Kuo gyvenate vasarą?
Vasarą Lietuvoje susirenka visi mano vaikai ir anūkai, todėl aš niekur nevažiuoju. Kai gegužės mėnesį baigėsi mano laidų filmavimai, tapau laisvas naujos knygos rašymui.
Šių metų „Knygų mugėje“ sakėte, kad daugiau nerašysite, tačiau jūsų gerbėjams vėl yra ko laukti?
Iš tiesų maniau, kad knyga „Šešios progos numirti“ bus paskutinė, bet leidykla sako: „Reikia“. Didžiausia problema rašytojui yra konkurencija ir varžybos... su pačiu savimi. Mano paskutinė knyga – kažkodėl – turėjo didelį pasisekimą, dabar jau peržengė 30 tūkstančių egzempliorių tiražą. Aš paklaikęs!
Didžiausia problema rašytojui yra konkurencija ir varžybos... su pačiu savimi.Ilgai galvojau, kas gali labiau patraukti skaitytoją nei mirties baimė. Ir sugalvojau! Tai – humoras. Jis labiau klijuoja, žmonės, atsidūrę mirties pavojuje, visada gali pajuokauti. Naujoje knygoje pamėginsiu bent užuominomis parašyti apie savo ketvirtą profesiją – darbą turistinių grupių vadovu.
Dar niekam nesakiau, bet knygą žadu pavadinti taip: „Kronika ir šypsenos“. O paraštėje – „Iš gido užrašų...“
Gaila, kad negalėsiu atskleisti visų garsių turistų pavardžių – o buvo tokių dalykėlių!.. Knygoje atskleisiu žmonių keistenybes: mūsų žymūs žmonės, išvažiavę į užsienį ir galvodami, kad jų niekas nepažįsta, tiesiog „eina šaibomis“...
O jūs pats nesusigundote poilsine kelione?
Ne. Kartą prieš kelerius metus bandžiau – išvažiavome į Kretą, pagulėjau kelias dienas ir taip susirgau, kad išvežė į ligoninę. Ant plauko buvo insultas. Tada supratau, kad negaliu būti ramus ir laiko leisti pasyviai. Kaip kiti negali bėgti, taip aš negaliu sėdėti. Bet man svarbiausia darbų kokybė.
Esate perfekcionistas...
Taip. Dabar, būdamas 79,5 metų amžiaus, negaliu padaryti „chaltūros“, nes tai pakenktų visiems mano prieš tai sukurtiems darbams.
Kaip iš savęs tos kokybės reikalaujate?
Kartais tikrinu, ar man atsirado mintis „dabar Čekuolis gulasi į lovą“, „dabar Čekuolis sėda ant klozeto“. Jeigu save pagaučiau taip galvojantį, turbūt išvykčiau kuriam laikui į Lenkiją, kur manęs niekas nepažįsta ir ilgai ten sėdėčiau. Pradedu dirbti nuo ankstyvo ryto, maždaug nuo 6-7 val. Tada skaitau, rašau ir žiauriai blaiviai viską matau – net purto, kaip ryškiai tada matau realybę, kad net sunku pakelti. Ir tai tęsiasi iki 12-13 val. Tada pietauju, prie pietų išgeriu taurę vynelio, o po to – siesta. Po pietų pamiegu jau daugiau nei 30 metų. Vėl atgavęs jėgas, likusią dienos dalį galiu skirti bendravimui ir panašiai veiklai.
Teko jus matyti keliuose vakariniuose renginiuose kartu su taip vadinamomis Lietuvos žvaigždėmis. Kaip vertinate jas?
Aš manau, kad žvaigždžių nėra – jos yra tik danguje. Jeigu likimas ką nors įspyrė į labiau matomą vietą, tai jis tiesiog yra labiau matomas, bet žvaigžde niekada netaps.
Kad tai suprastum, tikriausiai reikia jūsų patirties...
Kai nuvažiuoju į mažesnius Lietuvos miestus, žinoma, jaučiu didžiulį asmenybės kultą. Aš susiimu, kad nepradėčiau pūstis, nes po to galiu pakilti iki lubų. O lubos – labai pavojingos, nes į jas atsitrenkęs, gali labai skaudžiai kristi.
Kartais, parėjęs namo, aš tikrinu, ar man atsirado mintis „dabar Čekuolis gulasi į lovą“, „dabar Čekuolis sėdo ant klozeto“. Jeigu save pagaučiau, kad iš tikro taip galvoju, turbūt išvykčiau kuriam laikui į Lenkiją, kur manęs niekas nepažįsta ir ilgai ten sėdėčiau.
Jūs, kuris tikrai turite teisę vadintis žvaigžde, save kontroliuojate, o kai kurie jauni žmonės, vos paragavę žinomumo, suserga žvaigždžių liga – ką jiems galėtumėte patarti?
Aš save kontroliuoju, kad netapčiau šmėkla ir burbulu. O kitiems žmonėms aš nieko negaliu pasakyti, nes jei pradėčiau patarinėti – užimčiau žvaigždės poziciją. Jei žmogus pučiasi ir įsivaizduoja, kad yra žvaigždė, jis ne suspindi, o suspirga. O tie spirgantys, deja, dažniausiai į žinomumą, į elitą pakyla ne sunkaus darbo dėka, o dėl atsitiktinumo
