Mindaugas Capas gimė 1959 metų kovo 13 dieną. 1978–1982 m. studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija), Henriko Vancevičiaus, Rimo Tumino, Irenos Bučienės ir Vytauto Čibiro vadovaujamame kurse. 1982–1990 m. vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Nacionalinis dramos teatras), o nuo 1990 dirba Vilniaus mažajame teatre. M. Capas yra suvaidinęs kelias dešimtis vaidmenų įvairiuose spektakliuose, sukūręs vaidmenų kine, televizijos spektakliuose ir serialuose.
Vienas didesnių pastarųjų metų M. Capo vaidmenų – Liapkinas-Tiapkinas Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje“ (spektaklį dar 2001 m. režisavo Rimas Tuminas). „Revizorius“ šiandien tapęs ne tik vienu iš reikšmingiausių klasikos pastatymų – aktorių dėka jis tarytum įgyja naują kvėpavimą, žaižaruoja naujomis spalvomis. Vienas iš šio spektaklio grynuolių yra Capo personažas. Šiame spektaklyje, kuriame aktoriai tiesiog triumfuoja savo vaidmenyse, Capas sukuria puikų benefisą, o Liapkino-Tiapkino baimės ir išgąsčio „trūkčiojimai“ papildo komiškus tuminiško „revizoriaus“ poetizmus. Šį spektaklį šiandien galime žiūrėti kaip tik ką gimusį, jis vaidinamas su ypatingai gera, žiūrovus užkrečiančia energija.
Svarbus yra ir M. Capo sukurtas Poco vaidmuo Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ (jį R. Tuminas pastatė 2002 m.). Ir čia aktorius lieka ištikimas autentiškam vaidmens pažinimui ir perteikimui, puikiai pasinaudoja Becketto dramaturgijos suteikiama galimybe atverti savo kūrybines galias.
Kai kurie aktoriai, gyvenimo blaškomi, atsiduria įvairiose situacijose, kurios koreguoja teatro repertuarus. M. Capas iš sudėtingų situacijų yra teatrą gelbėjęs ne vieną kartą. Dar 2005 metais suvaidinęs Rode Antono Čechovo „Trijose seseryse“ (rež. R. Tuminas), po poros metų tiesiog per kelias repeticijas turėjo įsikūnyti į Veršininą. Tai nėra vien išmokta partija ar tvarkingas vaidmens atlikimas. Kurdamas vaidmenį tuminiškoje spektaklio atmosferoje, M. Capas išlieka savitas, originalus ir, svarbiausia, tvirtas, jo Veršininas gyvena savarankišką gyvenimą. Trys seserys, savaip mylinčios Veršininą, su visais vaidmenų atlikėjais sukuria tarytum skirtingus spektaklius.
2006 metais M. Capas sukūrė Daktaro Deivido Skoto paveikslą Briano Clarko intensyvios „terapijos“ dramoje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“. Režisierius Jonas Vaitkus, visą dėmesį sutelkęs į Kler situaciją, daugiaprasmius gyvenimo ir mirties kryžiažodžio sprendimus paliko ir kitiems personažams. M. Capo Daktaras Skotas yra vienas iš geriausių Kler draugų, jo viltingas žvilgsnis, švelnus santykis su Nijole Narmontaite-Kler sušildo rūstų spektaklį. Aktorius dėmesį sutelkia į medicininės etikos klausimą, su kuriuo susiduria nemaža žmonių, išryškina žmogiškąją dilemą apie lemtingai sunkų žmogaus pasirinkimą. Ne veltui N. Narmontaitė, kalbėdama apie subtilią partnerystę, M. Capą mini tarp išskirtinų savo kolegų.
Vienas iš paskutiniųjų jo vaidmenų – Tėvas Eugenijaus Ignatavičiaus ir J. Vaitkaus „Svajonių piligrime' (rež. J. Vaitkus). Nors vaidmuo ir nedidelis, tačiau M. Capas jo ne utriruoja: kuria Čiurlionio Tėvą išmintingą, jautrų, ir to pakanka, kad paveikslas taptų ne buitiškas, o apibendrinantis.
Iš didesnių ir mažesnių vaidmenų susiformavo intensyvus aktoriaus gyvenimas, kurį formuoja ne tik įvairūs režisieriai, bet ir jis pats – ištikimybės pasirinktai profesijai ir atsakomybės prieš savąjį teatrą jausmu. Tai nėra paprasta, todėl sveikindami aktorių gražaus jubiliejaus proga, linkime jam ištvermės kunkuliuojančio teatrinio gyvenimo peripetijose. Reikšmingiausia aktoriaus M. Capo gyvenimo dalimi tapęs Vilniaus mažasis teatras jo jubiliejui skiria A. Čechovo „Tris seseris“, spektaklis bus vaidinamas kovo 13-ąją, aktoriaus gimimo dieną.
