TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Arnas Fedaravičius: „Vien talento per maža – dar yra toks dalykas, kaip bendravimo talentas, vadinamas charizma“

Arnas Fedaravičius
Redos Mickevičiūtės/„Laima“ nuotr. / Arnas Fedaravičius
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Filmavimasis kino juostoje „Sibirietiškas auklėjimas“ su Johnu Malkovichiumi, filosofijos studijos Vilniaus universitete, atsivertimas į protestantišką tikėjimą, meilė, nuvedusi iki Londono ir Maskvos, o čia jau spėta sužibėti rusų filme „Svečias“, – regis, visko tiek daug... Nors aktoriui Arnui Fedaravičiui – tik 22-eji.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Merginos dažniausiai neslepia, kad geras filmas – tas, kuris priverčia išspausti ašarą. Stiprioji lytis paprastai tokias kino žadinamas emocijas nutyli.

Tamsi, tik ekrano nušviesta kino salė – ideali vieta netramdyti ir nebijoti savo jausmų. Lytis čia praranda svarbą: juk ir merginos, ir vaikinai yra tiesiog žmonės, kuriems geras filmas padeda išsikrauti, atlikti tam tikrą emocijų reviziją. Žinoma, ne kartą esu ašarojęs, ypač žiūrėdamas filmus, kurie iki širdies gelmių apnuogino tokį kaip mano paties gyvenimą, atvėrė tai, apie ką galbūt nedrįsdavau pamąstyti net slapčiausiose svajonėse.

Paleistos emocijos nėra blogis, nes tai mus daro laisvus: tik pažvelkim į vaikus – jie nekontroliuoja savęs, kada verkti, o kada ne, kada juoktis, o kada susivaldyti, užtat kokie jie laimingi. Žaviausios – džiaugsmo ašaros, susijusios su sėkme, laimėjimais, altruizmu. Euforija trunka vos keliolika sekundžių, bet kas žino, gal dėl tos akimirkos žmogus paaukojo gražiausius gyvenimo metus.

Esi iš tų, kurie blykstelėjo per vieną dieną: juk kol nebuvo Europoje pripažintas italų režisieriaus Gabriele Salvatoreso filmas „Sibirietiškas auklėjimas“, apie tave, kaip aktorių, niekas nekalbėjo.

Bet apie kiną svajojau nuo paauglystės ir, matyt, nesąmoningai tam rengiausi. Stengiausi kuo tobuliau išmokti anglų kalbą, sportavau, daug skaičiau, lankiau vokalo pamokas, pagaliau studijavau filosofiją, pusmetį mokiausi aktoriaus meistriškumo režisieriaus Oskaro Koršunovo kurse (greit pajutau, kad teatras – ne man, jį dievinu tik kaip žiūrovas) – taigi, gavau visko, ko labiausiai reikia šiuolaikiniam aktoriui. Tačiau tai dariau visai negalvodamas apie būsimą profesiją. Tėvai iš manęs tikėjosi kitokios krypties: nespaudė, bet mėgino sudominti, pavyzdžiui, teisės studijomis ar, anot jų, „kitomis rimtesnėmis perspektyvomis“.

Tačiau aš tuo metu valandų valandas leisdavau kine, o išėjęs iš jo mėgindavau mintyse improvizuoti vieną ar kitą sceną. Negana to, esu sukaupęs pustrečio šimto kino bilietų kolekciją. Taip taip – tų paprastų gelsvų lapelių, kuriuos gauname didžiųjų mūsų kino teatrų kasose. Sklaidau juos šiandien ir detaliai prisimenu ne tik pačius filmus, bet ir aplinkybes: su kuo ėjau, kokia buvo tos akimirkos nuotaika, apie ką su draugais kalbėjomės... Mane tokie ekskursai į praeitį labai įkvepia. Kita vertus, įsivaizduoti, kad štai esu kino aktorius, buvo šiek tiek baugu. Žodžiu, lydėjo toks jausmas, kai didelį potraukį persekioja baimė. Kad patirtum sėkmę atrankose, vien profesinio talento per maža – dar egzistuoja toks dalykas, kaip bendravimo talentas, paprastai vadinamas charizma.

Esu dėkingas tėvams, kad tiek man, tiek mano dviem broliams ir seseriai savo pavyzdžiu, patarimais nuolat skiepijo iš pirmo žvilgsnio labai paprastus dalykus: kaip laikytis tam tikrų manierų, kaip svarbu šypsotis ir žiūrėti į akis sutiktam žmogui ir pan. Pagaliau esu dėkingas likimui už tai, kad visąlaik mane supo išmintingi ir norintys daug pasiekti žmonės, – šalia jų juk ir pats stengiesi stiebtis. Pastebėjau, kad esu labiau linkęs bendrauti su šiek tiek vyresniais nei su savo bendraamžiais.

Netikiu atsitiktinumais – jų nėra, nes vienas ar kitas nelauktas įvykis turi tam tikras priežastis ir dėsningumus. Net jei paslydai ant banano žievės ir susilaužei koją, tokia nelaimė taip pat nulemta daugybės faktorių: galbūt pasirinkai netinkamą avalynę, galbūt ėjai ne ta trajektorija, galbūt žengei skubotą žingsnį...   

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Arnas Fedaravičius
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Arnas Fedaravičius

Atrodai šiek tiek panašus į daugelį H.Hesse personažų: tave įkvepia kelionės, religija, Rytai...

Studijuodamas filosofiją atradau krikščionybę, nes iki tol augau kaip laisvamanis, net ateistas. Ir gana radikalus: kaip ir daugelis mano kartos paauglių, žavėjausi sąmokslo teorijų filmais, kartu daug diskutuodavome, buvome užsikrėtę kažkokiu nesveiku nihilizmu. Atsiverčiau į protestantišką tikėjimą, nes jame įžvelgiau be galo daug pozityvių dalykų: optimizmo, džiaugsmo, drąsos žiūrėti rytdienai į akis ir tikėti nusibrėžtomis perspektyvomis. Tai padaryti padėjo ir keletas tikinčių draugų. Kai buvau abiturientas, mano tuometė draugė rinkosi dizaino specialybę ir labai abejojo, ar įstos. O aš ją taip mylėjau, taip norėjau, kad jai pasisektų, ir visų tikinčių draugų paprašiau, kad pasimelstų.

Aš prisiekiau Aukščiausiajam, jei tik draugė įstos, ištisus metus kas vakarą jam padėkoti. Ir Dievas mums padėjo, o aš savo pažado griežtai laikiausi. Toks buvo mano kelias į krikščionybę. Tačiau iki šiol man kyla begalė klausimų, ar tai, ką darau, yra teisinga. Dėl filosofijos specialybės taip pat dažnai suabejodavau, ypač kai draugai protindavo: „Ką tu gyvenime veiksi – juk tai ne teisė ir ne ekonomika.“ Žinodamas, kad filosofijos studijos suteikia gerą išsilavinimą, bet ne amatą, ne profesiją, jiems juokais atsakydavau: „Sukursiu modelius, kaip teisininkai ar ekonomistai turi rasti darbo.“ Niekada nedrįsdavau eiti į aktorių atrankas, tačiau tuokart gavęs draugės žinutę, kad jų žvalgosi italų režisierius, ryžausi.

Gabriele Salvatoresas mus, atrinktuosius, susisodino, paėmė į rankas scenarijų ir, atsivertęs atsitiktinį puslapį, perskaitė vieną frazę: „Jėzus Kristus – mūsų gelbėtojas.“ Kad ir kaip atsargiai vertinčiau tokius ar panašius nutikimus, man vis dėlto tai nebuvo atsitiktinumas – tą akimirką priėmiau kaip iš aukštybių siųstą ženklą, kaip tikėjimo atpildą. Akivaizdu, esu labiau jausminio, intuityvaus tipo žmogus nei pragmatikas. Kažkada svajojau aplankyti Indiją. Ir šį norą įgyvendinti pavyko – su draugais, o paskui tik su drauge keliavau po šią šalį traukiniais.

Be kultūrinio šoko, sykiu tai buvo savotiškas savęs patikrinimas ir pažinimas. Kai esi nepažįstamoje ir nenuspėjamoje aplinkoje ir matai tik mylimosios veidą, o ji – tavąjį, įvertini santykių stiprumą, pasiaukojimo, atsidavimo vienas kitam ribas. Išmatuoji savo egoizmą. Tai buvo šalis, kurioje, lygindamasis su tenykščiais, įsitikinau, koks esu laimingas ir turtingas; skirtumas tik tas, kad tie, mano akimis, nelaimingieji, šypsosi, o aš – kur kas mažiau ir santūriau.   

Visą interviu skaitykite naujame, birželio mėnesio, žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką