Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algimantas Puipa ir Janina Lapinskaitė. Jis, Ji ir Monika

Algimantas Puipa ir Janina Lapinskaitė
Kristinos Sereikaitės nuotrauka / Algimantas Puipa ir Janina Lapinskaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Mes su Monika gyvenome trejus metus. Norėčiau, kad žiūrovai su ja pagyventų bent savaitę. Jeigu nors tiek laiko jie prisimins šitą filmą, vadinasi, viskas gerai“, – prasitaria pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną pastatyto filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ premjeros laukiantys kūrėjai – režisierius Algimantas Puipa (60) ir pagrindinio vaidmens atlikėja Janina Lapinskaitė (58).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Vis dėlto, ko labiau bijote: žiūrovų kritikos ar kritikų pagyrų?

Algimantas: Jeigu bijai, nieko nedaryk... Tiesiog yra toks nemalonus jausmas – tarsi būtum be odos. Pažeidžiamiausias esi tą akimirką, kai teismui išstatai savo kūrinį. Tai jaučia visi, kas kada nors ką nors yra sukūręs, nupiešęs, išleidęs...
Janina: Filmo išleidimas tikrai nėra be galo džiugi šventė su fejerverkais. Mes juk irgi žmonės: turime emocijų, jausmų, todėl svarbu, kaip būsime priimti.
Kita vertus, dabar, kai į kiną, meną taip pat ateina tokie terminai kaip „produktas“, „produkto teikėjas“ ir „produkto vartotojas“, kodėl kas nors turi atsižvelgti į tai, kad tu labai daug atidavei, sudėjai į kūrinį? Produktas yra produktas...

Algimantas: Rusai turi terminą „podlažitsa pod zritelia“ („atsigulti po žiūrovu“). Nesinorėtų pataikauti nei žiūrovui, nei kritikui. Norėtųsi idealaus varianto, kad tiktų abiem. Man tai kelis kartus yra pavykę: su filmais „Procesas“ ir „Amžinoji šviesa“, gal net su „Ir ten krantai smėlėti“. O tie, kas sako, kad jiems nesvarbu kritika, meluoja. Viskas yra svarbu. Tyla net būtų blogiau už blogiausius vertinimus.
Janina: Meilės ir gražių žodžių niekada nebus per daug.

Spėju, jūs šįkart bijote dvigubai labiau. Juk buvote ne tik antroji filmo režisierė, bet ir pagrindinė aktorė.

Janina: Žinojau, kur einu. Negaliu savęs vadinti Žana d’Ark...
Algimantas: Vis tiek Lapinskaitės pozicija – ramesnė nei mano. Aš žinau: nors ir koks būtų mano filmas, visi aktoriai jame vaidino gerai. Taip jau buvo su Jūrate Onaityte, kurios Vytautas Žalakevičius nenorėjo tvirtinti: sakė, kad pusantros valandos niekas į jos veidą nežiūrės. Taip buvo ir su Kostu Smoriginu... O Lapinskaitė šitame filme vaidina gerai, nes neturi darbo teatre patirties, neturi stalčiukų, kuriais pasinaudotų, kad apgautų režisierių ir žiūrovą išspausdama suvaidintą emociją. Ji dirbo vaikščiodama nuogomis pėdomis per stiklą.

Jūs tokiais komplimentais žmonai žarstėtės ir filmavimo aikštelėje?

Algimantas: O čia buvo komplimentai? Nepastebėjau... Tokia jau mano bėda: man visada gerai filmuoja operatoriai ir puikiai vaidina aktoriai. Nes aš juk pasirenku neprastus...
Taip, neslėpsiu, ilgą laiką atsargiai vertinau jos, kaip aktorės, gabumus. Tarybiniais laikais mačiau Janiną keliuose televizijos pastatymuose, ir tiek. Tuo tarpu aplinkiniai man ne kartą sakė: „Tu neišnaudoji tokios faktūros...“ Operatoriai ir režisieriai turi savo žargoną: „faktūra“, „veidas limpa prie juostos arba nelimpa“... Taigi pirmą kartą išdrįsau pagalvoti apie Lapinskaitę, kaip apie savo filmo aktorę, kai kūriau juostą „Moteris ir keturi jos vyrai“. Sugalvojau jai epizodą. Tada, pamenu, gulėjome ant smėliuko Nidos pliaže su Žalakevičiumi ir jis paklausė: „O kas vaidins kruvinąją Luizą?“ „Janina Lapinskaitė“, – pasakiau. Žalakevičius pažiūrėjo į mane, veidu krito į smėlį ir užmigo. Tąkart atsižvelgiau į jo reakciją. Tik vėliau supratau, kad jis puikiai moka pasirinkti vyrus aktorius, bet paskutiniuose savo filmuose ne visada pataikydavo parinkti moteris aktores. Bet metai ėjo ir aš Lapinskaitės veidą prisipratinau...

Kokiu žargonu pasakėte...

Algimantas: Kai pasirenku naują aktorių ar aktorę, pasiimu nuotrauką, padauginu ir išsikabinu visame bute. Kad ir kur einu, vis susiduriu su tuo veidu. Jeigu per kiek nors laiko nusprendžiu, kad man įdomu į tą veidą žiūrėti, tada jau rimčiau imu galvoti apie tą aktorių. Tai – tarsi pirmas mano atrankos etapas – prisipratinimas. Kadangi Lapinskaitės veidas jau daugiau nei trisdešimt metų šalia, taip ir pripratau...
Janina: Po trisdešimties bendro gyvenimo metų pirmą atrankos etapą pagaliau perėjau...

Algimantas: Jau filme „Elzė iš Gilijos“ ji turėjo didelį vaidmenį. Prisimenu, mes tada irgi labai rizikavome, aplinkiniai patarinėjo: „Ar tau nereikėtų šitam sunkiam ir nemažam vaidmeniui pasiieškoti tikros aktorės? Patyrusios, profesionalės...“ O aš nė minutės nesuabejojau: man reikėjo tokios gotikos, valingos moters smėlynuose ant jūros kranto.
Dabar kartais juokais sakau Janinai: „Esi žvaigždė. O ką darytum, jeigu tave dabar pakviestų vaidinti seriale? Daug pinigų mokėtų...“ Tada ji praranda žadą ir bėga plauti grindų.

Algimantas į Monikos vaidmenį, spėju, žiūrėjo vienaip, Janina – kitaip. Koks buvo bendras jūsų matymo taškas?

Algimantas: Negalėjo mūsų Monika būti tokia silpna kaip Jurgos Ivanauskaitės romane. Janinos veide parašyta visa jos stiprybė. Todėl negalėjo ji kas kelias minutes dėl kiekvieno nieko skambinėti socialinei darbuotojai ir klausti, ką daryti su priglaustomis prostitutėmis. Negalėjo ji būti tokia depresyvi kaip knygoje. Taip buvo kuriama nauja Monika, formuojama Janinos.
Janina: Kai Algimantas dar tik rašė scenarijų, aš net neplanavau vaidinti, buvau tik antroji režisierė. Bet apie Moniką mes labai daug kalbėjomės. Algimantas vis tarėsi su manimi: o kaip šitoje situacijoje padarytų moteris? O ką ji pasakytų? Taip pamažu Monika apsigyveno mūsų namuose. O aš nė neįtardama parašiau sau vaidmenį.

Algimantas: Kai ėmėme ieškoti aktorės Monikos vaidmeniui, pabandėme vieną, kitą, trečią. Vis kažko trūko, vis neradau argumentų, dėl ko žmogus kelias valandas turėtų į tą aktorę žiūrėti. Filmas turi turėti personalijų. Dar Žalakevičius apie tai daug kalbėjo. Rašydamas scenarijų jis galvodavo, pavyzdžiui, apie Marloną Brando. Aišku, paskui suvaidindavo Adomaitis ar Budraitis, bet užtaisas būdavo stiprus.

Janina: Greitai supratau, kad Monika, kurią suvaidinau „Miegančių drugelių tvirtovėje“, man nėra tokia svetima, kad daug ko nesuprasčiau jos gyvenime... Dabar jau net nebeatskiriu: visa tai buvo filme ar mano gyvenime? Gal tikrai Puipa vieną dieną grįžęs iš komandiruotės rado pas mus apsigyvenusias tris prostitutes?.. Ir man tai visai neskamba absurdiškai. Kaip mano Monika elgiasi su tomis merginomis, taip ir aš elgčiausi realybėje. Man šitas vaidmuo buvo tarsi savotiška galimybė pažvelgti į save iš šalies. Kita vertus, o gal aš Moniką tokią padariau?

Ar daug ginčų ir riksmų skambėjo filmavimo aikštelėje?

Algimantas: Ne, baisiausi dalykai vykdavo namuose... Man atrodo, kad sugalvoju kokią genialią sceną, pasakoju Janinai, o ji man: „Taip negali būti. Moteris taip negalvoja... Moteris taip nedaro...“ Tada – ginčas. Janina – į ašaras: „Kam aš sutikau vaidinti...“
Janina: Pavyzdžiui, Algimantas ką nors emocingai aiškina, o aš prašau nerėkti ant manęs. Jeigu būčiau tik antroji režisierė, tikrai visai kitaip reaguočiau. O kai vaidini, tavo nervai lygiai taip pat įtempti ir pakeltą režisieriaus toną priimi kaip asmeninį priekaištą. Ir emocijų, ir ašarų – visko buvo...

Algimantas: O filmavimo aikštelėje aš niekada neleidžiu sau nei šaukti, nei rodytis kuo nors išskirtinis prieš aktorius. Be to, filmavimo aikštelėje visada būna dar vienas žmogus – vykdantysis prodiuseris Kristijonas Puipa... Jeigu tėvas skriaustų jo motiną, manau, pasivedėtų jį į šalį ir tikrai tartų porą žodžių...

Prasitarėte, kad, kuriant vaidmenį, Monika apsigyveno jūsų namuose. Kaip?

Algimantas: Man niekada neteko kalbėtis su aktoriais, kiek ilgai personažas lieka juose, kaip jie gyvena kartu. O šįkart pats mačiau: Janina labai sunkiai išėjo iš vaidmens. Mes trejus metus gyvenome trise: Janina, aš ir Monika.
Janina: Valgydavome kartu, kalbėdavomės... Ėmiau net tas situacijas, į kurias aš patenku, vertinti iš Monikos pozicijos. Pavyzdžiui, klausausi kokių istorijų apie vyrų neištikimybę ir šneku kaip Monika... Kartais net tekdavo garsiai pasakyti: „Atia! Monika, eik namo. Mano vyras tuoj grįš.“ Galima juokauti apie asmenybės susidvejinimą, bet kartais nebejuokinga būdavo.
Jeigu sąžiningai, aš iš tų moterų, kurios kartais pagalvoja: kaip būtų smagu, jeigu namuose viena moteris rūpintųsi maistu, kita – skalbiniais... Tik aš tai jau būčiau pati mylimiausia (juokiasi)...
Algimantas: Noriu įspėti, kad tu labai neatsargi. Kai išeis žurnalas, išsirikiuos eilė norinčių...
Janina: Tik mano Monika, nors ir gyvenome trise, nei virė, nei skalbė...
Algimantas: Užtat malkas filme kapojo tiesiog profesionaliai! Specialiai palikau tą epizodą: kirčiai tokie tikslūs, kad net baisu pasidarė...

Janina: Kai reikėjo filmuoti šitą sceną, suvokiau, kad vien žiūrėdama, kaip sodyboje tai daro Algimantas, išmokau. Kai neseniai būnant sodyboje užėjo depresinės mintys, nuo kurių niekaip negalėjau atsiginti, pasiėmiau kirvį ir prikapojau tiek malkų, kad ilgam užteks. Buvau šlapia ir laiminga – pagaliau išsikroviau. Galiu drąsiai pasakyti: moterys, kurioms užeina depresinių minčių, eikite malkų kapoti, ne piliules gerkite!

Visaip bandydavau iš vaidmens išeiti. Kai filmavome Žemaitkiemio dvare, aktoriams, režisieriui ir operatoriams buvo sudarytos sąlygos ten gyventi. O visa kita kūrybinė grupė išvažiuodavo vėlai vakare ir ryte atvažiuodavo. Nors ir galėjau likti, aš išvažiuodavau su grupe namo. Man reikėjo atitrūkti, nes ilgas gyvenimas su Monika vargino. Parvažiuodavau namo apie kokią vienuoliktą vakaro. O kai anksti ryte su visa grupe šaltoje mašinoje parsikratydavome į dvarą, mūsiškiai dar tik keldavosi ir pusryčiaudavo. Bet visi patogumai buvo niekis, palyginti su galimybe bent trumpam pailsėti nuo savęs, savo personažo ir režisieriaus.

Pastaruoju metu ekranus išvydę tokie filmai kaip „Zero“, „Tadas Blinda. Pradžia“ nuskambėjo labai garsiai. Vieni kaip labai skandalingi, kiti – kaip labai išgarsinti dar prieš premjerą. Kaip jaučiatės šitame kontekste, juk startuojate gana tyliai?

Algimantas: Smagu, kad mažoje mūsų šalyje, kur yra vos keli filmai, visgi atsiranda įvairovė. Yra pramoginis kinas, į kurį masiškai eina žiūrovai. Daug kas jau kalba apie naują reiškinį – prodiuserinį filmą. Kai ne tiek režisierius kuria, kiek prodiuseriai suskaičiuoja, apskaičiuoja... Beje, vienas iš režisierių, kuriam skambino ir kvietė kurti „Tadą Blindą“, buvau ir aš. Atsisakiau. Man šita tema nebuvo naujiena: pats pirmas mano filmas, kurį gal mažai kas atsimena, buvo apie svieto lygintojus – „Atpildo diena“. Sermėgas vilkintys, šaudantys, arkliais jodinėjantys žmonės – visa tai aš jau dariau. Kam man kartotis?

Yra ir kitoks kinas, kuriam, manau, aš priklausau. Neseniai sužinojau, kad turiu savo žiūrovą – mano filmai surenka jų apie 50 tūkstančių. Pagalvokite, jeigu toks būrys vienu metu užbaubtų „Puipa, bravo!“ ar „Puipa, lauk!“ – kokia jėga tai būtų! Ir tų penkiasdešimties tūkstančių man užtenka.

Janina: Kurdami filmus, ypač pramoginius, populiariuosius, turėtume dirbti labai atsakingai. Man tenka dažnai būti komisijose, vertinti moksleivių, mėgėjų susuktus filmus. Kai ekranuose pasirodė „Zero“, aš peržiūrėjau keliolika 15–16 metų amžiaus jaunuolių filmų ir ten nebuvo nieko, išskyrus keiksmažodžius.Vien tik geri, riebūs keiksmažodžiai... Jeigu mane dabar pakviestų į kokią panašią būsimų kino kūrėjų vertinimo komisiją, net neabejoju, kad pamatyčiau labai daug „Tado Blindos“ variantų. Gerai, kad kinas užkrečia, bet norėtųsi gero užkrato. Turime būti atsakingi ne tik už tai, ką sukuriame, bet ir kokią įtaką tuo filmu padarome.

Algimantas: Pastebėjau, kad periodai, kai nesukuriu naujo filmo, darosi labai ilgi – penkeri, aštuoneri metai... Vadinasi, jeigu dar turiu galimybę sukurti vieną ar du filmus, turiu juos padaryti labai ypatingus, iš ypatingos medžiagos, šedevrus! Arba mažiausiai kaip „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Amžinoji šviesa“ ar „Moteris ir keturi jos vyrai“, kuriuos man visą laiką primena. Galėčiau jau apskritai nieko nebedaryti, nes yra eilė filmų, dėl kurių man ne gėda.
Janina: O „Miegančių drugelių tvirtovę“ prie kurių priskirsi?
Algimantas: O, čia jau naujas atskaitos taškas!.. Nors geriau pasakysiu atsargiau: ne šedevrų mes pašaukti kurti!

Janina: Nepamiršk šitos frazės, rytoj užrašysiu, kad būtų ką per pristatymą pasakyti... Juk dabar filmo reklama darosi lygiaverte pačiam filmui. Man baisui, kad ji tuoj taps net svarbesnė už patį filmą. Algimanto klausiau: „Kaip manai, ką mes galėtume paaukoti dėl filmo reklamos? Gal išsiskirti? Kad daugiau žmonių ateitų pažiūrėti ir išsiaiškinti, kuris kurį metė...“
Algimantas: Ne, dabar labai madinga per pristatymus sakyti: „Ačiū, kad atėjote. Aš esu gėjus ir mano filmas...“ Savo platintojo paklausiau: „O jeigu aš išeičiau į sceną ir pasakyčiau: „Nesu gėjus... bet esu labai dėkingas, kad į mano filmą susirinko tiek daug žiūrovų...“

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką