ant scenos. Pati dainavau, žinojau, ką tai reiškia.

Alanas – dainininkas, tu – jo vadybininkė. Įsivaizduoju, kad kartais tekdavo treptelėti koja. Arba priversti būti ten, kur jis nenori. Arba paaiškinti, kad reikia kalbėtis su žurnalistais. Arba – kad jau laikas įrašyti naują albumą?

Niekada netrepsėjau kojomis. Esu moteris, taigi, visada viską pasiekdavau gražiuoju. Per tiek metų išmoksti, kaip prieiti prie žmogaus. Nebuvau akla: mačiau, kas buvo pasakyta ar padaryta negerai. Kitą kartą taip nebesielgdavau.
Mus siejo ne tik bendras darbas, bet ir bendra buitis. Man visai patiko rūpintis namais. Galėdavau gaminti pusryčius, pietus ir vakarienę – Alanas mėgdavo valgyti namuose, mes retai pietaudavome restoranuose.

Tačiau jis – ne iš tų vyrų, kurie negalėtų gyventi be namuose šeimininkaujančios moters. Žinau, Alanas puikiausiai savo buitį susitvarko ir vienas.
Nesuprantu žmonių, kuriems kliūva darbas kartu su antrąja puse. Esu įsitikinusi, taip dirbti įmanoma. O kuo dar gali pasitikėti, jei ne artimiausiu žmogumi? Apie darbą mes galėdavome kalbėtis iki išnaktų, todėl grįžę namo stengdavomės padėti tašką.

O kaip dalijotės pinigus? Juk uždirbote juos abu?

Nelįskite, prašau, į mūsų pinigines. Pinigus abu uždirbdavome, abu ir dalydavomės. Dar likdavo muzikantams, kuriems honoraras irgi priklausydavo.

Pasakyk, kodėl taip ilgai slėpėte savo ryšį? Tai, kad Alanas turi merginą, nesiderino su jo sceniniu įvaizdžiu? O jei dar – žmona, vaikai?

Alanas niekuomet garsiai apie save nekalbėjo. Pas mus net į namus retai ateidavo svečių – taip jis saugodavo savo erdvę.

Pameni, kartą Mantas Petruškevičius filmavo savo laidą Alano namuose. Ten jis ieškojo tavo daiktų, bet nerado.

Nes tuomet buvo įvykusios pirmos mūsų skyrybos. Nedaug kas buvo likę iš manųjų.

Ar gali suskaičiuoti, kiek per jūsų su Alanu gyvenimą įvyko skyrybų ir susitaikymų?

Trečios skyrybos buvo paskutinės.

Kiekvieną kartą, kai taikydavotės, ko tikėdavaisi?

Žinau, žmonės nesikeičia, bet mums būdavo per sunku būti atskirai.

Kuris žengdavo pirmą žingsnį?

Abu jautėme ryšį. Ir, ačiū Dievui, atvirai kalbėdavomės. Visas nuoskaudas mokėdavome „supakuoti“ ir išmesti į šiukšlių dėžę.

Netgi tada, kai tavo akiratyje pasirodydavo naujas gerbėjas? Juk su Alanu buvote susitaikę ir tuomet, kai pasigirdo kalbų, kad tavo daiktai atsidūrė Danieliaus Polskio-Gabbanos namuose?

Apskritai apie šitą žmogų nenorėčiau kalbėti. Netgi jo vardo girdėti nenoriu. Čia juk buvo klausimas apie vyrus?! Alanas niekada nepriekaištavo man dėl kitų. Ir pats tokių priekaištų nesulaukė.

Bet jis juk turėtų pykti, nes paskutinį kartą tu išėjai iš namų.

Kaip ir visus kitus kartus... Aš jau sakiau, mes nejaučiame vienas kitam pykčio. Skausmą – taip, gal dar nuoskaudų dėl neišsipildžiusių vilčių...

Viena moteris man yra sakiusi: „Kaip kvaila draugauti su vyru ir nieko iš jo nesitikėti...“

Mes netgi iš draugų kažko tikimės – palaikymo, supratimo. Natūralu, kad puoselėji vilčių, kai turi šalia mylimą žmogų. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.

Kodėl Alanas nenorėjo šeimos?

Nes tai yra Alanas, nes jis – muzika. Alanas myli vaikus, bet tada, kai jų turėjo atsirasti, šeima jam būtų trukdžiusi, o kai galėjo – buvo per vėlu mums abiem. Reikalauti iš jo vaiko ir auginti jį vienai būtų pernelyg egoistiška. Žmogus, kurį myliu, juk irgi turi norėti to paties.

O gal Alano pasaulyje apskritai nėra vietos moterims?

(Juokiasi.) Neturėčiau apie tai kalbėti, nes jo čia nėra, bet žinau, kad Alano jausmai man buvo tokie pat išprotėję. Tai buvo didelė meilė. Ir aš nesakau, kad jos nebėra, ji tiesiog tapo kitokia. Juk nesikalbėtume su juo kasdien...

Jis tau paskambino ir kitą rytą, kai susirinkusi daiktus uždarei duris ir išėjai?

Pirmieji pokalbiai nebuvo labai lengvi. Taip, dabar gera jo balsą išgirsti.

Aida, sutik, juk nėra paprasta taip greitai į savo širdį įsileisti kitus jausmus?

Labai sunku, nes Alanas nėra tipiškas, žemiškas vyras... Jis labai romantiškas.

Daugybei moterų seksas nėra toks svarbus. Kartais į dangų pakelia dėmesys, ryte pašnabždėti švelnūs žodžiai...

Tikrai taip. Užtat buvo taip sunku būti šalia kito, užtat kurį laiką buvau išvis viena. Dabar manau, kad man nereikėjo taip greitai pulti į kitus santykius...

Kalbi apie tą vaikiną, su kuriuo keliuose renginiuose tave „pagavo“ fotografai?

Nepagavo (šypsosi). Saulius – vaikinas, su kuriuo draugavau, kai išsiskyrėme su Alanu. Taip jau atsitiko, kad jis mano gyvenime pasirodė per anksti – tuomet, kai dar nebuvau pasirengusi naujiems santykiams.

Keršijai?

Ne! Tiesiog nemokėjau prisitaikyti.

Bet juk buvo dar vienas bandymas kurti naujus santykius. Į Olandiją išvykai dėl vyro?

Ir turėjau galimybę visam laikui pasilikti toje šalyje. Geresnio gyvenimo galimybę... Tačiau negalėjau kurtis viena, be savo šeimos. Palūžau... Viskas, kas vyko tuo metu mano gyvenime, buvo netikra. Ir žmogus buvo netikras. Prieš išvykdama daug negalvojau, tiesiog priėmiau, ką man siūlė gyvenimas. O jame tada buvo visiškas chaosas – jaučiausi pasimetusi, išbarsčiusi save iki negalėjimo. Maniau, išvažiuosiu, viskas susidėlios. Deja, nei žmogus, kurį pažinojau daugybę metų, nei aplinkybės nieko nesudėliojo. Grįžusi supratau: viskas, turiu pradėti gyvenimą iš naujo, galvoti, ką darau, su kuo bendrauju ir ką veiksiu toliau. Atsisakiau prabangaus gyvenimo, tikrai gero darbo... Juk širdžiai niekaip neįsakysi pasilikti, jei nenori.

Daug kas manė, kad į Olandiją pabėgai. Spaudoje tuo metu pasirodė istorija, kad esi skolinga nemažą sumą pinigų dainininkei Indrei Zaleckytei-Indrayai?

Bėgti neturėjau dėl ko. Tik tiek galiu pasakyti, nes situacijos komentuoti neturiu teisės dėl tam tikrų susitarimų. Stebėjau visą tą absurdą iš šalies...

Nebijai klaidų, kiekvieną kartą tikėdamasi rasti meilę?

Esu labai emocionalus žmogus! Turiu didžiulę problemą dėl emocijų! Viskas, kas pastaruoju metu įvyko blogiausio, įvyko dėl mano emocijų.

Kodėl sakai „blogiausio“? Juk atsitiko ir šis tas gero. Tavo akys kaip niekada spinduliuoja...

Pastaruoju metu visiems kalbėjau, kad man gera būti vienai, kad man nieko nereikia, kad bijau vėl iš naujo pradėti. Tačiau gyvenimas, likimas, kas tik nori, įvykius pasuka visai kitaip. Su Tomu susipažinome klube. Tiesiog linksma kompanija, ir tiek... Kitą dieną jis paskambino. Dar su niekuo man nebuvo taip lengva bendrauti!

Kas tas Tomas?

Jis – puikus, įdomus žmogus ir man labai patinka.
Nieko neplanuoju, negalvoju, pavargau nuo to. Bus, kaip bus. Tik baisu nusivilti, nudegti ir vėl bijoti naujų santykių. Kartais, kai būna gera, tokių minčių šauna į galvą. Stengiuosi jas vyti šalin. Nuo šiol santykiai bus tik mano. Nebenoriu savo jausmais, išgyvenimais dalytis su kitais.

Alanui jau papasakojai apie Tomą?

Alano dabar nėra Lietuvoje. Mes susirašome elektroniniais laiškais. Kai grįš, pasikalbėsime. Ne tik apie Tomą, bet ir apie tai, kad nebenoriu būti jo vadybininke. Kai išvažiavau į Olandiją, reikalus perdaviau Kristinai Kaikarienei. Ji puikiai tvarkosi, o aš supratau, kad grįžti nėra jokio reikalo. Viskas, etapas baigėsi, rankos nebekyla. Man visai nebereikia trankymųsi po Lietuvą ir bemiegių naktų.

Prisipažink, vadybininkės gerai uždirba? Ar tu visą laiką turėjai dar kokį nors darbą? Ir ką žadi veikti dabar?

Neblogai (juokiasi). Iš to ir gyvenau. Vienas laikotarpis buvo išvis sėkmingas, kai rūpinausi Alano, Vaido Baumilos, Tajos ir Vaidos Genytės reikalais.
Baigiau Mykolo Romerio universitetą, teisės ir teisės valdymo programų specialybę, tačiau darbas prie dokumentų manęs nevilioja. Man patinka rinkodara, mėgaujuosi, kai reikia kurti projektus, galvoti idėjas. Tą ir norėčiau daryti!

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką