-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Alfas Ivanauskas: ledai su juodaisiais pipirais? Kodėl gi ne!

„Kas toks būsiu? Alfas, kuris nori truputį pakeisti pasaulį, – pokalbį pradeda maisto žinovu pristatomas Alfas Ivanauskas (26). – Žinau, kad skambiai pasakyta, bet nebijau. Manau, kiekvienas į šį pasaulį ateina tam, kad ką nors po savęs paliktų. Ne šiaip pabūti.“ Keisti pasaulį jis žada nuo žaidimų virtuvėje.
Alfas Ivanauskas
Alfas Ivanauskas / Edmundo Paukštės nuotrauka

O ką reikia keisti mūsų pasaulyje?

Man visą laiką norėjosi, kad Lietuvoje išnyktų posovietinis mąstymas, elgesys. Netgi maistas! Kad taptume šiuolaikiškesni, ne tokie suvaržyti, o kartu – išskirtiniai.

Iš kur jūs toks oratorius atsiradote?

Aš – iš Pabradės. Visų reakcija, kai tai išgirsta, būna tokia pati... Nuo vaikystės buvau maištininkas. Gerietis maištininkas. Dar mokykloje norėjau daryti tokius renginius, apie kuriuos visi kalbėtų, kuriuos prisimintų. Kai Lietuvoje tik prasidėjo pirmieji realybės šou, mokykloje organizavau tokį šou „Klasė“. Savaitę dvyliktokai gyveno klasėje, veiksmas buvo filmuojamas ir transliuojamas per televizorius koridoriuje. Arba, pavyzdžiui, klasėje buvome pasidarę lounge zoną – kepėme vaflius, virėme arbatą ir vaišinome mokytojus. Per pertraukas jie ateidavo pas mus su naujausiais žurnalais, saldainiais. Ten organizavau ir pirmuosius savo renginius, susijusius su maistu: buvau sugalvojęs bulvių čempionatą, spagečių fiestą.

Kartais užsuku į savo mokyklą Pabradėje. Pats dabar direktorės klausiu, kaip ji man leido krėsti tokius dalykus. Sako, kad pasitikėjo, nes matė, jog viską darau nuoširdžiai.
Baigęs mokyklą išvažiavau į Vilnių, tėvai norėjo, kad būčiau arba medikas, arba teisininkas. Bet ačiū jiems, kad nevertė manęs tapti tuo, ko nenorėjau. Planavau studijuoti žurnalistiką, lietuvių filologiją ar ką nors susijusio su menu. Išėjo taip, kad įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą ir gavau meno istorijos bakalauro diplomą.

Meno istorijos žinovas ir maisto ekspertas – gana tolimos sritys...

Maistą ruošiu nuo vaikystės: po pamokų pareidavau namo ir darydamas namų darbus dar pagamindavau tėvams vakarienę, nes jie grįždavo vėlai po darbų Vilniuje. Arba savaitgaliais atnešdavau jiems pusryčius į lovą. Įsivaizduokite, turiu filmuotą medžiagą, kur aš – vos dvylikos – pjaustau milžinišką trijų aukštų paties keptą tortą! Stebiuosi, kaip toks pyplys tai sugebėjau. Būdamas šešiolikos tėčio paprašiau įdarbinti pas pažįstamus restorane. Mėnesį dirbau šefo padėjėju ir supratau, kad nuolat tapyti tik „Moną Lizą“ man neįdomu. Kad virėju būti aš tikrai nenoriu.

O kaip tėvai reagavo į tokį sūnaus pomėgį?

Tikėtina, kad džiaugėsi. Na, kam nepatiktų, kai reikia važiuoti į svečius, o Alfas sako: „Nepirkite jokių lauktuvių, aš iškepsiu pyragą.“ Nuo vaikystės visus receptus rašydavau – susidarė du pusstoriai sąsiuviniai. Dabar vartau ir juokiuosi: nežinodavau, kaip parašyti vieną ar kitą žodį, o žodį „pyragas“ kažkodėl rašydavau su trumpąja „i“... Šalia recepto pieštuku nupiešdavau, kaip patiekalas atrodo. Beje, iki šiol eskizuoju patiekalus – kaip jie turėtų atrodyti lėkštėje. O kiekvieno recepto pabaigoje būdavo parašyta „Skanaus“ su trimis šaukštukais. Kaip visi vaikai taupydavau kišenpinigius, bet mano bendraamžiai nusipirkdavo mašinyčių ar saldainių, o aš įsigydavau buitinės technikos. Visa virtuvė buvo užgriozdinta mikseriais, kombainais, elektriniais peiliais...

Mano pažintis su virtuve prasidėjo nuo saldumynų: kepiau sausainius, pyragus, keksus. O pirmi bandomieji triušiai buvo Pabradės šunys ir katės. Jeigu koks kepinys visai nepavykdavo, užkasdavau darže. Kartais net su visa kepimo forma... Kai pavasarį tėvai kasdavo daržą ir rasdavo tas formas, ilgai juokdavosi... Paskui atėjo tradicinių lietuviškų ir nelietuviškų patiekalų – balandėlių, cepelinų, plokštainių, zrazų – eilė. Buvo laikas, kai prašiau tėvų į įvairiausias šeimų, giminių šventes nuvežti mane anksčiau: kad galėčiau pamatyti, kaip gaminamas maistas, ir padėti. Naminės mišrainės, įdaryti karpiai, keptos vištos... Nuo vaikystės visa tai moku. Dar vėliau pradėjau eksperimentuoti: taip šeimos racione atsirado baklažanai, ypatingesni desertai. Pavyzdžiui, maišydavau pipirus su ledais, braškėmis ir morengais. Iki šiol tai – vienas geriausių mano desertų. Dar vėliau pradėjau žaisti, kaip kuo gražiau pateikti.

Prisimenu, pirmą kartą, turbūt prieš trejetą metų, pamačiau jus viename TV reportaže: jaunas vaikinukas, lyg žvirblio sušiauštais plaukais, linksmu languotu švarku, užtat prabangiųjų „Vilniaus vartų“ restoranų rinkodaros vadovas! Stebinote ir intrigavote.

Man tada buvo vos dvidešimt treji. Netikėtai vieni pažįstami pasiūlė dalyvauti konkurse rinkodaros vadovo pareigoms garsiuosiuose „Vilniaus vartuose“. Kai eidamas į atranką kilau marmuriniais pastato laiptais, stikliniais liftais, kojos pradėjo drebėti, bet nieko per daug neplanavau... buvau toks „alfiškas“... Aštuonių ar dešimties žmonių komisija klausinėjo įvairiausių dalykų, o aš tiesiog atsakinėjau. Po kelių dienų sulaukiau skambučio, kad valdyba nori mane matyti šitame poste. Tapau atsakingas už bendrą „Vilniaus vartų“ restoranų įvaizdį, kokius meniu jie turės, kokie renginiai ten vyks, kokio formato bus lankstinukai, interneto puslapiai, šventės ir apskritai viskas, kas susiję su restoranų verslu. Daug kas vėliau sakė, kad į tokį postą turbūt patekau per pažintis, bet mano tėvai apskritai dar kelias savaites nežinojo, jog dirbu tokį darbą.

Čia tas pats, kaip ir drabužių mada: tarsi nieko naujo nebeišrasi, nes keičiasi tik audiniai ir modeliai. Kulinarijos pasaulyje keičiasi produktai, atsiranda modifikuotų, naujų skonių, netikėtų derinių – tarkime, juodieji pipirai ir ledai. Lietuviams vis dar keista braškių arba arbūzo dėti ruošiant karštą patiekalą ar nesaldų užkandį.

Tik gaila, kad aš į „Vilniaus vartus“ atėjau jau tada, kai verslas buvo veikiamas krizės, finansinių sunkumų. Reikėjo iš nieko padaryti stilių. Pavyzdžiui, viename iš „Vilniaus vartų“ restoranų rengdavome valgymo „kiek nori“ vakarus. Jeigu tema – blynai, susimoki penkiolika ar dvidešimt litų ir ragauji įvairiausių rūšių blynų, šefai tau dalija padažus, apibarsto cukraus pudra, uždega fejerverką lėkštėje... Žodžiu, rengdavome maisto šou. Penktadieniais restoranas būdavo sausakimšas. Kartą šefai su motociklais įvažiavo tiesiai į restoraną, kitą – viduryje pastačiau „bulių“ ir tiekėme ispanišką maistą. Kai tema buvo „Košė ir kareivinės“, į restoraną įsiveržė kareiviai su keturračiais – svečiai turėjo galimybę pasivažinėti po „Vilniaus vartus“. Daug smagių dalykų buvo. Deja, truko neilgai, todėl „Vilniaus vartų“ slenksčio baimės perlaužti taip ir nepavyko. Daug kas iki šiol netiki, kad už penkiolika litų būdavo galima pavalgyti. Atrodė, be penkiasdešimties litų ten nieko negausi, tik puodelį kavos.

Kaip čia išeina, kad toks maisto žinovas iki šiol neturi nuosavo restoranėlio?

Tikiu, kad viskam turi ateiti savas laikas. Šiai svajonei irgi reikia pribręsti. Dar noriu išgryninti savo restorano viziją. Ar bijau prisirišti prie vienos vietos? Ne. O kas sakė, kad restoranas turi būti konkrečioje vietoje?..

Balandžio pabaigoje prasideda jūsų TV projektas „Virtuvės mitų griovėjai“. Gana skambus pavadinimas diktuoja tam tikrą toną – negali pasišiukšlinti...

Laidos tikslas – sugriauti nusistovėjusius mitus. Parodyti, kad bulvinis blynas gali būti iškeptas ir kitaip, nei esame įpratę, kad vaikai valgo viską, priklauso tik, kaip tą maistą jiems pateiksi. Kad burokėlis – daržovė, iš kurios galima pagaminti ne tik mišrainę, šaltibarščius ar burokėlių sriubą. „Kam tyčiotis iš maisto?“ – girdėjau komentarų. Aš nesityčioju. Tiesiog noriu parodyti, kad ir virtuvė gali būti žaismingos kūrybos vieta. Kad paprasčiausią kiaušinį galima patiekti „n“ būdų.

Laidos idėja – „Publicum Events“ ir mano, o komandoje – dar du puikūs virtuvės šefai Ali ir Marčius. Esame visi trys geri bičiuliai ir visi trys nuo vaikystės esame išprotėję dėl kulinarinių eksperimentų: Ali ledus valgydavo su silke, Martynas visiems kiemo draugams plakdavo pieno kokteilius.
Šiuo metu prekybos centro „Europa“ trečiame aukšte kuriama 210 kvadratinių metrų kulinarinė TV studija. Ji bus suskirstyta į tris erdves – valgomąjį, svetainę ir virtuvę. O didžiausia intriga – kad vien laida šis projektas nesibaigs. Du ar tris vakarus per savaitę bus rengiamos išskirtinės kulinarinės pamokos ir gurmaniškos vakarienės. Bilietą įsigiję žmonės galės maisto ruošimą pamatyti iš arti, o paskui gurmaniškai pavakaroti.

Na, ir kokį užsienietišką kulinarinį TV projektą kopijuosite?..

Esu matęs daug kulinarinių laidų. Dinamiką norėtųsi pasiimti iš Oliverio laidų, intrigą – iš Gordono Ramsay, šiltumą ir namų jaukumą – iš „Valgome namuose“, kurią veda rusų aktorė Julija Vysockaja, šmaikštumą – iš rusiškos „Smak“. Sudėjus visus komponentus, išeitų ne kopija, o savitas, lietuvių rinkai adaptuotas projektas.

Be to, šitoje laidoje nebus prijuosčių. Nuo vaikystės jų nemėgau: geriau jau šone, už diržo užkištas rankšluostukas arba aptaškyti marškiniai – viską galima išskalbti. Noriu dinamiškos laidos, įdomių pokalbių ir netikėtų kadrų.

Man maistas siejasi su meile: gaminti norisi tada, kai turi kam gaminti...

Sutinku. Gyvenu vienas, todėl turbūt daug kam pasirodys snobiška ar savanaudiška, kad gaminu sau. Bet  turiu tikslą ištobulinti gabumus. Kartais norisi gaminti specialiai kam nors, o būna, kad gimsta idėja ir, kol jos nerealizuoju, negaliu užmigti. Aš – iš tų, kurie gali atsikelti pirmą valandą nakties, jeigu kilo kokia nors originali idėja. O kai nesimiega, vartau kulinarines knygas.

Man patinka eksperimentuoti. Tik taip gali atsirasti burokėlių ar morkų ledai. Kai matau, kad rezultatas jau geras, kviečiuosi draugus ir duodu jiems ragauti. Stebiu reakciją, nes niekada nesakau, ką valgysime. Man smagus tas kulinarinis žaidimas virtuvėje.

Išleista daugybė kulinarinių knygų, internete gali rasti kokį nori receptą. Kokį dviratį dar įmanoma išrasti šioje srityje?

Čia tas pats, kaip ir drabužių mada: tarsi nieko naujo nebeišrasi, nes keičiasi tik audiniai ir modeliai. Kulinarijos pasaulyje keičiasi produktai, atsiranda modifikuotų, naujų skonių, netikėtų derinių – tarkime, juodieji pipirai ir ledai. Lietuviams vis dar keista braškių arba arbūzo dėti ruošiant karštą patiekalą ar nesaldų užkandį. Pavyzdžiui, nuo seno žinomas klasikinis derinys – feta ir arbūzas. Bet lietuviams jis dar neįprastas. Su laiku keičiasi ir maisto formos: dabar madinga bulves, salierus patiekti ne natūralių formų, o rutuliukais, cilindrais. Vėl grįžta į madą kaimiški produktai: ropės, kaliaropės, prieskoninės žolės. Ne visi prisimena, kad gėlių žiedai – nasturtos, našlaitės, įvairūs miško augalai tinka ne vien patiekalui puošti, bet ir valgyti.

Man patinka net penkiasdešimties metų senumo „Šeimininkės“ receptai, kur pasakojama, kaip jautienos gabalą, suvyniotą į maišelį, prie pilnaties užkasti į žemę, o po dviejų dienų atkasti ir iškepti. Lyg ir šlykštu, bet prisimeni, kad brandinti mėsą yra puikus marinavimo būdas.

Jus būtų sudėtinga pavaišinti...

Visi taip mano. Ruošiausi į brolienės gimtadienį, ji net paskambino paklausti, ko norėčiau valgyti. Be galo užsimaniau seniai seniai jos gamintų paprastų, bet originalių vištienos ir varškės kotletukų. Noriu paprasčiausių patiekalų, nes jie man kelia sentimentų. Skaniai pagamintas naminis maistas be galo žavi. Pavyzdžiui, bulviniai blynai – man topų topas. Ir skaniausi jie – pas mamą. Pavaišinti mane tikrai nesunku: draugai žino, ką mėgstu, ir kartais net bando interpretuoti gerai pažįstamus patiekalus. Nors, aišku, visada lieka nerimo šešėlis: „O ką pasakys Alfas?..“ Aš jiems sakau, kad jeigu pakeisime požiūrį į tai, ką valgome, kaip gaminame ir kaip pateikiame, pasaulis taps tik spalvingesnis. Manau, kad gaminti gali kiekvienas, tiesiog vieniems reikia daugiau drąsos, kitiems – įkvepiančio mokytojo. Juk aš to irgi niekur nesimokiau...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius