Aktorius, TV loterijos „Švarūs pinigai" vedėjas Ridas Žirgulis įsisukęs į darbų sūkurį stengiasi, kad gražiai didelei šeimai netrūktų jo dėmesio. Kaunietis kartu su žmona aktore Ugne Žirgule augina net tris berniukus - trejų metų ir dešimt mėnesių sūnų Vėją ir daugiau nei prieš metus gimusius dvynius Kiprą ir Herkų.
Po mėnesio debiutuosite linksmame monospektaklyje „Ką galvoja vyrai?" Koks šis projektas?
Spektaklio bendraautoris Dalius Pletniovas kažkada ėmėsi rašyti monologą „Ką galvoja vyrai?" Jį kurdamas jis galvoje turėjo mane - mudu seniai esame pažįstami. Iš pradžių tik Dalius jį kūrė, vėliau prisidėjau ir aš. Šiek tiek pakoregavome ir gimė bendras projektas. Jame sudėjome visą savo išmintį apie moteris ir santykius su jomis. Tai bus tarsi nuotaikinga atvirumo valandėlė (šypteli).
Ar feministės nebus pasipiktinusios?
Oi, ne. Manau, tikrai nesulauksime feminisčių pykčio. Atvirkščiai - daugelis moterų, grįžusios po spektaklio namo, turės nemažai klausimų savo vyrams (juokiasi).
Kuriant šį spektaklį, turbūt ir pačiam kilo nemažai klausimų. Ar radote į juos atsakymus?
Man kilo vieni kausimai, Daliui - kiti, bet sudėję visą savo patirtį į daugelį jų radome atsakymus. Tiesa, aš vis dar manau, jog moterų iki galo niekas negali suprasti (šypteli).
Galima sakyti, kad dabar esate tikras moterų ekspertas?
Iš dalies taip. Bet turbūt reikėtų pačiam tapti moterimi, kad pavyktų rasti visus atsakymus. Čia kaip tame filme, kur aktorius Melas Gibsonas, girdėdamas moterų pokalbius, bandė suprasti, ko nori dailiosios lyties atstovės.
Vieni jus pažįsta iš teatro scenos, kiti kaip „Nekviesto meilės" aktorių. O koks Ridas Žirgulis yra namuose?
Esu visoks kaip ir spektakliuose. Juk kaip dažniausiai aktoriai vaidina? Jie semiasi patirties iš savo gyvenimo ir ja remdamiesi kuria personažus.
Štai mano herojus Tadas iš „Nekviestos meilės" iš dalies panašus į mane, nes gyvenime man taip pat yra tekę dirbti apsaugininku. Tai man padėjo kuriant šį vaidmenį. Ne veltui režisierius Alvydas Šlepikas man jį ir paskyrė, mat buvo girdėjęs apie kitokią mano darbo patirtį.
Sakote, kad namuose būnate visoks. Mėgstate ir pašūkauti, ir ramiai pabūti?
Mano žmona dažnai manęs klausia: „Ar tu gali visai ramus pabūti?" Aš bandau, bet dažniausiai tarsi sproginėju. Vieną akimirką viskas atrodo gerai, bet netrukus jau viskas pasikeičia. Esu nerami „dūšia".
Kaip žmona Ugnė jus ramina?
Stengiasi man kartais leisti išsišaukti. Juk ne veltui sakoma, kad po audros visada ateina ramybė. Ugnė į šią situaciją žiūri „sokratiškai" - leidžia man išsiošti tarsi taifūnui, o tada sako: dabar jau galima ramiai pakalbėti.
Galbūt tai ir yra sėkmingo jūsų bendro gyvenimo paslaptis?
Gali būti. Manau, kad tarpusavio santykiuose reikėtų kuo daugiau tolerancijos. Juk ir moterys kartais užsiplieskia, pašūkauja ir netrukus nurimsta.
Kaip reikėtų tą toleranciją ugdyti?
Svarbiausia yra suprasti vienas kitą ir nekurstyti nesantaikos. Jei kitas nori šaukti -leisk. Paskui žmogus jau nebeturės, ką sakyti, ir nurims.
Turite beveik ketverių metų sūnų ir prieš daugiau nei metus gimusius dvynukus. Kaip pasikeitė gyvenimas gimus mažiesiems?
Atsirado šiokių tokių problemėlių: reikėjo auklės, kažkiek susitrukdė darbai. Tačiau viską atperka mažylių buvimas šalia. Gera matyti, kaip jie auga, žaidžia, žengia pirmuosius žingsnius.
Turbūt ypač džiaugėtės, kai išgirdote pirmuosius dvynukų žodžius, išvydote pirmuosius žingsnius...
Tokius tėviškai džiugius jausmus išgyvenau tris kartus gyvenime. Kartu su dabartine žmona Ugne turime sūnų Vėją ir dvynukus, bet aš dar džiaugiuosi turėdamas ir trylikametę dukrą Akvilę iš pirmosios santuokos. Nors ji negyvena kartu su mumis, visada labai džiaugiasi atvykusi pas brolius (šypteli).
Tiesa, jausmai, kuriuos išgyvenu dėl dvynių pirmųjų žingsnių, yra dvejopi. Labai džiugu tai stebėti, bet taip pat ir nejauku. Kol berniukai nevaikščiojo, juos visada rasdavau ten, kur palikdavau. O dabar reikia, kaip žmona sako, žvairuoti. Tikiuosi, netapsime žvairais begaudydami į skirtingas puses bėgančius dvynukus (juokiasi).
Ar aktyviai dalyvaujate vaikus auginant ir auklėjant?
Kiek įmanoma stengiuosi. Kai tik galiu, žmoną išleidžiu pasportuoti, atsipūsti, noriu, kad ji galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Tuo metu aš būnu su mažiukais, gaminu jiems valgyti, keičiu sauskelnes. Šių dalykų teko išmokti kartu su žmona.
Tiesa, kartais mes net dalijamės vaikais: vienas miega su dvynukais, o kitas - su vyresnėliu. Kažkaip pavyksta susitvarkyti.
O valgį dažnai tenka gaminti?
Žinoma, nuo pat pradžių išmokau gaminti visas košytes, virti daržoves, sutrinti tyreles ir jomis maitinti mažylius.
Galima susidaryti įspūdį, kad žmonai esate kone idealus vyras. Kaip pats save vertinate?
Stengiuosi, kad nebūtų vargo tiek buitiniame gyvenime, tiek finansiškai. Nesukraunu visko žmonai sakydamas: aš dabar kuriu, o visa kita gali palaukti. Nemėgstu propaguoti tokio egoistiško požiūrio. Svarbiausia yra tinkamai paskirstyti savo laiką ir padėti vienas kitam.
Tiesa, mano žmona taip pat yra aktorė. Galbūt dėl mums lengviau vienas kitą suprasti ir palaikyti (šypsosi).
Pakalbėkime apie televizijos projektą „Švarūs pinigai", kuriame šiuo metu dirbate. Ar jums patinka loterijos vedėjo amplua?
Iš pradžių man tai buvo visiškai nauja erdvė ir patirtis. Atrodė, bus sunku ir neįprasta, bet aš nebijau naujų iššūkių. Per pirmąjį filmavimą žemė tikrai po kojomis drebėjo, viskas iš rankų slydo, bet pamažu įgijau patirties, pasitikėjimo savimi. Dabar viskas klostosi gana lengvai - judame į priekį. Ir kuo toliau, tuo geriau bus!
Kaip jaučiatės savo rankomis loterijos laimėtojams dalydamas svetimus pinigus?
Man tai teikia didžiulį džiaugsmą. Visada džiaugiuosi, kai žmonės laimi ir liūdžiu kartu su jais, jeigu nepasiseka. Tada tarsi lieka kažkokia tuštuma... Juk dažniausiai loterijose jėgas bando tie žmonės, kurie trokšta gyvenime užsikabinti. Nelošia tie, kurie turi daug pinigų. Tad kai mūsų loterijos žaidėjai laimi piniginį prizą ir jų akyse pamatau nušvitimą, būna labai malonu.
Matome jus spektakliuose, regėjome seriale, dabar vedate loteriją. Kokios veiklos galime dar tikėtis?
Nežinau, jei ateityje bus pasiūlymų vesti kitokias laidas, tikrai jų neatsisakysiu. Kai supranti, kaip tai yra daroma, norisi ir toliau šia veikla užsiimti. Viskas priklausys nuo televizijos žiūrovų bei laidų prodiuserių.
Esate ganėtinai plepus. Galbūt norėtumėte vesti pokalbių šou?
Būtų įdomu. Norėčiau vesti pokalbių šou, į kurį kviesčiau mažiau visuomenei pažįstamus asmenis, bet turinčius daug ką pasakyti. Yra begalė įdomių aktorių, menininkų, kurių niekas nekalbina. Juk dažniausiai atsivertę žurnalus pamatome vis tuos pačius žmones. Norėtųsi pristatyti daugiau asmenybių.
Tiesa, nepaminėjome dar vienos jūsų veiklos. Labai seniai garsinate animacinius filmukus. Ar vis dar tai darote?
Be abejo. Pats neseniai skaičiavau, kad garsinu jau keturiolika metų. Pradėjau tada, kai LNK televizija dar buvo Lapių gyvenvietėje Kauno rajone. Iki šiol tuo užsiimu, nes man malonu. Per visą tą laiką turbūt užsiauginau ištisą vaikų kartą, kurie ne vienerius metus žiūrėdavo mano garsintus animacinius filmukus.
Neretai būna, kad gatvėje vaikai užkalbina ir klausia: „Dėde, ar jūs garsinate filmukus? Mums labai patinka jūsų balsas." Tokie įvertinimai labai pradžiugina. Su visais, kurie kalbina, visada šnekteliu. Tai man suteikia gerų emocijų.
