TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aksesuarų dizainerė Simona Dambauskas: „Aš radau savo vietą Lietuvoje“

Simona Dambauskas
Gedmanto Kropio nuotr. / Simona Dambrauskas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Amerikoje užaugusi aksesuarų dizainerė Simona Dambauskas (31) prieš ketverius metus su vyru amerikiečiu Douglu Geistu (38) šurmulingą Niujorką išmainė į Lietuvą. Jiedu keliauja po pasaulį, dievina Vilnių ir Švėkšną, dirba Amerikos laiku, miegoti eina paryčiais, kuria spalvingus aksesuarus, visame pasaulyje sutiktiems žmonėms pasakoja apie Lietuvą... Gal tai ir yra tikroji gyvenimo laisvė?

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Gimiau Klaipėdoje, kai buvau aštuonerių, tėvai išsivežė mane į Ameriką. Ten, Naujajame Džersyje, užaugau, baigiau mokslus, tarptautinio verslo ir mados studijas. Dirbau Niujorke“, – trumpai prisistato Simona. Ir prasitaria, kad tėvai iš Lietuvos 1988-aisiais išvažiavo ne geresnio gyvenimo ieškodami. Greičiau kaip politiniai pabėgėliai, nes šeima buvo persekiojama dėl politinių pažiūrų. Pirma į Ameriką ištrūko mama su tėčiu, po dvejų metų pasiėmė ir juodu su broliu.

„Iš antros klasės Lietuvoje patekau iškart į antrą klasę Naujajame Džersyje. Visiškai nemokėjau angliškai. Prisimenu, ilgą laiką buvau be galo drovi, nekalbi. Bet vaikai – kaip kempinė: viską sugeria ir visko išmoksta. Kadangi šeimoje mes visą laiką kalbėdavome lietuviškai, šitos kalbos irgi nepamiršau, – pasakoja Simona. – Mama – kūrybingas žmogus, rašo knygas. Tėtis dirbo vienoje tyrimais užsiimančioje kompanijoje. Brolis jau vedė, su šeima gyvena Bostone. Jaunėlė sesuo, kuri gimė Amerikoje, studijuoja universitete.“

Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambrausko kelionių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambausko kelionių akimirka

Nuo 1991 metų į Lietuvą ji grįžusi ir nebuvo. Bet po trylikos metų, 2004-aisiais, sugalvojo savo gimtinę parodyti tada dar tik būsimam vyrui Douglui. Abiem Lietuva be galo patiko: „Susitikome su mano seneliais Švėkšnoje ir Kaune, su giminėmis. Tai buvo Kalėdos – gražus metas... Be to, man buvo smalsu pamatyti Lietuvą po daugelio metų. Iš vaikystės puikiai prisiminiau, kaip prieš šventes stovėdavome po keturias valandas eilėje prie apelsinų ar mandarinų... O atvažiavome – čia visur jau didžiuliai prekybos centrai, visko pilna... Daug kas buvo nauja, įdomu, nematyta...“

Tačiau po atostogų jie grįžo namo į Ameriką ir toliau gyveno įprastą gyvenimą. Jokio persikraustymo net neplanavo. Gyvenimo ritmas ten jau buvo nusistovėjęs: Naujasis Džersis – vos keturiasdešimt minučių kelio nuo Niujorko. Todėl šitas didmiestis Simonai visada buvęs lyg pats didžiausias stebuklas, kone šventas miestas. „Ir universitetas, kuriame studijavau, buvo Niujorko priemiestyje. Ir savo akimis mačiau, kaip krito „dvyniai“ rugsėjo 11-ąją... – prisimena moteris. – Todėl kai po studijų ieškojausi darbo, galvojau tik apie Niujorką. Įsidarbinau aksesuarų pardavimo vadybininke. Tai – kaip didmeninė prekyba. Pavyzdžiui, skrisdavau į Floridą, pristatydavau naują pavasario kolekciją ir tada parduodavau parduotuvėms. O laisvalaikiu dar dirbau kaip asmeninė stilistė su privačiais klientais.“

Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambrausko kelionių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambausko kelionių akimirka

Gal kraustykimės į Lietuvą?

Nuo vaikystės puoselėta svajonė turėti nuosavą papuošalų verslą ir būti dizainere vis labiau ėmė sietis su Lietuva, o ne Amerika. Į tėvynę vis labiau ginė ir nepaaiškinamas ilgesys: „Pavyzdžiui, Amerikoje yra Senelių diena. Žinokite, man, moksleivei, be galo liūdna būdavo, kad mano seneliai niekada neateidavo pas mane į mokyklą...“ Brendo noras per savo kūrybą skelbti Lietuvos vardą pasaulyje: „Norėjau ką nors kurti ir gaminti čia, kad puikuotųsi etiketė „Made in Lithuania“.“

Galiausiai ir vyras, išgirdęs Simonos pasiūlymą „gal kraustykimės į Lietuvą?“, ilgai negalvodamas sutiko. Jis, užsiimantis finansais ir nekilnojamuoju turtu, gali dirbti bet kurioje pasaulio šalyje. Tereikia kompiuterio ir interneto.

Ilgai nesvarsčiusi pora pardavė namą Naujajame Džersyje ir daugumą daiktų. Likusius sudėjo į sandėlį. Ir su keturiais lagaminais atvažiavo į Lietuvą. „Buvo vasario mėnuo, pats viduržiemis... Pirmiausia apsigyvenome pas močiutę Švėkšnoje, kol susitvarkėme visus dokumentus. Švėkšną visada prisiminsiu tokią gražią kaip tada: baltą, nuklotą švariu, minkštu sniegu. O vyrui labiausiai patikdavo pas močiutę krosnį kūrenti, – pasakoja Simona. – Paskui atsikraustėme į Vilnių ir pamažu ėmėme kurtis. Žinote, kas man gražiausia Lietuvoje? Spalvos. Žiemą ji – balta, vasara – žalia, geltona, mėlyna...

Naujajame Džersyje ar Niujorke viskas kitaip: žmonės, šurmulys, dangoraižiai, gamtos tose vietose daug nepamatysi. Ten – tikros miesto džiunglės. O Vilniuje kiekviename žingsnyje – istorija. Aš kartais eidama Senamiesčiu specialiai pasuku už kampo į kokią mažą gatvelę ir staiga atrandu ką nors nematyto. Dar man patinka, kad, eidamas ta pačia gatve kelias dienas iš eilės, pradedi pastebėti tuos pačius žmones. Smagu būtų, jeigu jie pasakytų „labas“ ar nusišypsotų. Vilnius man – be galo jaukus, su savo istorija.“

Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambrausko kelionių akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Simonos Dambausko kelionių akimirka

Po pasaulį – per 110 dienų

Būtent istorijos ir dar nepažintų kultūrų paieškos juodu nenuilstamai traukia į keliones. Pastaroji truko kone keturis mėnesius – 110 dienų. Iš jos parsivežė ne tik nepakartojamų įspūdžių, bet ir dvidešimt penkis tūkstančius nuotraukų, darytų fotoaparatu, ir dar dvidešimt tūkstančių – mobiliajame telefone.

Sausio vidury išsiruošę trumpai paslidinėti Šveicarijoje, aplankyti draugų Vokietijoje ir pakeliauti po Japoniją, Simona ir Douglas neplanavo, kad kelionė taip užsitęs ir išsiplės. Kai viešėjo Vokietijoje, draugai pasigyrė, kad važiuoja į Singapūrą – ten bus mėnesį, todėl Simona su vyru galėtų prisijungti. Kaipgi atsisakysi tokios idėjos? Taip prie Šveicarijos, Vokietijos ir Japonijos sąrašo prisidėjo Singapūras, Tailandas, Kambodža, Malaizija, o paskui – dar ir Belgija su Olandija.

„Vasario mėnesį pačiame Tokijuje sniego nebuvo, bet kalnuose siautė tikros pūgos. Iškart po to Singapūre staiga patekome į trisdešimties laipsnių karštį, o mes – su snieglentininkų batais, šiltomis striukėmis... Turėjome būti pasiruošę beveik visiems metų laikams, todėl, kad ir kiek pakavome, daiktų mažiau nei į tris lagaminus sutalpinti nepavyko. Užtat į Lietuvą grįžome jau su keturiais...“ – juokdamasi kalba moteris. Didžiausią įspūdį abiem su vyru, aišku, paliko Japonija. „Teko sutikti žmonių, kuriems Japonija nepatiko, nes ten viskas per daug tvarkinga, per daug sudėliota. O aš į Japoniją grįžčiau kad ir rytoj, – prisipažįsta Simona. – Specialiai važiavome pasižiūrėti ypatingų kalnuose gyvenančių beždžionių. Jos man pasirodė be galo mielos ir labiausiai panašios į žmones. Kas rytą apie aštuntą ar devintą valandą jos nusileidžia į pakalnę, sulipa į šilto vandens baseinus ir prausiasi, šildosi. Apie trečią ar ketvirtą popiet lipa atgal į kalnus. Beje, Japonijos beždžionės – labai draugiškos, o Tailando ir Malaizijos – tikros vagišės. Savo akimis mačiau, kaip iš vienos mergaitės pavogė pakelį traškučių ir valgė žiūrėdamos, kaip vaikas verkia.“

Gedmanto Kropio nuotr./Simona Dambrauskas
Gedmanto Kropio nuotr./Simona Dambauskas

Tvarkos ir saugumo jausmą paliko ir Singapūras. „Jau oro uoste išdalijami įspėjimo lapeliai, kad už narkotinių medžiagų vežimą gresia mirties bausmė, – prisimena moteris. – Tailande – visiškai kitaip: netvarka, gana pavojinga, turi pats labai pasisaugoti, kad nebūtum apvogtas.“

Amerikiečiai klausimo apie pinigus pašnekovui tikrai niekada neužduotų, o lietuviams labiausiai rūpės – iš ko gyventi, kai keliauji keturis mėnesius? „Tikrai lietuviškas klausimas... – juokiasi Simona. – Visa laimė, kad mūsų darbas leidžia vienu metu ir keliauti, ir dirbti. Tų 110 dienų negali vadinti tokiomis atostogomis, kai guli prie baseino ir gurkšnoji pina koladą. Pavyzdžiui, kai buvome Japonijoje, laikas nuo Amerikos ten skiriasi net dvylika valandų, o vyras tam tikrą valandą turi pradėti darbą prie kompiuterio. Apskaičiuoji, kada jis turi būti prie kompiuterio, o likusį laiką paskirstai: eini miegoti ketvirtą nakties, keliesi septintą ryto, kad spėtum nuvažiuoti į kokią ekskursiją, pamatyti ką nors naujo, tiesiog pasivaikščioti po miestą.“

Apyrankės su istorija

Į visas keliones lagamine Simona vežasi ir savo darbų pavyzdžių, ten rengia verslo susitikimus, pristato Lietuvoje sukurtus gaminius – iš spalvingos odos pagamintos masyvios apyrankės ir paso dėklai. „Kelios Vilniaus parduotuvės prekiauja mano gaminiais, turiu savo tinklalapį. Bet iš tiesų geriausia prekyba – keliaujant. Žmonės visada pastebi mano aksesuarus ir paklausia, kur tokių gavau. Tada turiu progą papasakoti apie juos ir Lietuvą“, – šypsodamasi dėsto.

Kad parduotuvėse papuošalų gausa – begalinė ir kad Lietuvoje nemažai kūrybingų moterų, gaminančių įvairiausius aksesuarus, jaunos kūrėjos visai nebaugina. „Maniškiai – spalvingi, išskirtiniai, kitokie, nei parduodami daugumoje parduotuvių. Tiesą sakant, Lietuvoje aš net spalvingų odų negaliu gauti – paprastai būna tik juoda, ruda ir pilka spalvos. Kuriu iš itališkų, kurias parsivežu iš Niujorko. Pavyzdžiui, ten galiu gauti atraižų odos, iš kurios drabužius kolekcijoms siuva garsiausi pasaulio dizaineriai. Tokia apyrankė jau gimsta su savo istorija.“

Plėtoti verslą Simonai padeda ir vyras. „Dviese apskritai viskas lengviau, – tikina moteris. – Douglas – ne tik mano vyras, bet ir geriausias draugas bei partneris.“ Jiedu prieš vienuolika metų susipažino Naujajame Džersyje esančiame banke, kur Simona atėjo darbintis. Susituokę jau septynerius metus. Susilaukti vaikų neskuba, nes ir dviese kol kas gerai: „Kai man kokia draugė baksnoja pirštu: „Simona, tau laikas vaikus gimdyti...“, aš visada atsakau: „O tau laikas pasaulį pamatyti, pakeliauti.“ Lietuvoje daug žmonių elgiasi taip, kaip kiti jiems nurodo. Bet neklauso savo širdies.“ Neretai ji išgirsta ir patarimą atidžiau saugoti vyrą nuo gražių lietuvaičių: „Kartą viena moteris susirūpino: „Tavo vyras – užsienietis? Simona, saugok savo vyrą.“ Man tai nuskambėjo labai juokingai, nes jeigu savo žmogų turi saugoti nuo kitų moterų, vadinasi, tas žmogus – ne tavo.“

Mes – naktiniai žmonės

Per ketverius metus Lietuvoje jiedu su Douglu sako neblogai adaptavęsi. Vyras pramoko lietuviškai. „Kai einame kur nors vakaroti su draugais lietuviais, būtinai prašau, kad kalbėtume tik lietuviškai. Aišku, vyrui geriausia mokykla – su mano močiute Švėkšnoje, nes ji angliškai nemoka. Juokiuosi, kad su vyru mes šnekame jau ne „english“, o „linglish“ kalba. Nes ir anglų, ir lietuvių kalbose yra daugybė posakių, žodžių, kurių net nesugebi išversti į kitą kalbą. Išeina kelių kalbų mišinys“, – juokiasi Simona.

Iš pradžių tik sunkiau buvo surasti naujų draugų, nes lietuviai – kur kas uždaresni nei amerikiečiai. „Lietuvoje supratau, ką reiškia žodis „pažįstamas“. Juk Amerikoje – visi draugai. Jeigu ką nors angliškai pavadinsi pažįstamu, jis labai įsižeis. O čia tai – visiškai normalus žodis, nes draugu vadinamas tik tikras draugas, – šypsosi moteris. – Pavyzdžiui, lietuviams keista, kaip galima visą gyvenimą nuomotis butus ar namus, jie stebisi, kodėl neperkame nuosavo būsto. O aš prisimenu: kai Amerikoje turėjome namą, jaučiausi tarsi pririšta, lyg paukštis narvelyje.“

Ne visiems suprantamas ir jųdviejų gyvenimo būdas. „Mes – naktiniai žmonės, nes vyras dirba Amerikos laiku. Aš verslo susitikimus irgi planuoju gerokai popiet. Miegoti dažniausiai einame ketvirtą ar penktą ryto. Toks darbo ritmas tampa sudėtingas, kai draugai dirba iki šeštos vakaro ir nori su mumis susitikti vakarienės. O mūsų su Douglu darbai tik įsibėgėję – pats darbymetis. Bet draugai paprastai kliūčių dėl to nekelia: „Nors rytoj man į darbą aštuntą ryto, vis tiek noriu su jumis po vidurnakčio išgerti taurę vyno.“

Apie grįžimą į Ameriką pora net nesvarsto. Lietuvą abu drąsiai vadina namais. Simona neslepia esanti dėkinga tėvams, kad kadaise išsivežė į Ameriką, kad ten turėjo galimybę pažinti kitokią kultūrą: „Tėvai iš čia bėgo. Brolis ir sesuo kuria savo gyvenimą Amerikoje. Kiekvienas rado savo vietą. Aš radau ją radau Lietuvoje.“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką