„Ko galima norėti iš tokio tipo kaip aš?“ – klausia humoro nestokojantis garsus teatro ir kino aktorius R.Adomaitis, kai ateinu į namus imti interviu. „Esate tas, kuris sekmadienį leido laiką tarp šauniausių Lietuvos moterų ir sveikino eurokomisarę D.Grybauskaitę“, – nepasiduodu. Apie moteris ir kalbamės. Dar apie žmoną, kunigaikščių vardais pavadintus sūnus ir tai, kodėl pensiją gaunantis aktorius nesėdi namie, o vaidina teatre ir filmuojasi kine.
Skruzdėlytės
„Tiek ir galiu – stovėti šalia žavios moters. Turbūt tik tam ir tinku. Ką dar galiu pasiūlyti?“ – toliau kalba R.Adomaitis. Tuo metu aktoriaus žmona E.Bajorytė šypsodamasi išeina pro duris – palieka mus šnekėtis vienudu.
Vakaras, per kurį buvo pagerbiamos moterys, jam patiko. „Labai geras įspūdis, – tvirtina R.Adomaitis. – Be jokių popsų-mopsų-šmopsų. Atlikėjai tai progai gerų dainų parinko. Tačiau nesu iš tų „kritikantų“, kurie kabinėjasi ir viską pradeda nuo neiginių. Pačiam geriau, kai pastebi, kas yra gera. Kam kenkti sau ir gadinti nuotaiką?“
O gėris, be abejo, – moterys. Apie jas aktorius turi ką pasakyti. „Lietuvoje yra tūkstančiai prizų vertų moterų. Bet jos – nepastebimos. Turėtume eiti į rajonus, kaimus ir pirmas ten sutiktas moteris atsivesti į sceną ir nominuoti. Jos ne mažiau vertos, tik jų darbo, triūso niekas nepastebi. Na, gal nedidelis būrelis artimųjų... O tos moterys kantriai, kaip skruzdėlytės, dirba, neša savo likimo naštą ir nedrįsta skųstis“, – įsitikinęs R.Adomaitis.
Niekaip negali suprasti
Aktorius gerai pažįsta moteris? Ar yra dalykų, kurių jis neperpratęs? Juk švelnioji lytis visada turi paslapčių. Štai R.Adomaitis su E.Bajoryte yra sukaupę keturis dešimtmečius šeiminio gyvenimo patirties. Ar ji vyrui – kaip atversta knyga? „Ne. Kaip nori galvok, manyk, kad jau supranti, bet moteris vieną akimirką gali iškrėsti tokį „fintą“, jog racionaliai mąstydamas niekaip negali suprasti“, – išpučia akis pašnekovas. Tačiau patikina, kad moterys jį ne tik stebina, bet ir žavi. „Malonu matyti gražią moterį. Kad ir kokio amžiaus būčiau, man vis vien smagu“, – tvirtina aktorius.
Gerai, kad sūnus grįžo
R.Adomaitis su žmona E.Bajoryte užaugino tris vaikus. Vieną sūnų – Gediminą – dabar galima matyti vedantį LTV laidą „Lietuvos balsai“. Jis yra baigęs aktorystės mokslus, vaidino teatre ir kine, bet vėliau išvažiavo gyventi į Londoną. Dabar parsirado gimtinėn. „Gediminą visą laiką agitavau ir siūliau jam grįžti į Lietuvą, bandyti savo jėgas teatre ar televizijoje, – sako R.Adomaitis. – Tačiau kai atsivėrė visos durys į užsienį, jaunimas ten plūstelėjo. Turbūt dažniausia priežastis – noras pagerinti materialinį būvį. Nors ten visokių nuvažiavo – taip pat ir apgavikų, „žulikų“ ar panašaus plauko.“
Malonu matyti gražią moterį. Kad ir kokio amžiaus būčiau, man vis vien smagu. Tvirtina aktorius.
„Tačiau tarp išvykusiųjų į užsienį yra ir tokių, kurie sėkmingai siekia karjeros“, – nesutinku. „Pasiekia vienas kitas, – mano aktorius. – Nuostabu, kai yra tokių, kurie sugeba. Tačiau gaila, kad Lietuva jų netenka. Nors ir žada grįžti ar lankytis, esu tikras, jog laikas tolins ir tolins juos nuo tėvynės. Taip prarandame pačius ryškiausius ir iškiliausius žmones.“
Kunigaikščių vardai
Visi trys Adomaičių sūnūs pavadinti kunigaikščių vardais – Vytautu, Gediminu ir Mindaugu. „Tuo metu buvo gūdūs sovietiniai laikai“, – primenu. „Vaikus taip pavadinau ne todėl, kad būčiau koks nacionalistas ar ypatingas patriotas, – išsigina R.Adomaitis. – Tiesiog tai gražūs lietuviški vardai, tuo metu buvę primiršti. Mat iš Vakarų ar iš kur kitur buvo užplūdusi ir įsivyravusi mada vaikams duoti „mandrus“ nelietuviškus vardus. O lietuviški buvo pradėję dingti iš gyvenimo.“
Aktorius pasakoja, kad tuo metu, kai gimė pirmas sūnus, jis dirbo su dviem puikiais Vytautais – šviesaus atminimo režisieriumi Žalakevičiumi ir dailininku Kalinausku. Tad ir sumąstė: kodėl sūnaus nepavadinus Vytautu? „Štai kokia istorija?“ – stebiuosi. „O ką jūs manėte? Kad norėjau sovietų valdžiai akibrokštą padaryti? Ne. Ne“, – juokiasi pašnekovas.
Kai gimė antras sūnus, tėvai nenorėjo, kad šis jaustųsi nuskriaustas. Todėl davė kito Lietuvos kunigaikščio – Gedimino – vardą. Aktorius šypsosi, kad toli ieškoti nereikėjo: „Kadangi gyvename Vilniuje, ir kunigaikštis Gediminas – vilnietis, sūnų taip ir pavadinome.“
Galiausiai į pasaulį atėjo pagrandukas. Jam buvo duotas Mindaugo vardas. „Gal tuo metu teatre vaidinote Mindaugą?“ – tikslinuosi. „Gal ne... – abejoja R.Adomaitis. – Spektaklį „Mindaugas“ vaidinome kiek anksčiau. Kai gimė trečias sūnus, pamanėme, kad broliai gali skriausti jaunėlį, tad reikia bent vardą duoti tokį – karališką. Kaip atsvarą.“
R.Adomaitis tvirtina niekada nebuvęs partinis. Mat, aktoriaus įsitikinimu, meno žmonės negali būti susaistyti kokių nors kolektyvinio mąstymo formų. Jie turi būti laisvi spręsti apie visus gyvenimo reiškinius. Būti nepriklausomi nuo kokio nors klano. R.Adomaitis patikina, kad disidentas taip pat nebuvo, bet atgimstant Lietuvai įsitraukė į Sąjūdį, tapo jo iniciatyvinės grupės nariu. „Taip viskas ir išėjo. Todėl didelės prasmės dėl vaikų vardų neieškokite – tokios nėra“, – tvirtina R.Adomaitis.
V.Žalakevičius – kitoks
Apie V.Žalakevičių aktorius sako: „Tai žmogus, kuris tiesiog patologiškai nemėgo banalybių, padiktuotų ar pasisavintų stereotipų, neoriginalaus mąstymo, vengdavo bet kokių pasikartojančių dalykų. Todėl ir sugebėjo įdomiai filmuoti. Nežinau, kaip veikė V.Žalakevičiaus smegenų aparatas, bet jis mąstė kitaip negu daugelis. Ir darė priešingai. Tokiu būdu galima išsiveržti iš trafaretinio mąstymo ir elgsenos.“
Vaikų pasirinkimas
Kai vėl kalba pasisuka apie vaikus, R.Adomaitis patikina, kad niekada nespyrė sūnų rinktis meno profesijų. Jie patys sprendė, kuo nori būti. Nors abu tėvai - Regimantas ir Eugenija – artistai, tomis pėdomis nukeliavo tik Gediminas. Jaunėlis Mindaugas remontuoja automobilius. „Jis turi auksines rankas. Dideles letenas – kaip senelio. Genai „suveikė“. Kaime gyvenęs senelis, mano žmonos tėvas, buvo žemdirbys, kalvis, stalius ir apskritai visų galų meistras“, – vardija R.Adomaitis.
Vyriausiasis sūnus Vytautas studijavo ir Lietuvoje, ir už Atlanto. Mokėsi Čikagos universitete, ten gavo magistro laipsnį, kurį laiką Amerikoje ir dirbo, nes reikėjo grąžinti banko paskolą, kurią ėmė, kad galėtų susimokėti už studijas. Dabar Vytautas gyvena Vilniuje, Žvėryne – nelabai toli nuo tėvų. Dirba užsienio kompanijoje. Jis vienintelis iš vaikų turi šeimą, R.Adomaitis gali džiaugtis keturiais anūkais.
Dabar, kai sūnus gyvena Lietuvoje, jie dažnai būna drauge. Visi trys važiuoja į sodybą Molėtų rajone, slidinėti į Alpes. „Jie bendrauja. Bet vaikams geriau, kad jų kompanijoje nesipainiotų tėvai – seno kirpimo ir mąstymo, nelabai suprantantys jaunų žmonių reikmes ir interesus“, – ironiškai save vertina R.Adomaitis.
XXI amžiaus darbai
R.Adomaitis, kuriam dabar 72 metai, teatre ir kine sukūrė tiek įvairių vaidmenų, kad suskaičiuoti būtų labai sunku. Vien pasidomėjusi, ką aktorius veikė šį, XXI amžių, aptikau, jog vaidino septyniuose spektakliuose ir aštuoniuose filmuose – Lietuvoje ir Rusijoje. Štai praėjusį savaitgalį buvo išlėkęs į Maskvą – su kita garsenybe Juozu Budraičiu vadino spektaklyje pagal brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų pjesę „Pub'as“.
Kodėl pensiją gaunantis R.Adomaitis nesiilsi? „Jei nori normaliau gyventi, pirkti benziną ir važinėti automobiliu, pensijos neužtenka, esi priverstas dirbti“, – sako aktorius. „Tačiau galima norėti dirbti, bet negauti pasiūlymų“, – nepatikliai linguoju galvą. „Kai kur mane pakviečia. Kai kada pats rodau iniciatyvą. Pavyzdžiui, vaidinu Mažojo teatro spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai". Man atnešta Violetos Tauragienės versta pjesė suintrigavo, tad pasiūliau ją Rimui Tuminui. Režisierių sudomino, jis pastatė spektaklį, – pasakoja R.Adomaitis ir apibendrina: – Nereikia laukti, kol kas nors iš dangaus nukris. Reikia pačiam galvoti.“
