Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Eglė Tulevičiūtė: „Ir jei kam nepatinka muilo operos, tegu nežiūri!”

Aktorė Eglė Tulevičiūtė
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Aktorė Eglė Tulevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Sveiki“, – telefonu atsiliepia aktorė Eglė Tulevičiūtė (53). Jos balsas – iki skausmo pažįstamas. Lyg su tavimi kalbėtųsi Sjuzi ar Linetė iš mėgstamo serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“. Tas balsas nudažytas truputėliu ironijos ir aksominio rudens spalvomis, toks savas, keliantis nostalgiškų prisiminimų, – aktorė populiarius serialus ir filmus įgarsina jau devyniolika metų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Gerai pagalvojus, jei ji parašytų savo gyvenimo scenarijų, serialas išeitų neką prastesnis už visas „santas barbaras“. Išgyvenimų Eglei tekę daug: per didžiąsias reformas teko palikti Nacionalinį (tuomet – Akademinį) dramos teatrą, skyrybos su pirmuoju vyru aktoriumi Sauliumi Sipariu, antrojo vyro – tapytojo Romo Dalinkevičiaus – mirtis... 

Tačiau Eglė daug juokiasi, paknopstomis iš paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parbėgusi į savo gražius namus Žvėryne. Čia laukia sūnus, du katinai – Basta ir Pranciškus. Ji vos spėja visur būti laiku: su sūnumi scenografu Kristijonu Sipariu (28) sukūrė jau keturis spektaklius, pati juose vaidina, vadovauja savo įkurtai viešajai įstaigai „Meno ekspansija“, dirba su studentais, dalyvauja Vilniaus senamiesčio „Soroptimos“ klubo veikloje ir vis dar įgarsina filmus. „Turi uždirbti pinigų, kad galėtum daryti, ką nori“, – teatro vadybos tiesas Eglė gerai perpratusi. Juk baigė meno vadybos studijas, dabar savo žiniomis ir patirtimi dalijasi su Muzikos ir teatro akademijos studentais. 

Eglės namai netrukus pakvimpa kava. Kristijonas žino, kokią labiausiai mėgsta mama. Jiedu vis dar gyvena kartu. „Tai Kristijonas manimi pasirūpina, ne aš juo“, – šypteli didžiulėmis savo akimis, kurias teatro gerbėjai vis dar prisimena iš anuomet populiarių spektaklių „Klasta ir meilė“, „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, „Pijus nebuvo protingas“. 

Kristijono rankomis šiuose namuose daug kas padaryta: kruopščiai surinkti močiutės, Sauliaus Sipario mamos, aktorės Marijos Rasteikaitės, – daiktai, restauruotos senovinės kėdės iš jų namų. „Žinote, kodėl jos tik penkios? Todėl, kad šeštąją iš močiutės namų po premjerinio baliaus išsinešė šviesaus atminimo aktorius Henrikas Kurauskas. Matyt, ketino šventę dar pas ką nors pratęsti...“ – bohemiškas teatralų šeimos istorijas prisimena Eglė. 

Balkšvai nuteptas, šimtametis Kristijono restauruotas senovinis pianinas kambariui suteikia ypatingos dvasios, kaip ir tapytojo Romo Dalinkevičiaus paveikslai ant sienų. Meno idėjoms čia turėtų būti gera... 

Egle, Žvėryne ne taip jau seniai gyvenate. Ar buvo sunku palikti senuosius namus? 

Butas, kuriame gyvenome, buvo didžiulis. Kai mirė mano vyras Romas, dviese su Kristijonu išlaikyti jo nebepajėgėme. Sentimentai?.. Nėra jų. Niekada užsimiršusi nesu įsukusi į senąjį kiemą. Net nekilo noro pamatyti, kaip butas atrodo dabar, nors galėčiau, jį įsigijo pažįstamas. Žvėryne man patinka. Regis, čia gyvenau visada. Moterys, iš kurių pirkome butą, nuostabios, šiltos, mes susidraugavome, kartu švenčiame didžiąsias metų šventes. O tai liudija teisingą, gerą būsto aurą...

Bet man patiko gyventi ir virš „Skalvijos“ kino teatro. Tuomet rengiau meno vadybos magistro teorinį darbą ir svajojau apie nuosavą namų teatrą. Neatsisakiau tos minties, mūsų kameriniai spektakliai irgi – tam tikra namų teatro apraiška. Norėčiau įamžinti savo vyro, dailininko Romo Dalinkevičiaus, atminimą. Ne retrospektyvinę jo darbų parodą surengti, ne bukletą ar knygą išleisti, o suorganizuoti Nidoje kelių dienų netradicinį plenerą. Romas buvo originalus menininkas, charizmatiškas vyras, puikus kulinaras, taikus žmogus, neturintis pavydo jausmo, jautrus dėstytojas, kurį studentai prisimena, myli ir gerbia. Nors tylus ir neapdovanotas iškalba, bet turintis ypatingą vidinę ugnį... 

Anuomet turėjome gražią tradiciją: jaunuosius aktorius imdavosi globoti scenos veteranai. Jie žiūrėdavo visus spektaklius, tada savo pastabas išsakydavo akis į akį, o ne tarkuodavo per viešus susirinkimus.

Didžiulė dovana turėti gerą mokytoją... 

Aš tokią turėjau. Ak, kaip drožė mus kurso vadovė, šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė. O dabar susitikę „vaišiukai“ su šypsena ją prisimename, lyg giminės jaučiamės, kasmet susitikdami jos namuose, į kuriuos kviečia profesorės sūnus Dainius. Ir Olegas Ditkoviskis, ir Saulius Bareikis, ir Nijolė Oželytė, ir Ilona Balsytė, ir Nijolė Narmontaitė, ir dar daug kitų... Visi esame jai dėkingi. 

Ar tai mokytojos įskiepyta: kad jau esi aktorius, turi lipti į sceną?! Juk kurį laiką gyvenote be scenos, o dabar grįžote, vaidinate... 

Aktoriui lemta vaidinti. Dar dirbant teatre, baisiausias mano sapnas būdavo: Viešpatie, ką darysiu, kai nebegalėsiu vaidinti?! Ir ta diena atėjo. Labai greitai atėjo. Man buvo trisdešimt treji, kai tuometinis teatro meno vadovas Jonas Vaitkus įvykdė savo reformą. Ji baigėsi atleidimo lapeliais, kuriuos įteikė mums, trisdešimt penkiems aktoriams. Esu įsitikinusi, kai kam tai sveikatą, o kam – ir gyvybę kainavo... Man pasisekė, be teatro nelikau, su Adolfu Večerskiu, Vaiva Mainelyte, Vytautu Tomkumi, Sauliumi Sipariu pradėjau dirbti „Vaidilos“, vėliau – „Vaidilos ainių“ teatre. 

O dar turėjote darbo ir televizijoje. Juk populiariausias ano meto serialas „Santa Barbara“ suskambo jūsų balsu? 

Įgarsinti serialus pradėjau atsitiktinai. Per televizorių pamačiau bėgančią eilutę, kad ieškomi balsai filmams įgarsinti. Perėjau atranką. Kas ta „Santa Barbara“ – nė juodo supratimo neturėjau... Labiausiai į kontekstą įvesdamos „talkino“ Baba (Ona Rasteikienė, mano anytos Marijos Rasteikaitės mama) ir scenos primadona Monika Mironaitė, kuri skambindavo telefonu kiekvieną vakarą ir klausinėdavo: „O kas bus toliau?“ Aš jai papasakoju, kitą dieną ir vėl: „Bet tikrai, viskas taip ir buvo, kaip sakei!“ 

Mudvi  su Monika Mironaite labai draugavome, ji buvo mano krikštamotė teatre. Anuomet turėjome gražią tradiciją: jaunuosius aktorius imdavosi globoti scenos veteranai. Jie žiūrėdavo visus spektaklius, tada savo pastabas išsakydavo akis į akį, o ne tarkuodavo per viešus susirinkimus. Dabar iš teatro ta gera tradicija išgyvendinta, jauniems, gražiems ir sveikiems – laurų vainikai, auksiniai scenos kryžiai. Tačiau aš įsitikinusi, kad jauną turi vaidinti jaunas, o seną – senas. 

Pasigendu ir premjerų šurmulio. Retas kuris randa laiko, o gal – noro pažiūrėti kolegų darbus, pasveikinti. Mūsų laikais anytos Marijos Rasteikaitės namuose kokie susiėjimai būdavo! Artima kaimynė, dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, visuomet dalyvaudavo. O kokius koldūnus virdavo! Paskambina: „Ateik, koldūnus darau.“ Nueinu, galvoju, padėsiu, o ji visus sulipdžiusi, jau verda, virtuvė tvarkinga, vos vietomis miltų pribarstyta. O juk visiškai nieko nematė...

Pamenu jos žodžius: „Niekada netikėjau būrėjos žodžiais, išgirstais jaunystėje, kad tikrą meilę tik senatvėje sutiksiu...“ Ir sutiko! Kartą girdim apačioje garsų, skaidrų lyg varpelis juoką – tai Bėja su savo širdies draugu profesoriumi Henriku Horodnyčiumi „susirengė į turistinį žygį“. Palapinę ir miegmaišius tai nusipirko, tik kad viena neregė, o kitas sunkiai vaikšto – pamiršo... Ir oras prastas buvo, lijo. Ištiesė palapinę ant parketo, net nebandė jos statyti, įsilipo į miegmaišius ir ėmė vienas kitą gaudyti, juose šokinėdami.  Susipainioję nuvirto ir kad kvatoja, kad kvatoja! Kokia graži brandžių žmonių meilė...

O jūs pas būrėją nebuvote nuėjusi? 

Esu prietaringa, net jei ir nesakytų visos tiesos, bijočiau jai iš akių perskaityti. Turiu labai stiprią nuojautą...

Ko gero, populiaraus serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“, kurį įgarsinate, herojės jau seniai tai būtų padariusios... Kurią iš jų labiausiai mėgstate? 

Geras serialas... Man patinka siužetas, kaip aktorės vaidina. Būna, įgarsindama pradedu taip juoktis, kad žodžio ištarti nebegaliu. O garso režisierius piktinasi, nesupranta, kas man taip juokinga. 

Gal niekada ir nepasielgčiau kaip Gabrielė, bet jos sugebėjimas išsisukti iš bet kokios situacijos mane žavi. Tas pavydėtinas moteriškas nerūpestingumas! Linetės charakteris, tragizmo ir komizmo kontrastas man irgi artimi. Beje, vyrai šiame seriale – taip pat neprasti! „Nusivylusiose namų šeimininkėse“ randame tai, ko stokojome mes, lietuviai, – sveikos autoironijos. 

Tiesą sakant, ne visi serialai tokie žavūs. Įgarsinti meksikietiškus muilus – bukinantis darbas. Ir žinote ką, įsijauti, nes jie ten visai įtaigiai vaidina. Tos ašaros organiškos, nejauti, kaip įtraukia... Sakau: duokit gerų filmų. Bet ne, filmams įgarsinti – tik mano brolis, tik Vytautas Tulevičius ir Tomas Bandza. Ir kas pasakys, kad Lietuvoje moterų ir vyrų teisės lygios? Net televizijoje jos nelygios (juokiasi)! Bet ką aš čia, iš tiesų dabar man – labai geras etapas, kai pagaliau darau tai, ką noriu. Ir jei kam nepatinka, tegu nežiūri! 

Į sceną grįžote po dešimties metų pertraukos. Koks jausmas? 

Paskutinis mano viešas pasirodymas buvo su šviesaus atminimo klasės draugu, kompozitoriumi ir muzikantu Gintautu Abariumi. Paskui – tyla. Raminau save: jei jau kartą išmokai važiuoti dviračiu, tai ir neužmirši. Tik dviračiui nereikia leisti visai surūdyti... Žinoma, baimės buvo. Spektaklio dieną man reikia tylos, susikaupimo. Net valgyti tą dieną visai negaliu, nesinori. Bet tai į juk į naudą figūrai (juokiasi).

Tikiu lemtimi ir tuo, kad gėrio ir blogio žmogui po lygiai atseikėta. 

Mums, moterims, nėra lengva gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, ypač vienoms... Juo labiau toms, kurios ieško teisybės. Aš tokia, privalau viską išsakyti, viską kontroliuoti, manau, kad tik šitaip galima užbėgti problemoms už akių. 

Na, toji kontrolė, matyt, nėra tokia baisi, jei Kristijonas vis dar gyvena su jumis...

Mano sūnus turi puikų humoro jausmą, su gera sarkazmo doze, matyt, paveldėtą iš Siparių giminės... 

Išsiskyrusi su aktoriumi Sauliumi Sipariu, susituokėte su dailininku Romu Dalinkevičiumi... Gal dabar rinktumėtės vyrą ne iš meno pasaulio?

Labai norėčiau vyro fiziko. Būtų apie ką pasikalbėti. Arba patylėti (juokiasi). 

Gal nueikite pažvejoti? Rasite kokį su meškere sėdintį? 

Gal tikrai?! Nes žvejoti mėgstu, turiu ir gerą meškerių komplektą, kurį padovanojo bičiulis gydytojas iš Čikagos. Ir sodybą prie ežero turiu, tik ten jokių fizikų nė su žiburiu nerasi (juokiasi), mat kitame Mošios ežero krante įsikūrusi Edukologijos universiteto vasaros bazė, taigi – vieni mokytojai...

Sodyba jums primena vyrą? Todėl ten nenuvažiuojate? 

Ne dėl to nebevažiuoju. Tiesiog laiko neužtenka, viskas piktžolėm užžėlė. Reikia ne vienų metų sunkaus triūso, norint viską atgaivinti. 
Romo mirtis man buvo ir tikėta, ir netikėta kartu. Jis jai nesąmoningai ruošėsi, yra ne kartą prašęs, kad Franko Sinatros dainą „My Way“ per laidotuves paleistume. Sakydavo: „Aš jau viską padariau, man čia nebeįdomu...“ Paradoksalu, bet lauktoji nepriklausomybė jam, kaip ir daugeliui menininkų, tapo pernelyg sunkiu išbandymu. Didžiulis gyvenimo tempas, nuolatinė kova už būvį... Ne, mūsų kartos menininkų niekas nemokė verslumo pagrindų. Pamenu, Romas net mobiliojo telefono atsisakė ir visai neketino juo naudotis... 

Dabar ramiai apie visa tai kalbate, lyg manytumėte, kad kiekvienam – sava lemtis. Esate fatalistė? 

Tikiu lemtimi ir tuo, kad gėrio ir blogio žmogui po lygiai atseikėta. 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką