Dingo žiūrovų mylimas Kovaldas iš serialo „Moterys meluoja geriau“, draugą pametęs Giedriukas iš „Dar pažiūrėsim“. Televizija tave paleido taip pat lengvai, kaip ir įtraukė?
Visiems patariu retkarčiais pailsėti nuo televizijos, žiūrovams – taip pat. Kasdien tave matydami žmonės vieną dieną pradeda keiktis. Juk pavargstame net nuo artimųjų – tėvų, žmonų, vaikų, o ką kalbėti, kai įsijungęs televizorių suvoki, jog matai tą patį, tuos pačius veidus? Sako, kad „Dar pažiūrėsim“ išsisėmė. Turbūt taip ir buvo. Kas savaitę kūrėme laidą nuo pradžios iki pabaigos, kiekvienas joje turėjome po keletą vaidmenų, tad nuovargis buvo didžiulis.
Negana to, visi juk vaidinome teatruose, turėjome kitų darbų. Pamenu, buvo savaitė, kai vaidinau septynias dienas iš eilės! Vaidinu, vaidinu, vaidinu, vaidinu – kiek galima?! Mums nebuvo svarbu kaip kitiems žūtbūt likti televizijoje, todėl galiausiai nusprendėme išeiti kūrybinių atostogų...
Niekada nesulaukėte priekaištų, kad kurdami „Dar pažiūrėsim“ esate tos pačios – visų linksniuojamos – popkultūros dalis?
Buvome labiau tie, kurie primena, kas yra savikritika. Visada maniau ir manysiu: autoironija – pats sveikiausias dalykas pasaulyje. Deja, jos niekada feisbuke nepamatysi – juk niekas neparašys: „Pažiūrėkite, ką padariau ar kaip nusišnekėjau.“ Visi tokie teigiami, neįdomūs... Televizijai taip pat sveika turėti autoironijos. Parodyti, jog moki iš savęs pasišaipyti, – protingas žingsnis.
Jei dienų dienas sėdėčiau darbe ir negyvenčiau gyvenimo, kaip paskui galėčiau lipti į sceną ir vaidinti gyvenimą?
Netenkino mūsų laidos reitingai? Ką padarysi... Man jie niekada nebuvo svarbūs, tam, kad pakiltų į neregėtas aukštumas, nevaikščiojau į pristatymus, nesimaiviau prieš žmones – man tai neįdomu. Jei būčiau ėjęs visur, kur kvietė, turbūt dvigubai būčiau sutaupęs – prisiėdęs visko tiek, kad pietauti ir vakarieniauti iš savo kišenės nebūtų tekę. O jei dar gerčiau alkoholį! Bet... Ką padarysi, jei man vietoj vakarėlio geriau su knyga vonioj pagulėti...
O tau pačiam autoironijos užtenka?
Kartais jos būna net per daug. Nors... Kuo toliau, tuo mažiau į viską kreipiu dėmesio. Pamenu, paskaitydavau komentarą ir kažkaip nesmagiai pasijusdavau, o dabar... Dabar kuo komentaras piktesnis, tuo įdomiau ir linksmiau. Vis pasvarstau, ir iš kur jie viską žino?! Vairuoju „Audi Quattro“, esu narkomanas, gyvenu vamzdžiuose, o su tokiu veidu apskritai tik bomžu būti – štai tokie man labiausiai prie širdies. O jei rimtai, visa tai – kvailybė ir jautriai į ją reaguoti negali.
Su laidomis lengviau atsisveikinti nei su spektakliais?
Pasibaigus laidai, žmonės manęs klausė: „Giedriau, kas dabar bus?“ O kas gali būti – juk nemirėme?! Laida nebuvo mano gyvenimas: galbūt bus naujas projektas, o gal jo ir nebus – tai ne taip svarbu. O štai spektaklius, kurių neberodo, dar ilgai prisimenu. Vien jau todėl, kad daug ilgiau ir kruopščiau tenka prie jų dirbti, be to, tame pačiame spektaklyje vaidini rečiau, nei filmuojiesi, todėl ir pasiilgsti labiau.
„Karo dievą“ režisavęs Dainius Kazlauskas, pristatydamas spektaklį, sakė, kad ten, kur žmogus, ten – ir karas. Pritari režisieriui?
Net ir gyvendami vieni kariaujame. Su savimi. Kariaujame su netvarka namuose, laiku, kovojame su vėlavimu, baimėmis, mirtimi. Bet aš norėčiau ne kariauti, o tiesiog gyventi. Darbas yra darbas, teatras – teatras, o gyvenimas lieka gyvenimu... Ačiū Dievui, kad jis man paskyrė tokį kelią, bet prisipažįstu: teatru aš negyvenu. Man reikia keliauti, sportuoti, nuolat išbandyti ką nors naujo, ekstremalaus, kad jausčiau, jog gyvenu. Jei dienų dienas sėdėčiau darbe ir negyvenčiau gyvenimo, kaip paskui galėčiau lipti į sceną ir vaidinti gyvenimą?
„Karo dieve“ vaidini tėvą, su žmona įsivėlusį į konfliktą dėl sūnaus ir išmuštų dviejų jo dantų. O juk tėvo patirties neturi!
Tuomet tenka šiek tiek meluoti. Tačiau šioje pjesėje mano, kaip tėvo, vaidmuo – ne toks svarbus. Kur kas svarbesni santykiai, jų aiškinimasis, žmonių nesugebėjimas susikalbėti, spręsti problemų. Manęs tikrai niekas nekviestų, o ir pats neičiau vaidinti tėvo, kuris scenoje pakeltu balsu auklėtų savo vaiką. Kaip galėčiau vaidinti rimtą tėvą, jei net tėvų susirinkime savęs neįsivaizduoju?! Beje, labai mėgstu skaityti knygas, nors ir suprantu, kad jose – ne mano gyvenimas, ne mano patirtis...
Kai susitikome, užsiminei, kad laiko knygoms radai tik tada, kai visiškai atsisakei alkoholio.
Nieko nesakau: kas norite – gerkite, bet gerti reikia mokėti. O aš nemokėjau. Ir nebeišmoksiu. Bet gal vietoj to išmoksiu daugybę kitų dalykų? Alkoholizmas – didelis darbas, per kurį nelieka laiko niekam daugiau. O baisiausia, kad tenka už jį dar ir pačiam susimokėti.
Nieko nesakau: kas norite – gerkite, bet gerti reikia mokėti. O aš nemokėjau.
Kaip ir daugelis atsisakiusiųjų alkoholio pajutai, jog savo statinę jau išgėrei?
Galutinai apsisprendžiant daug svarstyti nereikėjo: nuo įtampos ir nervų susirgau žvyneline, o alkoholis ligą tik pasunkino. Sakoma, kad žvynelinė neišgydoma, ir man, aktoriui, tai nuskambėjo kaip nuosprendis. Pamenu, iš gydytojo išėjau apsiverkęs, svarsčiau, kaip man visą gyvenimą teks teplioti kūną kremais.
Tačiau kai išėjau pro duris, lyg kokiame filme į mane švystelėjo saulė ir tą pačią akimirką savo broliui pasakiau: „Dabar viskas pasikeis.“ Mečiau gerti ir jau po mėnesio ant kūno nebuvo nė taškelio. Praėjo treji metai, o žvynelinės – nė kvapo. Susidraugavau su liga, supratau, kad kažkas iš aukštai ją man siųsdamas norėjo gerai įspirti. Turbūt ne veltui žvynelinė liaudiškai vadinama Dievo rykšte... Po jos viskas stojo į savo vietas, viskam atsirado laiko, o ir draugai mane pamatė visiškai kitokį. Gyvenimas pasidarė toks geras ir įdomus!
Meilės paieškos taip pat tapo paprastesnės? Pamenu, kai kalbinau tapti mūsų kulinarinės rubrikos herojumi, sakei, kad negamini, nes neturi kam, o štai Kaziuko mugėje mačiau tave su simpatiška mergina.
Visada galima rasti, kur ir su kuo nueiti, – turiu daug draugų, draugių, bet apie vieną vienintelę papasakoti neturiu ko.
Bet tau, kaip kūrėjui, jausti virpuliukus širdyje turėtų būti be galo svarbu?
Vieniems mylimas žmogus gali trukdyti, kitam palaikymas ir buvimas šalia tiktai padeda. Man šeima – vienas svarbiausių dalykų gyvenime, ir žinau, tikiu, kad kada nors ją tikrai turėsiu. Dėl to esu visiškai ramus. Tikrai žinau, kad man lemta atlikti pačius svarbiausius gyvenimo vaidmenis – būti ir kieno nors vyru, ir tėčiu. Kada tai nutiks? Kas žino – jausmai juk neturi metų cenzo.
Didžiausias išbandymas – ne mylėti, o eiti su žmogumi per gyvenimą iki pat senatvės.
Sakoma, jog šeima – didžiausias išbandymas, kokį Dievas galėjo atsiųsti žmogui. Tavęs tai negąsdina?
Bet juk išbandymas nebūtinai turi būti blogas. Pasakytų man: „Išbandykite naujausią snieglentę.“ Su didžiausiu malonumu! Mums patinka iššūkiai, situacijos, kai tampame nugalėtojais. Gyventi šeimoje, auginti vaikus, mylėti – didelis, bet turbūt pats maloniausias iššūkis. Noriu patirti, ką reiškia mylėti besąlygiškai. Be priežasties. Tiesiog mylėti, kaip tėvai myli savo vaikus. Be jokių apskaičiavimų, nuostatų, stereotipų.
Didžiausias išbandymas – ne mylėti, o eiti su žmogumi per gyvenimą iki pat senatvės. Daug kliūčių mums likimas prieš nosį pastato, daug sykių reikia pargriūti ir vėl keltis, kad su mylimu žmogumi pasiektum kelio pabaigą. Įveikti sunkumus neprarandant meilės – taip pat sunku, kaip šokti per barjerus neprarandant greičio. Pavyks ar nepavyks – nežinome, bet pasiekti finišą ir laimėti norime kiekvienas.
O jei tavo gyvenimo scenarijus kitoks nei daugelio?
Kalbi apie vienatvę? Vienatvės nebijau, bet likti vienas nenorėčiau, – būtų gera, jei šalia būtų kas nors, kas tą stiklinę vandens paduotų... Na, o jei likimas lems su ja, vienintele, nesusitikti, gal turėsiu daug gerų draugų (juokiasi)?
