Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė, psichologė Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė: „Dažnai nuo žinomumo mūsų šalyje priklauso net atlygis už tavo darbą“

Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Visuomet ryški, pasitempusi, išsiskirianti – renginiuose į ją tiesiog neišeina neatkreipti dėmesio. „Seniau visada prisistatydavau tik kaip psichologė. „Taigi jūs – ir aktorė, mačiau jus seriale“, – kartą kažkoks žurnalistas pasufleravo. Nuo to laiko jie patys mane taip pristato – psichologė ir aktorė. Psichologė esu su diplomu, o aktorė – neprofesionali“, – juokdamasi pasakoja vis dažniau serialuose pasirodanti, reklamose besifilmuojanti Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė (33).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vakarėliuose dažnai tampate fotografų taikiniu. Mėgstate viešumą ar turite konkretų tikslą? Juk tendencija dabar labai aiški: kuo daugiau sukiesi renginiuose tarp žinomų žmonių, tuo daugiau gauni darbo pasiūlymų.

Aš ir seniau lankydavausi įvairiuose renginiuose, gal tik žurnalistai manęs nepastebėdavo (juokiasi). Bet iš tiesų jau kurį laiką jaučiu tą vis didėjantį dėmesį. Jaučiu, nes atsiranda vis daugiau darbų, pasiūlymų ir tų pačių kvietimų apsilankyti vis naujuose renginiuose. Aišku, ir kaip aktorei, ir kaip psichologei tai yra naudinga, nes žinomumas padeda parodyti savo nuveiktus darbus ir gauti naujų. Labai dažnai nuo žinomumo ir populiarumo mūsų šalyje priklauso net atlygis už tavo darbą.

Kada pajutote, kad jus atpažįsta?

Man trisdešimtmetis tapo tam tikru gyvenimo lūžiu: dalyvavau konkurse „Lietuvos ponia“, paskui nuėjau į aktorių atranką. Turbūt dėl didesnio populiarumo turėčiau rodytis viešai kur kas dažniau. Bet geriau savo tikslo link eisiu pamažu ir atsargiai.

Na, neseniai dizainerio Roberto Kalinkino kolekcijos pristatyme sužibėjote ryškiau už modelius, vaikštančius podiumu. Kokios reakcijos sulaukėte dėl itin gilios savo palaidinės iškirptės?

Jeigu turėčiau didelę krūtinę ir ji veržtųsi iš tos iškirptės, gal ir būtų vulgaru. Bet, manau, atrodžiau pakankamai padoriai. Mačiau, kad žmonės reagavo, bet šoko tikrai niekam nesukėliau. Ir vyras neprieštaravo, tik prieš išeinant iš namų man priminė: „Lina, nepamiršk, kad mes gyvename Lietuvoje...“

Reikėjo drąsos tą drabužį perkant ir paskui jį apsirengti einant į viešumą?

Su šita palaidine galima daug ką padaryti: gali po ja apsivilkti uždaresnius marškinėlius, gali sage susegti tą gilią iškirptę. Jeigu galvoje netrūksta kūrybinių idėjų, net pats drąsiausias drabužis neišgąsdins. Aš apskritai ilgai „nesėdžiu“ spintoje, nes neturiu tam laiko: atsikeli, žinai, kur tau šiandien reikės vykti, ką veikti, ir pasirenki atitinkamą aprangą. Nors, tiesą sakant, kur kas labiau už renginius ir viešumą aš vertinu savo ramybę ir branginu laiką su šeima.

Psichologija – tylus kapstymasis savo ir kitų pasąmonėje. O aktoriaus profesiją paprastai renkasi tie žmonės, kurie nori būti matomi viešai. Kaip tai jūs suderinate?

Nebuvo taip, kad vieną rytą pabudau ir ėmiau svajoti tapti aktore. Vaikystėje lankiau dramos būrelį, dvylika metų šokau lietuvių liaudies šokių kolektyve „Ugnelė“, kur turėjome ir baleto, ir Lotynų Amerikos šokių pamokų. Noras susieti gyvenimą su aktoryste buvo visą laiką, tik tuo metu, kai reikėjo rinktis profesiją, vertėsi santvarkos, teatras, kinas ir aktoriai niekam neberūpėjo. Ir tėvai vis ragino: „Lina, neskraidyk padebesiais, rinkis rimtą profesiją.“ Rimta, jų manymu, buvo teisė, ekonomika, psichologija. Baigiau socialinę psichologiją, tai labiau darbas su personalu. Turėjau įdomių svarbių pareigų, bet dabar dažniau dirbu su atskirais projektais, kurie mane domina. Pavyzdžiui, neseniai važinėjome per mokyklas su patyčių prevencijos programa. Labai geras ir smagus projektas išėjo, nes suderinau psichologiją ir aktorystę: modeliuodavome įvairias situacijas ir su mūsų pagalba patys vaikai jas suvaidindavo. Bet man labiausiai patinka tiesioginis kontaktas su žmogumi – psichologinis konsultavimas. Tikiuosi ateityje turėti savo kabinetą.

Kiek savo šeimoje esate psichologė? Kiek mama ir žmona?

Jeigu į savo ir aplinkinių gyvenimus imsi žiūrėti tik kaip psichologas, bendrausi tik kaip profesionalas su draugais ir artimaisiais, neištversi nei pats, nei jie. Su savais bendraujant reikia daugiau ne psichologinės patirties, o žmogiškumo. Taip, kai turi tam tikrų žinių, kartais jas naudoji tiesiog intuityviai, bet namuose aš stengiuosi būti mama ir žmona, su draugais – draugė, o ne psichologė ar aktorė. Juo labiau kad savuose namuose pranašas nebūsi... Kartais, kai su vyru įsiveliame į karštesnes diskusijas, būna, kad tenka mesti paskutinį argumentą: mano kolegų paklausk. Tada suklūsta. Aišku, mes dažnai pasipasakojame vienas kitam apie praleistą dieną, vienas kitą išklausome, patariame. Bet jeigu namuose būsi tik psichologas, šeimos nebeliks.

Namai man apskritai – labai privati erdvė, mažai ką į juos įsileidžiu. Čia aš mėgstu skaityti, gaminti ir eksperimentuoti su maistu. Kai noriu pailsėti nuo tradicinių barščių ir kotletų, kuriuos taip mėgsta mano vyras, imuosi ko nors egzotiško.

Eidama į šį interviu mąsčiau stereotipiškai: graži moteris, aktorė... vadinasi, vyras bus koks prabangus verslininkas, nupirkęs jai vaidmenis...

Ne, Ričardas yra baigęs statybų inžineriją ir kelių inžineriją, dirba statybų srityje. Mes viską pasiekėme drauge, pamažu pamažu, baigę studijas ir pradėję nuo nedidelių darbų... Suprantu, kad galėčiau ramiai dirbti psichologe kokioje įstaigoje ar mokykloje ir taip prisidėti prie šeimos gerovės. Bet aš be galo dėkinga artimiesiems, kad toleruoja ir palaiko mano pasirinktą gyvenimo kelią, kuriame bandau derinti psichologiją ir aktorystę.
Su vyru esame drauge jau beveik devyneri metai. Susipažinome mano darbe. Nors tai tikrai nebuvo tarnybinis romanas: aš tada dirbau kazino administratorių vadove. O Ričardas su draugu atėjo į naktinį klubą, kuris buvo šalia, paskui pakilo į kazino. Jis du mėnesius kantriai vaikščiojo į kazino ir vis suko ratus aplinkui mane, bet aš vis nesutikdavau ateiti į pasimatymą. Kol kartą jis visą naktį išlaukė manęs prie kazino durų ir paryčiais, man baigus darbą, pakvietė rytinės kavos. Nuo tada ir nesiskyrėme. Beje, tai buvo penktadienis, trylikta... Praėjus lygiai metams nuo tos dienos Ričardas pasipiršo, o dar lygiai po metų tą pačią dieną mes susituokėme.

O kaip jūs atsidūrėte filmavimo aikštelėje?

Sūnui Dominykui buvo vieni metukai, kai mane pakvietė dalyvauti „Lietuvos ponia 2009“ rinkimuose. Ir iki tol vis sulaukdavau kvietimų į panašius konkursus, bet visada sau sakydavau: „Dievuli, ką tu jiems parodysi? Juk dar nieko nepasiekei kaip asmenybė!“ O tada jau buvo baigtos psichologijos studijos, pradėta šiokia tokia karjera, jau buvo šeima, vaikas – sutikau dalyvauti rinkimuose ir buvau įvertinta Vice Lietuvos ponia ir Foto Lietuvos ponia titulais. Turbūt tai ir tapo didžiausiu akstinu vėl prisiminti seną svajonę – aktorystę. Juo labiau kad kvietimų filmuotis gaudavau dar tada, kai turėjau labai rimtą darbą – Muitinės kriminalinėje tarnyboje buvau Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji inspektorė. O paskui situacija pasikeitė, išėjau iš darbo ir mano gyvenime prasidėjo nauji vėjai. Kaip tik ieškojo aktorių serialui „Drąsos kaina“. Gavau medicinos seselės vaidmenį – buvau gydytojos, kurią vaidino Ineta Stasiulytė, pagalbininkė. Paskui kitame seriale „Kelias namo“ vieną iš pagrindinių aktorių nuodijau klofelinu. Visa kūrybinė komanda juokėsi, kad aš jau, matyt, sukurta tokiems „medicininiams“ vaidmenims. Dar buvo epizodai serialuose „Milijonieriai“, „Vyno kelias“, „Pamiršk mane“, „Kriminalistai“, atkuriamosios publicistikos laidoje „Gyvenimo kryžkelės“. Aišku, norėtųsi didelių vaidmenų, nes kol kas didesnis buvo tik seriale „Kas nori nužudyti Mią?“, kur vaidinau atsidavusią detektyvo (aktorius Aleksas Kazanavičius) padėjėją ir mylimąją.

Užtat ne kiekvienas gali pasigirti kad ir epizodiniu vaidmeniu, bet – užsieniečių kurtoje juostoje „Sibirietiškas auklėjimas“, kur teko vaidinti šalia tokios žvaigždės kaip Johnas Malkovichius. Filmas kaip tik dabar parodytas Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje.

Deja, dirbti viename kadre su garsiuoju Malkoviciumi man neteko. Daugiau iš tolo jį stebėdavau, mandagiai pasisveikindavau... Šiame filme man teko rusės moteriškės vaidmuo: ganėtinai ryškios, vilkinčios raudonu ponču. Pamenu, paleidau tuo metu labai labai ilgus, natūralius savo plaukus... Laikas, kuriame vyksta filmo veiksmas, – 1985-ieji. Mano herojė eina pirkti bilieto, nes svajoja išskristi iš permainų draskomos Rusijos ir pakeisti gyvenimą. Filmavimai vyko prieš gerus dvejus metus ir mano vaidmuo tikrai buvo labai nedidelis, bet man tai buvo nuostabi patirtis: kino filmas, visai kitokia technika, pasaulinio lygio režisieriai, operatoriai... Tas pats jausmas apima ir filmuojantis reklamose, skirtose užsienio rinkai: pavyzdžiui, prieš porą metų švedams buvo kuriama reklama, kurią filmavo tokiomis pat kameromis, kaip ir juostą „Žiedų valdovas“. Labai įdomu iš arti pamatyti tokius dalykus, stebėti, kaip yra dirbama.

Bet filmavimo aikštelėje mane ypatingas jausmas apima ne dėl to, kad didžiuočiausi tokia patirtimi ar kad galėčiau pasigirti buvusi šalia užsienio žvaigždžių. Man gera vaidinti šalia tokių Lietuvos garsenybių kaip Larisa Kalpokaitė ar Nijolė Narmontaitė. Jos yra žvaigždės, iš kurių aš mokausi. Esu dėkinga savo profesijai, nes būtent ji man suteikė žinių apie žmones. Dabar tereikia tiesiog perleisti per save gyvenimišką patirtį. Kadangi nesu baigusi aktorinio meistriškumo studijų, nežinau, gerai ar blogai vaidinu. Nežinau, kaip reikia tai daryti. Tiesiog bandau vaidinti nevaidindama.

TV3 nuotr./ Iš kairės: Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Rudokas ir Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė
TV3 nuotr./ Iš kairės: Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Rudokas ir Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė

 

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką