Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aistė Paškevičiūtė: mano sielos komandiruotė (papildyta rugsėjo 22 d.)

Aistė Paškevičiūtė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Aistė Paškevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusią vasarą televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė (25) galėtų išbraukti iš savo gyvenimo. Nė karto nesimaudė jūroje, netysojo saulutėje, netgi nebuvo apsivilkusi vasarinės suknelės, nes visą laiką įtemptai dirbo – ginė oranžinį kamuolį žygyje „Varom už Lietuvą“. Iš patriotiškos kelionės grįžo velniškai nuvargusi, bet labai laiminga. „Tai buvo mano sielos komandiruotė, – šypsosi. – Ten, mažuose Lietuvos miesteliuose, gal ir netapau prisiekusia krepšinio gerbėja, bet tikrai atradau save...“

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Bent jau negali verkšlenti, kad vasarą neturėjai ką veikti...

Tai jau tikrai. Tik dabar pradedu atgauti sąmonę (juokiasi).

Kai sutikai dirbti projekte, taip viską ir įsivaizdavai – kad keliausi per šalį paskui oranžinį kamuolį, rengsi televizijos reportažus, bus linksma ir smagu?

Kad bus smagu, nujaučiau, tik nemaniau, jog teks įtemptai dirbti po keliolika valandų per parą. Į televizijos ekraną kasdien išlįsdavau tik kelioms minutėms, bet „už kadro“ teko dirbti be perstojo. Aną savaitę pirmą kartą išsimaudžiau ežere – vanduo buvo šaltas, bet vis tiek įlindau, nes supratau, kad galiu šiemet likti visai nesimaudžiusi... Galėčiau dūsauti, kad vasaros mano gyvenime tarsi nebuvo, kita vertus, ji visiems laikams įstrigs kaip ypatinga.

Krepšinis juk nėra tavo aistra – kaip išvis tam ryžaisi?

Viskas išėjo netikėtai. Lyg ir turėjau dirbti vienoje krepšinio laidoje, ten neliko vietos, bet ir nesukau dėl to galvos, nes buvau užsiėmusi: teatro studijoje, kurią lankau, laukė premjera. Spektaklyje „Ežiukas rūke“ vaidinau Ramunėlę – vaidmuo rimtas ir atsakingas (šypsosi). Kaip tik tuo metu paskambino varytojai už Lietuvą... Komandoje atsiradau paskutinę minutę – iki projekto pradžios tebuvo likusi savaitė. Idėja gimė tiems patiems žmonėms, kurie kūrė „Tūkstantmečio odisėją“, „Žemės valandą“, „Laisvę Joninėms“ ir taip toliau. Esmę man paaiškino trumpai: per Lietuvą bus varomas kamuolys, iš paskos dardės septyniolikos žmonių komanda, o mudviem su Jurgiu Brūzga reikės kurti reportažus apie tai, kaip kamuolys per tą Lietuvą keliauja. Aišku, pasidomėjau atlyginimu – jis nepasirodė kosminis, bet neblogas. Apskritai patiko mintis: komandiruotė dviem mėnesiams, visiškas atsiplėšimas nuo ankstesnio gyvenimo...

Atsiplėšei?

Pirmą savaitę susikroviau didžiulį lagaminą: pasiėmiau kompiuterį, knygą... Kai supratau, kad lagaminą teks pačiai tampyti ir kiekvieną rytą keisti dislokacijos vietą, nusprendžiau – tiek jau to. Kas savaitę mano garderobas vis mažėjo, galiausiai liko tik dveji džinsai, batai, kojinės ir reklaminiai rėmėjų marškinėliai. Jų beveik nenusirengdavau. Per visą vasarą nė karto nebuvau apsivilkusi suknelės. Vasariniai drabužiai, kaip buvo pernai išvežti pas mamą, taip ten ir liko – lauks ateinančios vasaros... Atlyginimą iš pradžių dar skaičiavau: šiandien padariau tiek ir tiek, tad man sumokės tiek ir tiek. O paskui lioviausi skaičiavusi...

Bent retkarčiais grįždavai namo?

Išsireikalavome poros laisvų dienų – prisiekėme, kad antraip neatlaikysime, tapsime lavonais... Taigi kartais grįždavau: vieną parą praleisdavau vonioje, kitą pramiegodavau. Sykį tokį laisvadienį paskambino mama: „Pavalgei?“ – paklausė. „Kol kas ne“, – atsakiau susigriebusi, kad jau penkios valandos popiet. „Kodėl?“ – nustebo. Ir aš, pati nustebusi, atsakiau: „Todėl, kad niekas neatnešė pietų...“ Per du mėnesius įpratau, kad kas nors nuo ryto iki vakaro manimi rūpinasi! Pusryčius valgydavome ten, kur nakvodavome, pietus mums atveždavo į kelią, vakarais laukdavo soti vakarienė. Visi esminiai poreikiai patenkinti...

Turbūt tai buvo vienintelis laikotarpis tavo gyvenime, kai tvarkingai valgei?

Tikrai taip (šypsosi). Labai juokinga: visi tikėjomės numesti svorio, o iš tiesų priaugome. Aš – net šešis kilogramus! Bet jei nebūtų gerai maitinę, nežinau, ar būtume likę gyvi, nes krūvis buvo be galo didelis. Pasitaikė labai sunkių dienų: karštis beprotiškas, automobilyje rodo, jog temperatūra ant kelio – keturiasdešimt laipsnių, jokio pavėsio, stresas, nuovargis... Po mėnesio nuėjau pas gydytojus. „Mergaite, – pasakė man, – tavo organizmas išsekęs, imunitetas nusilpęs, jeigu nieko nedarysi, dar vieno mėnesio neatlaikysi.“ Teko pasirūpinti savimi.

Kaip atrodė įprasta tavo diena?

Maždaug taip: apie dešimtą valandą vakaro gaudavome kitos dienos grafiką, kur būdavo parašyta, kada išvažiuosime, į kuriuos miestelius ir kaimus užsuksime, kiek valandų praleisime kelyje. Kasdien keliaudavome vidutiniškai dešimt valandų.

Oho! Rodos, tiek čia tos Lietuvos...

Taip tik atrodo! Važiuodavome penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu ir nuolat stodavome. Minios žmonių susirinkdavo pasitikti mūsų karavano, kuris atrodė išties įspūdingai: rieda atviras džipas su aparatūra ir vėliavomis, garsiai groja muzika, važiuoja automobiliai, bėga įžaidėjai, varomas kamuolys... Įžaidėjai – paprasti savanoriai: jie varydavo kamuolį po kilometrą ar du, varydavo jį su šeimomis, netgi su kūdikiais ant rankų... Tie paprasti žmonės rado tame prasmę. O keisčiausia, kad ir mes ją radome. Neslėpsiu, projekto pradžioje buvau didelė skeptikė: juk nei aš krepšininkė, nei, tiesą sakant, patriotė... Bet kai paliečiau tautos simboliu tapusį kamuolį, mane nutvilkė kažkoks impulsas. Ko niekada nebūčiau pamaniusi...

Praleidę tiek daug laiko su kolegomis tikriausiai tapote labai artimi?

Kaip šeima. Dar prieš išvažiuojant viena mergina pareiškė: „Jei šiame projekte susirasiu vyrą, neimsiu honoraro.“ Honorarą ji vis dėlto paėmė, nes vyro nesusirado. Kur ten susirasi, jei per tą laiką visi tapome broliais ir seserimis! Jokių simpatijų žygyje nesimezgė – tik giminiški santykiai. Nakvodavome visur: sodybose ir viešbučiuose, dvaruose ir internatinėse mokyklose. Internatuose būdavo smagu – kambaryje miegodavome šešiese ar aštuoniese, po du dviaukštėse lovose... Tualetas ir dušas – kaip ir priklauso, koridoriaus gale. Vienoje mokykloje netgi radome užkaltus langus: naktį pritrūkome oro, vairuotojas ėjo laužti langų, policija sukėlė aliarmą... Buvo linksmų akimirkų, buvo ir labai liūdnų.

Dėl ko liūdėjai?

Didžiausias mano ašarų protrūkis įvyko Plateliuose – be jokios ypatingos priežasties, tiesiog iš nervų. Įvažiuojame į miestelį, žmonės pasitinka mus su vėliavomis, bėga iš visų kampų, šoka, dainuoja, o aš sėdžiu automobilyje ir bliaunu, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė! Suvokiu, kad negerai elgiuosi, juk reprezentuoju visą projektą, neturiu teisės suskysti... Bet nieko negaliu padaryti: isteriškai pasikūkčiodama bandau šypsotis, o ašaros liejasi upeliais... Vakare prodiuserė uždėjo ranką ant peties ir pasakė: „Tu važiuoji namo.“ Po dviejų dienų grįžau jau ramesnė.

Ir sakai, kad dabar jautiesi kaip niekada laiminga... Koks nušvitimas tave aplankė tame dulkėtame kelyje, važiuojant paskui bumbsintį kamuolį?

Milijoną kartų galvojau, kaip nebanaliai pasakyti tai, ką noriu... Bet neišeina, nes iš tiesų tai – labai banalu. Kai gyveni Vilniuje, jis atrodo pasaulio centras, o visa likusi Lietuva – ech, ką ten ji... Bet kaip mane sužavėjo Lietuvos žmonės! Dažnai būdavau pirmoji, prie kurios jie prieidavo ko nors pasakyti: kiek gerų žodžių sulaukiau, kiek dovanų...

O dovanos – kaimiški kiaušiniai, lašiniai, medus?

Paprasčiau – tai kokį gintariuką padovanodavo, tai skarelę, tai lauko gėlyčių priskindavo. Prieina kaimo močiutė, apglėbia: „Vaikeli, kad tau Dievas duotų sveikatos...“ Ir ji verkia, ir tu verki: iš pradžių dėl to, kad jautiesi viso to nenusipelniusi, o paskui – iš laimės, kad žmonės su tavimi nuoširdžiai dalijasi šiluma. Nebuvau to patyrusi... Atvažiavome į Pilviškius: pagal grafiką net neturėjome ten užsukti, bet gyventojai labai prašė. Vėlavome, lijo lietus, o žmonės dvi valandas stovėjo miestelio aikštėje ir mūsų laukė. Mes nieko neatvežėme – nei grupės, nei dainininkų, tik paprastą kamuolį, kurį galėjo paimti į rankas... Jie pribėga, glosto tą kamuolį tarsi šventą, prieina prie manęs: „Ar galima jus apkabinti?“ Paskui sėdžiu automobilyje ir verkiu, nes jausmai tokie aštrūs... Per tuos du mėnesius niekas man neklojo raudono kilimo – klampojau per purvą, bet sutikau pačių nuostabiausių žmonių. Kai žygis baigėsi, vadovas nusišypsojo: „Pasiekėme savo tikslus, pradžiuginome tautą. Bet labiausiai džiaugiuosi, jog šiame žygyje kiekvienas jūs nuėjote asmeninį žygį.“ Tikra tiesa: kiekvienas nuėjome savo perversmų kelią...

Kas gi tavyje apsivertė?

Visiškai apsivertė vertybės. Pervažiavę visą Lietuvą, pritvinkę euforijos ir gerų emocijų, įžengėme į Vilnių... O čia – lyg ledynmetis: visiems į tą euforiją nusispjaut. Su nuostaba pasiklausiau, ką žmonės šneka: „Bunkė pagimdė...“, „Pikul išvažiuoja...“ O man taip svetima viskas! Buvau per šviesmečius atitrūkusi nuo to, kas jiems aktualu. Suvokiau, kokiame kiaute iki šiol gyvenau, ir supratau – aš visai nenoriu grįžti! Iš greitosiomis perverstų žurnalų labiausiai įstrigo Evos Tombak frazė: „Laimingas žmogus nieko nevartoja, nes jam nieko netrūksta...“ Aš taip jaučiausi visą vasarą – man nieko netrūko. Dabar svarstau, ar nevertėtų apsigyventi kur nors Kavarske? Arba Dzūkijoje: ten irgi labai gražu...

Tu kalbi dar apimta šviežių įspūdžių, bet juk tai praeis. Liks tik malonių nuosėdų, gražus prisiminimas to, ką pažadėjai sau...

To labiausiai gaila. Bet viliuosi, kad visam laikui išmokau atsiriboti nuo nereikalingų dalykų. Apskritai šiemet manyje įvyko labai daug perversmų: matyt, su branda ateina pasitikėjimas savimi. Kažkam nepatinka, ką aš manau, – na ir kas? Netinka, kaip aš gyvenu, – ir kas čia tokio? Laimingiausias žmogus tampa tada, kai nustoja sau meluoti. Visi klausinėja, ar ir toliau dirbsiu televizijoje, o man tai tarsi nerūpi... Na, nedirbsiu – ir ką? Nenumirsiu juk. Dabar jau žinau: geriausi dalykai gyvenime įvyksta neplanuotai ir netikėtai.

Kaip pamaloninai save po įtemptos vasaros?

Atsigauti išvažiavau į Kauną pas mamą. Pasiėmiau knygą, kompiuterį ir užsidariau nuo viso pasaulio. Per vasarą nutrūkusių ryšių su draugais dar neatnaujinau – tebesu gyva tuo, kas buvo... Skrajoju kaip ant sparnų: gal iš šalies atrodau juokingai, bet tikrai taip jaučiuosi. Žmonėms, sutiktiems kelyje, visuomet liksiu skolinga. Jaučiuosi nenusipelniusi gautos meilės ir šilumos, bet labai laiminga, kad teko tai patirti: juk jie iš manęs, skeptikės, padarė tikintį žmogų.

O kaipgi meilė, vaikinai, nutrūkstantys ir vėl užgimstantys santykiai?.. Radai atsakymą į šiuos klausimus?

Kai prisilieti prie globalių dalykų, asmeninės problemėlės atrodo tokios menkos... Man viskas gerai. Kas buvo – pražuvo, nei manęs, nei mano buvusiųjų skausminga vienatvė nekamuoja.

Ar ne nuo vienatvės norėjai atitrūkti išsiruošusi į savąjį kryžiaus žygį?

Tai buvo mano sielos komandiruotė. Piligriminė kelionė, perversmų kelias... Tuo metu mano viduje vyko daug procesų – kažkuris, be abejo, buvo susijęs su asmeniniais santykiais. Jausmų dėliojimas, tam tikras išbandymas... Nemeluoti sau – svarbiausia, ką išmokau.

Tavęs kas nors laukė grįžtančios?

Kai važinėjau po kaimus, buvau viena. Nors... Viskas labai dviprasmiška. Išvažiavau, kad kažką suprasčiau, ir grįžau supratusi. Nevienišiems mano kolegoms per tą laiką ne sykį kilo konfliktų namuose, o man jų pavyko išvengti.

Nesiskundi, kad dabar esi viena?

Aš juk ir šiaip niekada nesiskundžiu... Vienatvė nėra blogas dalykas. Geriau būti vienam nei su bet kuo: tai reikia įsisąmoninti tam, kad kai šalia atsiras svarbus žmogus, tu šitai suprastum. Aš tai žinau. Tas, kam reikia, irgi žino...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką