Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30d. 10:00

Aktoriaus Juozo Gaižausko akistata su Dievu virto knyga: „Nepanaudoti šių patirčių būtų nusikaltimas“

Juozas Gaižauskas Interviu
Asmeninio albumo ir 15min nuotr. / Juozas Gaižauskas

„Mane sudėtinga uždaryti į dėžutę“, – sako aktorius Juozas Gaižauskas, daugelį nustebinęs netrukus pasirodysiančiu savo debiutiniu romanu „Dievas su šlepetėmis“. Sukoręs 800 kilometrų piligriminiame žygyje ir ten patyręs retą akistatą su Dievu, jis savo išgyvenimus suguldė į knygą, kurioje jie persipins su fantazija. Kaip atrodo Dievas kelyje? Kodėl ne tik rašančiam, bet ir skaitančiam knygą krentą svoris? Ar sunku pagimdyti pirmąjį romaną? Apie tai ir dar daugiau – pokalbyje su jau rašytoju J.Gaižausku.

– Tai pirmoji jūsų knyga. Ar nebaisu debiutuoti?

– Baimių ir abejonių turėjau labai nemažai, bet jos buvo kur kas seniau. Tiesą sakant, jeigu kas nors galvoja, kad vieną rytą atsisėdi ir sakai: dabar rašysiu knygą, tai taip nėra. Bent jau ne man.

Kai daugiau kaip prieš metus grįžau iš portugališko Santjago kelio (Šv. Jokūbo kelio), manęs neapleido mintis, kad apie tai noriu sukurti spektaklį.

Medžiagos galvoje sukaupiau tiek daug... Tiek keistų potyrių įvyko, kad atrodė, jog nepanaudoti jų kūryboje būtų tiesiog nusikaltimas.

Bet kuo daugiau ir rimčiau galvojau, o tai truko mėnesius, tuo geriau suvokiau, jog tai ne spektaklis... Mane ilgokai kamavo mintis: tada kas tai? Tikrai nežinojau, kad tai – knyga, juo labiau, romanas.

Juozo Gaižausko kelionių akimirkos – galerijoje:

Atsimenu tą dieną, kai atsidariau kompiuterį, paskendau mintyse ir paklausiau savęs: ar tu dabar rimtai galvoji rašyti knygą? Sėdėjau, pradėjau juoktis, uždariau kompiuterį ir nuėjau. Bet vakare aš jau spausdinau pirmus žodžius.

Gali galvoti, kiek nori, koks geras esi, kaip gerai gali rašyti, bet kai pradedi, gi iš tiesų turi tai padaryti, tad pasitelki visas turimas jėgas ir neri į naujas gelmes.

– Kiek laiko viskas brendo, per kiek laiko viskas susigulė į tekstą?

– Sunku pasakyti. Rašiau mėnesiais, kartais labai karštligiškai ir beatodairiškai. Visa tai vyko dar iki pandemijos, tuo metu labai daug vaidinau, gastroliavau ir filmavausi, o kartu ir kiaurą naktį grįžęs rašydavau. Pas mane ateidavo žmona Agnė ir sakydavo: Juozai, jau yra 7:30 ryto, o tau nuo 9 val. filmavimas, o po to gastrolės į Klaipėdą. Tik tada suprasdavau, kad keliolika valandų prasėdėjau prie knygos.

Tiesiog nespėdavau rašyti, nes mane taip smarkiai nešė į priekį.

– Atrodo, kad rašėte ypač greitai ir daug. Ar nebijote kritikos?

– Kartais greitai, kartais kiauras dienas vaikščiodavau ieškodamas atsakymo, tada vėl paromis prasmegdavau knygoje. Kritikos nebijo tie, kurie nieko nedaro, o labiausiai viską žino tie, kurie neišspausdino nė eilutės. (juokiasi)

Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas
Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas

Aš pats sau esu nuožmiausias kritikas – tai kas mane gali išgąsdinti? Norėtųsi, kad knygą pamiltų, aišku, gali ir nekęsti, visaip būna, – nerimauju tik dėl abejingumo.

Viena, ką tau pasako artimi žmonės, su kuriais gyveni. Jie yra neobjektyvūs, jie yra susiję emociškai, o pirmasis perskaitymas iš šalies būna „leidykla“.

O atsakymo iš jos laukiau tikrai ilgai. Prasidėjo pandemija ir mus išleido neapmokamų atostogų. Laikas tiksėjo, o aš belaukdamas mintyse pragyvenau visas knygos fazes: nuo „genialios“ iki „skandalingai gėdingos“. Tiesa, pripažinsiu, kad visiškai neabejojau dėl pačios istorijos, bet dėl rašymo stiliaus nebuvau tikras...

„Sveikiname atvykus į leidyklos autorių gretas“. Aš skaičiau tą sakinį ir ne iš karto suvokiau jo prasmę.

Kai po mėnesio gavau iš leidyklos laišką, jame buvo labai mažytis keturių žodžių komplimentas. Atsimenu, kad jį skaičiau ramiai, neskubėdamas, gal keliolika kartų. Tuo metu man daugiau nieko nepasakė. Parašė vėliau, gal po savaitės, labai lakoniškai: „Sveikiname atvykus į leidyklos autorių gretas“. Aš skaičiau tą sakinį ir ne iš karto suvokiau jo prasmę. (šypsosi)

Leidybos laikas yra išskirstytas tam tikrais etapais, yra daugybė sudedamųjų dalių. Pagaliau priartėjome ir prie to momento, kai sprendžiama, kas trumpai apžvelgs knygą ant jos nugarėlės. Turėjau duoti kai kam paskaityti ir tada sulaukiau pirmųjų netikėtų žodžių: „Tariausi, kad tave labai gerai pažįstu, bet pasirodo, kad taip nėra“.

Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas
Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas

– Knyga, kaip ir sakote, iš dalies remta jūsų asmenine kelione. Kiek ten jūsų paties patirčių bus, kiek fantazijos?

– Knygoje tarsi prasismelkia jausmas, lyg meluočiau, kad meluoju. Tikrai visai nemažai dalykų yra iš tikrojo kelio. Pagaliau, žygyje buvo tokių įvykių, be kurių knygos apskritai nebūtų. Bet vis dėlto romane kelias yra išgalvotas nuo pirmo iki paskutinio žingsnio.

Yra tokių momentų, kuriais, net neabejoju, perskaitę žmonės domėsis, klausinės, ar taip buvo iš tiesų. Man net smalsu, ar daugiau klausinės apie tikrus, ar išgalvotus dalykus. Žinau, kad daug kas tą knygą supras kaip mano kelią. Taip, knyga parašyta pirmuoju asmeniu, bet tai nėra mano kelias, tai tikrai ne dienoraštis.

Knygos pagrindinis veikėjas neturi nei vardo, nei pavardės, jis turi tautybę, bet neturi profesijos. Na, tarsi ją ir turi, bet ji šiame kelyje nereikalinga, tai visiškai nesvarbu. Sąmoningai pasirinkau tokį būdą tam, kad kiekvienas skaitantis žmogus galėtų tapatintis su pagrindiniu herojumi, tarsi jis ir eitų tą kelią.

– Ką jūsų pagrindinis veikėjas išgyvena?

– Mes užtruktume iki begalybės, jei pasakočiau viską. Tai yra nuotykių romanas, kuris labai persipina su įvairiais išgyvenimais ir mistinėmis patirtimis. Jos atsitinka tik tada, kai beeidamas žmogus peržengia tam tikrą ribą ir papuola į kitą dimensiją. Tada atsiveria visai kitoks pasaulio suvokimas, tada matai pasaulį kitomis akimis, o kelyje atsiveria stebuklai, kuriuos gali patirti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo stiprybės ar jo pasiruošimo.

Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas
Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas

Dar labai noriu pabrėžti tai, kad ši knyga nėra apie čempionus. Ji nėra apie žmones, kurie ilgai ir sunkiai treniruojasi, o paskui siekia rekordų. Ji yra apie paprastą žmogų, autsaiderį, kuris padaro visas įmanomas klaidas, jas visas padaro savo kojomis, nugara ir savo galva. Ir kai jis jau eina be jokios tikimybės nueiti, tada ir prasideda kelias.

– Kalbame apie dvasines, mistines patirtis. Ar pačiam teko jas patirti? Kokios tai patirtys buvo?

– Be jokios abejonės. Knyga vadinasi „Dievas su šlepetėmis“ ir taip yra visai neatsitiktinai. Tai nėra žodžių žaismas, tai nėra tiesiog gražus pavadinimas. Kai žmonės perskaitys knygą, jie suvoks, kad ji negalėjo vadintis kitaip, nes knygoje Dievas ir yra su šlepetėmis. O kaip, kokiu pavidalu ir t.t., būtų neteisinga skaitytojo atžvilgiu pasakoti dabar.

Pats turėjau tiek mistinių patirčių, kiek, turbūt, neturėjau per visą savo gyvenimą. Per vieną kelią patyriau tokių dalykų, kurių galbūt negalėčiau papasakoti jokiam žmogui, nes jis tiesiog žiūrėtų į mane ir sakytų: tu nesveikas, eik pas gydytoją.

Mistika prasideda tada, kai suvoki, jog tavo bendrakeleivis yra Šv. Jokūbas, o tu su juo eidamas skaldai bajeriukus ir jam tikrai juokinga. Mistika prasideda tada, kai tu pamatai milžiniškas pėdas plastikiniame dubenyje su sūriu vandeniu ir pakėlęs akis išvysti Dievą.

Tai tik menkniekis, kad mačiau kelyje, kaip žmonės kalbasi su mirtinai nuodingomis gyvatėmis, kaip šernai milžinai žengia tau prieš pat nosį ant tako, kaip ruonio didumo paukščiai apdergia vargšą piligrimą. Tai ne mistika, tai tik nuotykiai (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas
Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas

Mistika prasideda tada, kai suvoki, jog tavo bendrakeleivis yra Šv. Jokūbas, o tu su juo eidamas skaldai bajeriukus ir jam tikrai juokinga. Mistika prasideda tada, kai tu pamatai milžiniškas pėdas plastikiniame dubenyje su sūriu vandeniu ir pakėlęs akis išvysti Dievą. Ir aš tiksliai žinau, koks tų pėdų dydis. Ar tikrai norite dar kartą paklausti, ar man pačiam teko tai patirti?

Rašydamas visą laiką stengiausi nepamesti ironiško požiūrio į save, tiksliau, į pagrindinį veikėją, tą „aš“, matyti jo akimis pasaulį linksmai ir juokingai net ir pačiose beviltiškiausiose situacijose.

– Na, o kas tie kiti nuotykiai, nugulę į knygą? Tarkim, ar yra ten ir meilės, erotikos?

– Meilės šiek tiek bus (juokiasi). Gal ne meilės, o netikėtų, šiltų jausmų. Erotikos galite tikėtis, bet ar ją rasite, nežinau. Nesakysiu nei taip, nei ne.

– Užsiminėte, kad tikitės sulaukti klausimų apie asmenines patirtis ir tai, kaip jos atrodo knygoje. Ar nesibaiminate, kad būtent meilės romano dalis bus akcentuojama juos keliant? Na, kad žmonės įtars, jog turėjote romaną.

– Tai bus taip tyra, kad nė vienam nekils jokių klausimų. Beje, mano žmona skaitė šitą romaną, jai didelių klausimų nekilo. Na, gal pora kilo, bet jūs jos paklauskite, kokie jie (šypsosi).

Kartais pamąstau apie tai, kad žmonės vis mažiau skaito knygas... Ir pusiau juokais pasakau: kaip žmonės gali vėl pradėti skaityti knygas, jeigu jose nėra pieštinių iliustracijų? Ar galite įsivaizduoti „Mikę Pūkuotuką“, „Šaunųjį kareivį Šveiką“ ar „Alisą stebuklų šalyje“ be iliustracijų? Sunkiai. Todėl labai norėčiau, kad sunkiai įsivaizduotumėte mano knygą be jų, nes ją nuostabiai iliustravo Mindaugas Lukošaitis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozas Gaižauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Juozas Gaižauskas

– Tai jūsų pirmasis toks kūrinys. Ar kas nors prie jo prisidėjo, ar pagelbėjo rašant?

– Viską parašiau pats. Kai parašiau, iš naujo skaičiau daugybę kartų, o kai skaitai daug, taisymas pasidaro begalinis, vedantis į neviltį, galų gale, vieną dieną vis tiek reikia sustoti, ypač kai supranti, kad tekstą gali nebepagerinti, o pabloginti. Turbūt tobulumui ribų nėra, todėl reikia žinoti, kad vieną akimirką reikia sustoti ir sau pasakyti: viskas. Ta akimirka man ir atėjo.

– Ar iki tol prisėsdavote prie rašymo? Gal rašėte į stalčių ir niekam nesakėte?

– Tiesiog pasakysiu taip: negaliu atsakyti į šį klausimą ne dėl to, kad jis būtų blogas, o dėl to, kad kai rašiau šią knygą, apie tai garsiai pasakiau tik tada, kai tai buvo neišvengiama ir jau publikuojama. Apie dalykus, kurie nėra publikuojami, tiesiog iš esmės nekalbu. Net jeigu sugalvosiu parašyti dar vieną, du ar dešimt romanų, esu tikras, kad niekada, rašydamas kūrinį, nekalbėsiu niekam apie tai, ką darau.

Taip, yra žmonių, kurie yra didelė mano gyvenimo dalis ir tai yra visai kas kita. Nuo jų neįmanoma ir galbūt kartais net neverta slėpti. Žinoma, žmona Agnė ir dukra Gabrielė buvo pirmieji žmonės perskaitę knygą. Bet juk taip ir turėtų būti, ar ne?

– Turbūt būsiu ne pirma pastebėjusi, bet panašu, kad pastaruoju metu netekote svorio. Ar visa tai iš jaudulio, kad netrukus pasirodys jūsų knyga?

– Man svoris nukrito nuo rašymo. Taip, visi galvojo, kad tiesiog daugiau sportuoju ar mažiau valgau, niekas gi nežinojo, ką darau iš tiesų... O iš pradžių buvo taip: berašydamas knygą turbūt iš naujo atsidūriau tame kelyje ir pradėjau matyti savo drastiškai krentantį svorį.

Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas
Asmeninio albumo nuotr./Juozas Gaižauskas

Pasakysiu juokais, bet knyga yra labai tinkama žmonėms, kurie nori numesti svorio. Parašęs šį romaną, pakalbėjau su žmonėmis, kurie jį perskaitė. O štai jie patikino, kad perskaitę neteko bent poros kilogramų. Matyt, skaitydamas pradedi mintimis eiti kartu su pagrindiniu veikėju ir organizme vyksta kažkokie procesai. Tikiu, kad šitas burtas veikia.

Dar vienas svarbus, bet mažytis aspektas: paprašiau leidyklos, kad ant knygos užrašytų, kiek gramų ji sveria. Labai tikiuosi, kad jie taip padarys, nes kelyje piligrimai karposi etiketes nuo drabužių tam, kad būtų mažiau svorio, nors etikečių pilna kepurė nesveria net trijų gramų... Tas svoris yra galvoje.

– Ką skaitote laisvalaikiu? Gal tie autoriai jums padarė įtaką berašant?

– Mėgstu skaityti, skaitau labai daug ir nepaprastai įvairią literatūrą. Nesu iš tų žmonių, kurie mano, jog visa gera literatūra buvo parašyta 19-20 a. Taip, Remarkas yra nuostabus, Hašekas – taip pat. Bulgakovas ir Ilfas su Petrovu – irgi, Bet Coelho arba Umberto Eco yra dar kitokie.

Yra visa armada XXI a. nuostabių rašytojų – mirsiu, nespėsiu perskaityti, o kur dar spektakliai ir filmai... Yra daugybė autorių, kuriuos skaitau ir kuriais mėgaujuosi. Tas spektras yra tokio platumo, kad klausimas: o kuris rašytojas tau darė įtaką? – man kelia šypseną. Markesas – bet kam jis nedarė įtakos? (šypsosi)

Mane apskritai sudėtinga uždaryti į dėžutę. Tik pagalvosi, kad mane pagavai, būsiu jau kitur.

Skirtingai nei žmonės, kurie tik skaito, aš pats visada stebiu, kaip rašoma, kokios trukmės sakiniai, analizuoju, kaip konstruojama mintis, kaip vystomas siužetas. Tą dariau visada, man tai įdomu iš esmės. Tik tiek, kad apie šiuos pomėgius niekada nesidalijau garsiai – kam tai įdomu? Juk retam maga pašnekėti apie kūrinio struktūrą, konstrukciją ar romano amatininkiškus ypatumus, kai pasaulis pilnas visokių įdomybių...

Kadangi tai yra labai specifiniai dalykai, apie tai šnekuosi su labai specifiniais žmonėmis, kurie tai išmano, o su kitais visada atsiras apie ką kita pakalbėti. (šypsosi)

Tikiu, kad daugeliui šiuo metu gali pasirodyti taip: ką jis čia sugalvojo? Bet juk žmonės apskritai nežino ir kartais net neįsivaizduoja, kuo užsiima kiti, ir mėgsta sudėti vieni kitus į dėžutes, lentynėles: tu toks, tu toks, o tu anoks. O mane apskritai sudėtinga uždaryti į dėžutę. Tik pagalvosi, kad mane pagavai, būsiu jau kitur.

Visą gyvenimą taip gyvenau ir taip gyvenu iki šiol. Ir ne dėl to, kad norėčiau bėgti iš kažkokių dėžučių – tiesiog ten labai nuobodu...

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu Tik 15min
Interviu

Video

01:06
15:21
02:08

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką