TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Dalia Morozovaitė: „Su Pijaus atėjimu mano pavardė tapo žinoma, o kokių staigmenų pateiks Ona Marija – dar pažiūrėsim“

Dalia Morozovaitė
Viganto Ovadnevo/„Žmonės“ nuotr. / Dalia Morozovaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Aktorė Dalia Morozovaitė (32) tiki, kad tikrai ateis laikas, kai jos vaidmenų sąrašas pasipildys stipriomis ir fatališkomis moterimis. Televizijos žiūrovams iš serialų „Nekviesta meilė“, „Kelias namo“, „Pamiršk mane“ pažįstama aktorė neabejoja, kad motinystė tam irgi kloja kelią. Neseniai antrojo kūdikio, dukrelės Onos Marijos (3 mėn.), susilaukusi, kol kas ji atlieka svarbiausią – mamos vaidmenį.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ar tiesa, kad laukdamasi antrojo kūdikio seriale „Pamiršk mane“ vaidinai iki devinto mėnesio?

Taip ir buvo! Priaugau mažai svorio, pilvukas vos vos matėsi, gerai jaučiausi – o kodėl ne?

Tačiau juk ne iš filmavimo aikštelės išvažiavai gimdyti?

Oi, ne! Visi tik ir klausinėjo – kada, kada? Tačiau Ona Marija neskubėjo, gimė netgi kiek vėliau, nei planuota.

Su režisieriumi Ričardu Matačiumi auginate penkerių sūnų Pijų. Tikriausiai labai laukėte dukrytės?

Mūsų šeimoje taip įprasta – berniukas, mergaitė, berniukas, mergaitė... Tikėjausi, kad ir mums pavyks, bijojau suardyti tą tvarką, todėl stengiausi išvis apie tai nekalbėti. Ir drabužėlius pirkau neutralius...
Darbe tarsi įlindau į kažkokį kiautą, apsitvėriau siena – taip norėjosi vaikelį apsaugoti nuo neigiamų emocijų, streso, skubėjimo.

Kai laukiausi Pijaus, buvo kiek kitaip. O juk irgi vaidinau – tuo metu „Nekviestoje meilėje“. Pagimdžiusi gana greitai grįžau į filmavimo aikštelę. Motinystė daugelį dalykų sustato į savo vietas, o kiekvieno vaiko gimimas kažką atneša į tavo gyvenimą. Su Pijaus atėjimu mano pavardė tapo žinoma, gaila, aišku, kad tik – iš serialų... Kokių staigmenų pateiks Ona Marija – dar pažiūrėsim.

Sakai: pavardė tapo žinoma... Ar sunku aktoriui tą žinomumą išsikovoti?

Nelengva... Ypač jaunam, ką tik baigusiam studijas, pradėjusiam dirbti teatre. Pamenu savo pradžią: vos tik pradedame repetuoti naują spektaklį, jis, žiūrėk, ir nepasirodo. O vienas režisierius, pamenu, man sakė: „Bialobžeskį visi puikiai žino, Bareikį – žino, Tamulytę – irgi. O tu kas tokia? Sugadinsi man spektaklį...“ Dabar gal kitaip reaguočiau, pakovočiau už save, o tada – jauna, naivi, teatras dar tik atsigauna po krizės, kiekvienas vaidmuo – aukso vertės. Stebiuosi, kaip nepalūžau, juk taip bet kurį jauną žmogų galima visam gyvenimui sutraumuoti. Jauni ir taip blogai jaučiasi: manęs tikriausiai niekas nepastebi, manęs čia net nėra, kaip aš su vyresniais sveikinsiuosi... Štai ką jie galvoja!

Nors dabar – jau kitas laikas. Į Jaunimo teatrą atėjo nauja karta, mums jie – lyg draugai. Atrodo, ir metų skirtumo nėra, ir kalbėti apie ką turi, ir neauklėji jų, kaip mus auklėjo...
Gal kam nors atrodau per minkšta, gal sako, kad esu prisitaikėlė, tačiau draskytis dėl vaidmenų?! Kišti pagalius kam nors į ratus? Niekada to nedariau ir nedarysiu... Noriu niekam nekenkti, laisvai kurti meną.
Vertinimai – tas daro geriau, o tas blogiau – neturi jokios prasmės. Net ir tada, kai du aktoriai atlieka tą patį vaidmenį, juk nėra vienoda. Netgi tu pats, esi scenoje ar filmavimo aikštelėje, kiekvieną kartą jautiesi vis kitaip.

Viso to, kai stojai į Muzikos ir teatro akademiją, juk nežinojai?..

Buvau drąsi ir atvira. Matyt, gyvenimas kaime šito buvo išmokęs. Per stojamuosius egzaminus man nereikėjo skaityti nei prozos, nei poezijos. Atsakau į klausimą, o komisija – juokiasi. „Ką tu ten darei, kad jie taip juokėsi?“ – prisimenu, klausė manęs, kai išėjau.
Studijų metai labai daug davė. Mūsų dėstytoja, dabar jau šviesaus atminimo Algė Savickaitė, sakė: „Karkitės ant didelės šakos, kad vėliau turėtumėt ką atsiminti.“ Mes ir korėmės... Čechovas, Shakespeare’as. Gaila, kad režisieriai manyje dar nepamatė rimtų ir stiprių moterų. Bet gal dar pamatys (šypsosi)?..

Tačiau bjauriąją tavo Rositą iš „Nekviestos meilės“ kai kurie žiūrovai iki šiol prisimena...

Gal todėl ir prisimena, kad buvau bjauri. Rosita – visiška mano priešingybė.

Užaugai kaime, Utenos rajone, Leliūnuose. Ar atvažiavusi į Vilnių, įstojusi mokytis aktorystės nesijautei kaimietuke iš provincijos? Tavęs taip niekas nevadino?

Kad beveik visas mūsų kursas, kurį tuomet ruošė Utenos teatrui, buvo iš provincijos. Vilniečiai atėjo tik tie, kurie nubyrėjo iš Rimo Tumino rinkto kurso. Kažkaip išsilydžiau toje minioje... Žinoma, kad mes jautėme: TUMINO kursas ir... Utenos. Vėliau, kai susipažinau su būsimu vyru, tai jis mane kaimietuke vadindavo (juokiasi).

Įdomu, ar prisimeni savo aukštaitišką tarmę, kai nuvažiuoji pas tėvus į Uteną?

Kalbu paprastai – akademijoje dėstytojai mūsų kirčiavimą kaip reikiant pralaužė. Tačiau kai užvaldo emocijos, kai reikia ką nors papasakoti ar pasipykti, mėgstu aukštaitiškai pasimėgdžioti. Iš Šiaulių kilusiam mano vyrui Leliūnuose labai keista – ir kokia čia kalba?!   

Judu susipažinote dar studijų metais?

Gretos Skaraitienės nuotr./Dalia Morozovaitė su vyru Ričardu Matačiumi
Gretos Skaraitienės nuotr./Dalia Morozovaitė su vyru Ričardu Matačiumi

Ričardas už mane dvejais metais jaunesnis. Jis mokėsi režisūros. Į jaunesnius mes, žinoma, nežiūrėjome. Labiau domino vyresni. Operatorių kurse tiek gražių vyrų buvo. Mano kurso draugė pasakoja tokią istoriją: kartą mudvi sėdim, o pro šalį eina jauni režisieriai. „Na, kuris tau gražus?“ – paklausė manęs. Esą aš parodžiusi į Ričardą – šitas patinka.

Žinoma, kad aš jo neprisiminiau, kai mus supažindino. Tačiau susipažinę, daugiau neišsiskyrėme. Tiesa, naktį prieš susitinkant jį susapnavau. Vadinasi, ištraukiau iš atminties. Toks... Labai juokingas sapnas! Ričardas – tarp žydinčių gėlių.

Tiki sapnais?

Aš labai daug sapnuoju... Kai kuriuos sapnus ilgai prisimenu, kai kurie – kartojasi. Pamenu, po 2006-ųjų cunamio, tą naktį, kai iš kolegės Editos Užaitės gavau žinutę „Uždekite žvakutę už cunamio aukas“, sapnavau rėkiančias žalias vėles ir mudvi su sese, žiemą už tas aukas sodinančias eglutes. Prasibudusi negalėjau atsikratyti jausmo, kad kambaryje kažkas yra. Suspaudžiau kryželį ant kaklo, tikrai buvo nejauku.

Per sapnus, matyt, išsikrauni. Juk daugiau sapnuoji, kai esi pavargęs, dėl ko nors sunerimęs. Dabar į sapnus nebekreipiu dėmesio, papasakoju prasibudusi, pasijuokiame, ir tiek. Bet studijų metais – ir burtų būdavo, ir sapnininkų, ir permainų knyga prieš kiekvieną svarbesnį įvykį (šypsosi).

Tai gal ir Ričardą sau išsibūrei?  

(Juokiasi.) Ne... Aš tiesiog jo sulaukiau. Būdavo gerbėjų, jausdavau simpatiją, bet – ne tas ir ne tas. Kai pamačiau Ričardą, abejonių neliko. Ir koks džiaugsmas dabar, kokia esu laiminga! Ir vaikai – iš meilės...
Žinoma, klaidų buvo visokių, bet nesigręžioju atgal, nelaikau pykčio. Baisiausiai nemėgstu analizuoti klaidų – padarei, jau nebeištaisysi, nieko nepakeisi. Tai ir pamiršk! Pasistenk daugiau taip nesielgti!

Dukrytė jau ūgtelėjo, ar jau planuoji pasirodyti scenoje, filmuotis?

Specialiai neplanavome, bet Ona Marija gimė geru laiku – vasarą. Sezonas teatre prasidės rudenį, tada ir vaidinsiu. Girdėjau, ir serialas „Pamiršk mane“ bus toliau filmuojamas. Jei manęs reikės, pakvies.
Vasarą man labai norisi būti kaime, pas tėvus. Pasiilgstu gamtos. O ir seneliai mūsų pasiilgsta. Ir vieni, ir kiti.

Ką tik juokėmės, jūsų sūnus Pijus prie savo vardo klijuoja dvi pavardes – Pijus Matačius Morozovaitis. Vis niekaip nepasikeiti pavardės?

Bažnyčioje, kur tuokėmės, pavardės nekeičia, o metrikacijos biure savo santuokos taip ir neįregistravome. Ir vyras man daugiau nesiperša (juokiasi)...

Aktoriai, režisieriai daug kam atrodo itin bohemiškos natūros. O tokioms, kaip žinoma, turėti šeimą – sudėtinga...

Kiekvienas iš mūsų gyvena su savo vertybėmis. Šeima – du žmonės, kas kad aš ją noriu puoselėti, o jei mano vyras – ne? Arba jis – šeimos žmogus, o aš įsimyliu kiekvieną scenos partnerį?
Su tais įsimylėjimais kartais nieko negali padaryti. Tik kaip gyventi paskui? Kaip namo pareiti? Labai norėčiau, kad tokie dalykai mūsų šeimą aplenktų. Mudu su Ričardu kalbame, kad vienas su kitu norėtume būti iki pat senatvės. Ir mano tėvai taip gyvena, ir Ričardo.

Šiais laikais šeima, kaip ir daugelis dalykų, lyg ir tapusi greito vartojimo produktu...

Oi, kaip faina įsimylėti! Argi ne? Ir gali slapčia, nes juk vaidmenys tau tai leidžia... Bet kiek gali sau leisti pats? Kol jaunas, ieškai, bet kai turi šeimą, juk galvoji...

Šeima mane ištiko pačiu laiku. Ištekėjau dvidešimt septynerių, tada – Pijus, dabar – Ona Marija. Smagu, kai aplinkiniai sako: oi, kokia jauna, kokia graži mama. Ir tikrai, juk norisi, kad vaikai šalia jaunos mamos eitų.
Mūsų Pijus aną kartą išmąstė: „Kai aš užaugsiu, jūs sumažėsite ir man teks jus vežimėliu vežioti...“ Suprantu, metai bėga, bet norėtųsi likti jaunatviškiems.

Ar jau spėjai nusifilmuoti pas savo vyrą?

Vaidinau jo magistro darbe. Buvo labai įdomu! Kine tiek daug paslapties. Jis – lyg šydas, kuriuo apgaubia, pagauna ir nepaleidžia.

Aktorių vaikai užkulisius mato dažniau nei teatro sceną. Ar Pijus vaikšto į teatrą?

Kol kas ir teatras, ir kinas jam – viena. Atsivedu Pijų tik tuomet, kai Ričardas negali jo pažiūrėti. Tuomet sūnus klausia: „Su kuo aš būsiu? Su grimere Vaida?“ Užkulisiuose jis visada susiranda draugų. Ir labai stebisi, kai pamato, kad aš persirengiu močiute: „Tu, mama? Močiutė?“

Vaikus auginančiai mamai kartais vaidinti, matyt, nėra lengva? Juk ir nemigos naktų būna, ir vaikai serga...

Bet kiekvienas spektaklis, kiekvienas pasirodymas seriale yra galimybė... Ir aš labai pasiilgstu to premjerinio drebulio. O jis juk – visai kitoks nei prieš įprastą spektaklį.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką