Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aiškutė Tranienė: „Žinau ne tik tuos plaukikus, kuriuos rodo per televiziją“

Aiškutė Tranienė
Gedmanto Kropio/ žurnalo „Laima“ nuotr. / Aiškutė Tranienė
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Kažkada plaukikę Aiškutę Buzelytę žinojo visa Lietuva. Šiandien, po kelių dešimtmečių pertraukos, valstybės tarnautoja, trijų vaikų mama Aiškutė Tranienė ir vėl su džiaugsmu neria nuo starto bokštelio į vandenį – tikrąją savo stichiją.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Aktyviai dalyvaujate veteranų varžybose, dažnai stebite Lietuvoje vykstančius plaukimo čempionatus. Atrodo, nuo šios sporto šakos toli „nenuplaukėte“?

Paradoksas, bet kai tik baigiau sportuoti, labai greitai nuo jos nutolau. O vėliau, matyt, po truputį sugrįžo sentimentai, pasimiršo viskas, kas buvo sunku, – vėl ėmiau vertinti plaukimą. Gal anksčiau jaunatviškai pasimaivydavau, kad jis man nebeįdomus, tačiau dabar tikrai nuoširdžiai domiuosi. Žinau ne tik tuos plaukikus, kuriuos rodo per televiziją, apie kuriuos rašo spauda, bet ir tuos, kurie yra savo rungčių lyderiai Lietuvoje, seku jaunimo ypač iš mažesnių, „ne plaukimo“ miestų pasiekimus.

Kodėl baigusi aktyviai sportuoti nesirinkote šios srities studijų, o pasukote į žurnalistiką? Beje, kaip ir kiti garsūs Lietuvos „žurnalistai“: Šarūnas Marčiulionis, Andrius Mamontovas, Gintaras Umaras... 

Tikrai ne dėl to, kad tiesiog gaučiau diplomą. Žurnalistika atrodė įdomi specialybė, nors, tiesą pasakius, žurnalistų labai nemėgdavome. Tik vėliau supratau, koks tai darbas. Be to, stojant nereikėjo matematikos, fizikos – egzaminus teko laikyti iš dalykų, kurie atrodė įveikiami. Baigusi plaukioti galėjau rinktis su sportu susijusias studijas Vilniuje, Kaune, Maskvoje ar Sankt Peterburge (tuomet dar priklausėme Sovietų Sąjungai). Maskvoje net butą siūlė. Tačiau jaučiausi taip pavargusi, kad nebenorėjau nieko, kas susiję su plaukimu.

Kiek jums tuomet buvo metų?

Baigiau mokyklą, tai, turbūt, aštuoniolika... Nuo kokios penktos ar šeštos klasės visą laiką būdavau „ant ratų“ – stovykla, varžybos, vėl stovykla. Grįžtu namo, pabūnu savaitę ir vėl turiu išvažiuoti. 

O kažkada jus, kaip ir daugelį vaikų, tėvai tiesiog nuvedė į baseiną išmokti plaukti?

Tėvas turėjo draugą, plaukimo trenerį. Jį netyčia susitiko gatvėje, kai buvau pirmoje klasėje ir mane reikėjo kažkur „įkišti“. Vėliau viliojo ir į krepšinį, bet jau plaukiojau. O mane taip auklėjo, jog ką pradėjai, tą ir turi veikti. Kaip į darbą vaikščioti. Gal kokioje antroje ar trečioje klasėje pirmą kartą vykau į varžybas kitame mieste – lėktuvu skridome iki Palangos, važiavome į Klaipėdą. Plaukiau nemąstydama: žinojau, kad turiu šokti į vandenį ir varyti iš visų jėgų. Tada, matyt, parodžiau gerą rezultatą, pamenu, trenerė gyrė. O jau vėliau, gal kokių keturiolikos metų, patekau į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę. 

Emilijos Kazlauskaitės interviu su Aiškute Traniene skaitykite naujausiame, vasario mėnesio žurnale „Laima“.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką