Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aistė Pilvelytė: neskubu pasitikti to, kuris ateina priešais (papildyta kovo 3 d.)

Aistė Pilvelytė
Žurnalas "Žmonės" / Aistė Pilvelytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kalbėtis su dainininke Aiste Pilvelyte (31) nėra paprasta. Ji sėdi priešais beveik sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Kad tik neišsprūstų nereikalingas žodis, kad nenuskambėtų laisvesnė mintis. „Tikroji mano gyvenimo istorija yra labai įdomi“, – paslaptingai prasitaria. Ar galima tikėtis, kad bent dalis jos šį kartą bus papasakota?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Šiemet tavęs nėra tarp atrankos į „Eurovizijos“ konkursą dalyvių. Keista bus tavo balso negirdėti finale...

Daug kas stebisi. Ir mano kompozitorius niekaip negali suprasti, kodėl, kaip pats sako, ėmiau ir sustojau pusiaukelėje? Rašo man: „Kas tai? Tavo ambicijos? Principai? Turi visus duomenis dalyvauti, kodėl pasidavei?“ O man neatrodo, kad pasidaviau. Tiesiog kartais labai sveika pritilti, pailsėti ir gerai apie viską pagalvoti. Pajutau pykčio prieskonį tame laiške.

Na, tokie sprendimai juk neateina vieną rytą, prie puodelio kavos namų virtuvėje?

Laikas dabar toks... Gal kada nors kils audra. Juk ji paprastai ateina po tylos, argi ne? Nusprendžiau pagalvoti, kodėl vis antra ir antra vieta (juokiasi).

O gal tiesiog nesulaukei tinkamos dainos? Arba tas konkursas tau nebeįdomus?

Jei būčiau apsisprendusi, būčiau dalyvavusi konkurse devintą kartą. Taškas nepadėtas, nežinau, kas bus kitąmet, juk viskas taip greitai keičiasi. Ir aš pati keičiuosi...

Galbūt ateina laikas, kai gali rinktis svarbius ir nesvarbius dalykus?

Argi „Eurovizija“ – nesvarbu? Kiekvienas konkursas, renginys, koncertas atlikėjui suteikia didžiulę naudą. Gali turėti krūvą pinigų, bet patirties už juos nenusipirksi.

Tavoji scenoje – didžiulė. Ar kartais neapima jausmas, kad Lietuvos sienos spaudžia, kad norisi didesnių erdvių?

Visi geri ir dainingi atlikėjai tai jaučia. Aš juk nesakau, kad visą laiką dainuosiu čia. Praeis penkeri ar dešimt metų... Aš juk net nežinau, kas bus rytoj!

Daugybė aktorių svajoja suvaidinti Hamletą, aktorės nori įkūnyti Džuljetą. Apie ką svajoja dainininkės?

Turiu viziją, kaip viskas klostysis, tik garsiai nekalbėsiu. Tai svajonė, kurios verta siekti.

Kai buvai maža mergaitė, irgi apie tai svajojai?

Tik jau ne apie tai, kad tapsiu dainininke! Mane žavėjo gimnastika, šokiai su kamuoliais ir gražiais kaspinais.

Niekada nesigailėjai, kad paviliojo scena?

Vienas bičiulis kartą pasakė: „Žinai, Aiste, aš tau labai pavydžiu. Dirbi mėgstamą darbą ir dar gauni už tai pinigų.“ Argi ne puiku? Kai žmogus mėgsta tai, ką daro, nė nejaučia, kad dirba.

Ir vis dėlto man atrodo, kad moters dainininkės duona nesaldi...

Norėdama gali atrasti visokiausių spalvų – nuo juodos, pilkos iki baltos. Scena iš moters reikalauja labai daug, žinoma. Privalai būti pasitempusi, gerai atrodyti, daug repetuoti, dirbti, tobulėti, neužsisėdėti, eiti pirmyn. Ir pasportuoti reikia, ir vakarais nevalgyti, ir maistą pasirinkti... Juk scenoje norisi atrodyti gražiai. Be abejo, esama apkūnių dainininkų, turinčių nuostabų balsą, bet man visada labiau patinka žiūrėti į tai, kas gražu.

Scena iš moters reikalauja labai daug, žinoma. Privalai būti pasitempusi, gerai atrodyti, daug repetuoti, dirbti, tobulėti, neužsisėdėti, eiti pirmyn. Ir pasportuoti reikia, ir vakarais nevalgyti, ir maistą pasirinkti...

Tu kalbi apie sceną, tačiau yra gyvenimas šalia. Kaip padalyti save – šiek tiek scenai, šiek tiek namams, buičiai, dukrai? Kažkodėl man atrodo, kad tą akimirką, kai užsivelki scenos suknelę prieš pasirodymą, tampi visiškai kitu žmogumi?

Visada sakau, kad toji moteris, kuri lipa į sceną, nesu aš. Makiažas, graži suknelė... Kai žiūriu į save iš šalies, dažnai galvoju: ne, Aiste, tai ne tu. Ir ne vien apie išorę kalbu. Net negaliu gerai paaiškinti, koks jausmas, kai dainuoji ir scenoje susilieji su klausytojų sielomis.

Tai kokia toji scenos Aistė?

Man patinka lyrinės dainos, jos man arčiausiai širdies. Nedainuoju roko, nors gal ir visai įdomu būtų. Aš nedarau to, ko nenoriu.

Taip elgtis gali tik itin tvirto charakterio žmonės!

O aš tokia ir esu! Tikiu, žmogus gimsta su tam tikromis charakterio savybėmis. Tai paaiškina, kodėl vienoje šeimoje užauga tokie skirtingi vaikai.

Tėtis su mama tave mokė, kad privalu siekti išsikeltų tikslų ir įgyvendinti svajones?

Jie liepdavo eiti pirmyn. Net tada, kai nesiseka... Tėvai mane griežtai auklėjo. Namuose buvo daugybė taisyklių. Tiesa, su savo charakteriu man pavykdavo išsikovoti šiokių tokių teisių.

Dabar pati esi mama, auklėji dukrą. Ar taisyklės tos pačios?

Visai ne! Auklėju dukrą, kaip man atrodo. Savo tėvams esu dėkinga už tai, kad vertė mokytis. Kartais netgi per nagus gaudavau, kai grodama pianinu darydavau klaidų. Jei ne jie, tikrai būčiau metusi muzikos mokyklą ir išėjusi laukais. Bijojau tėvų, užtat ir nemečiau. Mokykloje mokiausi nekaip, tačiau gyvenimas parodė, jog „blogiukai“ kartais pasiekia gerokai daugiau nei pirmūnai.

Ir vis dėlto jauni žmonės dabar mėgsta skaičiuoti. Jie turi savų populiarumo, turto, karjeros ir gražaus gyvenimo formulių..

Planuoti savo gyvenimą, argi tai blogai? Nuostabu, jei viskas vyksta pagal planą. Beje, savąjį aš irgi turiu, stengiuosi jo laikytis.

O improvizacija kur? Gyvenimo džiazas?

Tarp plano punktų (šypsosi). Gyvenime reikia turėti tikslą, ne vien svajoti ir skraidyti. O aš iš tų, skraidančių, juk meno žmogus, nors nemanau, kad tai blogai. Juk daugybė žmonių svajoja, o jei labai svajoji ir sieki savo svajonės nors po vieną milimetrą per dieną, ji tikrai išsipildo. Tai – faktas.

Kažkur skaičiau, kad žmonės nebeturi svajonių, o jei ir turi, jos labai materialios...

Nejauti? Mes po truputį virstame elektroniniais žmonėmis (šypsosi)... Kiekvienas turtingas žmogus pasakys, kad laimė – ne turtai. Patys turtingiausi nebūtinai yra patys laimingiausi...

Bet juk pinigai suteikia laisvę...

Sėdžiu dabar ir galvoju, kaip baisu viską turėti, bet neturėti žmogaus, kuris suprastų, būtų šalia, kai reikia, dalytųsi tavo džiaugsmu. O juk turtuolių šeimos santykiai dažniausiai ir nesusiklosto.

Nebūtinai turtuolių... Ko mes patys neišmokstame, ko neišmokome savo vaikų?

Tai, kas vyksta visuomenėje, formuoja vaiko požiūrį į gyvenimą. Aš pati augau šeimoje, kur nebuvo jokių santykių, kur visi nuolat dirbo. Šitaip augdama supratau viena: noriu didelės šeimos. Norėčiau duoti savo vaikams tai, ko pati neturėjau. Manau, ateityje dar tikrai turėsiu vaikų, gal ir ne vieną.

Šitiek prirašyta protingų knygų – kaip auklėti vaikus, kaip kalbėtis su paaugliais, kaip būti dviese, kaip išlaikyti santuoką, rodos, tik skaityk ir mokykis...

Ne knygos – gyvenimas yra geriausias mokytojas. Pasiskaitai, įsidedi į galvą, žinai, kaip elgtis negalima, bet pamoką juk išmoksti tuomet, kai padarai pats klaidų. Stengiuosi būti labai gera mama, nenoriu sprausti savo vaiko į rėmus, nenoriu klaidų, kurias darė mano tėvai.

Gyvenime reikia turėti tikslą, ne vien svajoti ir skraidyti. O aš iš tų, skraidančių, juk meno žmogus, nors nemanau, kad tai blogai. Juk daugybė žmonių svajoja, o jei labai svajoji ir sieki savo svajonės nors po vieną milimetrą per dieną, ji tikrai išsipildo.

Išgyvenai skyrybas, tikriausiai tai buvo itin sunkus laikas...

Bet aš žvelgiu į ateitį! Mūsų laimė ir tai, kas mums suteikia džiaugsmo, paprastai suvynioti į problemų rezginį, į sunkių etapų taką. Privalai tai išgyventi.

Gal nė nemokėtume džiaugtis, jei nežinotume, kas yra bėda?

Sako, žvaigždės skiriasi... Bet ir daugybei paprastų žmonių taip atsitinka! Esama ir tokių, kurie kartu gyvena daugybę metų, o nieko bendra neturi.

Gal žmones ieško lengvų išeičių, gal dabar toks skubos, greitų sprendimų laikas?

Dėl ko poros skiriasi? Dėl kitų moterų, dėl kitų vyrų, dėl to, kad meilė, sako, praeina... Galiu drąsiai sakyti, kad lietuviai vyrai labai išlepę. Net užsieniečiai šitai yra pastebėję. Lietuviai labiau linkę problemos nepastebėti, nei ją spręsti. O merginos apie juos tik šokinėja... Kartais netgi pačios peršasi.

Tačiau kiekviena moteris trokšta romantikos, kad ją pakviestų į pasimatymą, kad užmautų sužadėtuvių žiedą... Ar galima sakyti, kad romantiški jausmai baigia išnykti?

Daugybė šeimų gyvena, bet vienas nežino, ką veikia kitas. Susitinka kartą per mėnesį, o ir tą kartą nusisuka vienas į vieną pusę, kitas – į kitą.

Argi tai galima pavadinti šeima?

Bet tokių šeimų daug. Gal tik dabar, gal viskas keisis, gal žmonės pagaliau supras, kad svarbiausia – santykiai, pagarba, dėmesys.

Tai ideali šeima, apie kokią svajoji?

Na, aš turiu viziją, su manąja – viskas gerai.

Panašu, esi pasirengusi naujiems santykiams?

Gal kitas klausimas, gerai?

Gerai. Tada pasakyk, koks vyras tau galėtų būti tikrai įdomus?

Protingas. Toks, kuris atsakytų į mano klausimus. Turintis humoro jausmą, vyriškas. Tai svarbu, nes vyrai dabar labai moteriškėja...

Kai sutinki žmogų, kai jis krinta tau į akį, juk nežinai, ar yra protingas...

Tai – tik fizinė trauka. Paskui gali išsiaiškinti, kas rūpi. Pirmas įspūdis kartais būna klaidingas. Būna, sutinki žmogų ir nesupranti, kodėl jis toks artimas. Tikiu teorija, kad galbūt aname gyvenime buvome labai susiję. Argi ne įdomu? Niekas juk neįrodė, kad yra kitaip.

Aš pati augau šeimoje, kur nebuvo jokių santykių, kur visi nuolat dirbo. Šitaip augdama supratau viena: noriu didelės šeimos. Norėčiau duoti savo vaikams tai, ko pati neturėjau.

Tavo Ugnei – jau metai ir šeši mėnesiai. Ar gali pasakyti, kad motinystė buvo tokia, kokią įsivaizdavai?

Viskas lyg ir taip, tik nemaniau, kad reikės tiek ištvermės ir kantrybės. Vaikas vaikui nelygus... Maniškė nebuvo iš ramiųjų. Pirmieji trys mėnesiai, neslėpsiu, buvo sunkūs, sirgau, neturėjau jėgų. Paskui atsigavau, ir viskas ėjo kaip iš pypkės. Jei dabar mano šeimoje būtų viskas gerai, galvočiau apie antrą kūdikį. Kuo daugiau vaikų, tuo geriau, mane žavi jų klegesys ir triukšmas.

Ugnė reaguoja išgirdusi tavo balsą? Tu jai dainuoji?

Kiekvieną vakarą! Sugalvoju savo lopšinių. Ir pasakų tokių, kad ji suprastų. Apie jos žaislų karalystę.

Turi pagalbininkų?

Visi dirba savo darbus, o pas mus ateina auklytė. Klausi, ar sunku vienai? Sunku, bet juk kai kam dar sunkiau. Žmonės valgyti neturi ko, be vandens gyvena. Yra daugybė išsiskyrusių mamų, kurios augina vaikus. Ir ne po vieną! Aš visiškai nesureikšminu to, kas su manimi vyksta, nesigilinu. Žinau, tas etapas vieną dieną baigsis. Negaliu pakęsti žmonių, kurie skundžiasi ir verkia, stengiuosi nuo tokių laikytis atokiau.

Aiste, ar tokiu laiku atsiranda naujų dainų?

Žinoma! Esu parengusi koncertinę programą, įrašai padaryti, aš tikrai nestoviu vietoje. Niekaip nesuprantu žmonių, kurie nesugalvoja, ką veikti. Veiklos turiu tiek, kad vos spėju suktis.

Ir kas tau teikia daugiausia džiaugsmo?

Ugnė ir dainavimas. Dainuodama pailsiu, scena man suteikia energijos ir atgaivą sielai. O dar? Kylanti saulė, ošiančios pušys, artimųjų šypsenos, vaiko juokas, žvėrys, kuriuos beveik kasdien matau pro savo langus. Aš beprotiškai myliu gyvenimą ir kiekvieną rytą dėkoju Dievuliui už tai, kad esme sveiki. Matai, kiek daug dalykų, kuriais džiaugiuosi (šypsosi).

Ne taip seniai tavo vadybininke tapo Kristina Kaikarienė...

Visą gyvenimą norėjau, kad atsirastų toks žmogus. Džiaugiuosi, kad yra Kristina, ir daug iš jos mokausi. Dirbau viena, organizavau savo koncertus, dabar daug apie tai išmanau, bet man per sunku, aš pavargstu derėtis, noriu dainuoti, o ne organizuoti.

Esi graži moteris, dainuoji, scenoje į tave tik žiūrėti ir žiūrėti, dėmesio tikriausiai netrūksta...

Kai išsiskyriau, gavau daugybę laiškų. Nė į vieną neatsakiau...

O gal reikėjo?

Aš neskubu pasitikti to, kuris eina priešais. Tiesiog esu tokia.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką