Kas paskatino domėtis brangakmeniais?
Dar vaikystėje tėvelis, dirbęs melioratoriumi, parnešdavo namo įdomių akmenukų. Mėgau juos rinkti, su jais žaisti, matyt, jau tada jutau akmenų trauką. O brandesnis domėjimasis gimė prieš šešerius metus. Atsiradus pinigų studijoms, pasirinkau mokslus Kijevo mineralogijos universitete. Būtent ten ir atsivėrė durys į šios srities lobyną.
Kijeve pirmą kartą išgirdote, kodėl moterys gemologės lyginamos su deimantais?
Tarp brangakmenių ekspertų moterų labai mažai, iš čia tas palyginimas (šypsosi). Dabar su deimantais gretinami ir skalbimo milteliai, ir kvepalai, ir kas tik nori.
Su brangakmeniais dirbate penkioliktus metus. Ką galite pasakyti apie moteris, nevengiančias brangių papuošalų?
Iki šių dienų pagrindinė brangakmenių funkcija išlieka ta pati: puošti, gryninti regėjimą, skaidrinti nuotaiką. Moteris, kuri nešioja papuošalus su brangakmeniais, nuolat juos keičia, nepamiršta savo išvaizdos, yra pasitempusi, pakylėta, žinanti savo vertę. Priešingai nei į moterį, nenešiojančią papuošalų, į ją malonu žiūrėti. Be papuošalų moteris – lyg pilka pelė, be veido, be stiliaus... Nesipuošiančios moterys man neįdomios.
Iki šių dienų pagrindinė brangakmenių funkcija išlieka ta pati: puošti, gryninti regėjimą, skaidrinti nuotaiką.
Teko girdėti, kad net atostogaudama mėgstate stebėti pasipuošusias dailiosios lyties atstoves…
Stebėti moteris, kaip ir rinkti su jomis ir brangakmeniais susijusias istorijas, – mano pomėgis ir aistra. Manau, kada nors visa tai susisteminsiu, nes jau dabar įgudusia akimi pastebiu kiekvieną, į saloną įžengiančią klientę: galiu pasakyti, koks vėrinys jai labiausiai tiktų, kokia auskarų forma pabrėžtų kaklo liniją, kokios formos žiedas dailiausiai nugultų ant rankos. Kai kurios moterys įsiklauso į mano patarimus, tačiau būna ir labai drąsių (jos mane ypač žavi), kurios įsigyja papuošalą paisydamos vien savo noro. Godžiai puošdamosi moterys mėgaujasi brangakmenių spalvų terapija, taip pat nepamiršta savęs. Brangakmeniai tarsi drausmina: nesusitvarkiusi nagų, negali mūvėti gražaus žiedo, neprižiūrėjusi dantų –segėti perlų vėrinio ar auskarų.
Ar pasitaiko, kad brangakmenis veiktų neigiamai?
Moteris intuityviai pajunta, ar brangakmenio energija jai tinkama. Čia kaip ir vyras – jei moteriai netiks, jie kartu negyvens (juokiasi). Kai kurie brangakmeniai, pavyzdžiui, deimantai, tam tikrų galių įgauna dėl tobulo nušlifavimo (geba kaupti Saulės ir Mėnulio energiją), taip pat iš aplinkos, kurioje „gyveno“, pasiima visą sukauptą informaciją, tokiu būdu jie tarsi tarnauja savo šeimininkui. Žinoma, pats akmuo žmogui nieko padaryti negali, bet įsigijus jį gali sustiprėti godumas, kerštas, pinigų troškimas ir pan.
Kai kurie brangakmeniai, pavyzdžiui, briliantai, suaktyvina įgimtas asmens savybes: jei žmogus geras, tampa dar geresnis, jei piktas, dar piktesnis.
Indijoje iki šiol tikima, jog melagis ilgai nenešios smaragdo akmens: jis arba suskils, arba bus pamestas. Taip pat gana dažnai pasitaiko, kad papuošalas arba žmogus pavargsta vienas nuo kito, todėl reikėtų juos keisti, leisti pailsėti, išvalyti.
Papasakokite apie papuošalų priežiūrą.
Kai kuriuos papuošalus pakanka palaikyti po tekančio vandens srove, kitus – druskos tirpale. Perlus patartina plauti švelniu muilu, bet profesionaliai atnaujinti ir išvalyti brangakmenius bent kartą per trejus metus geriausiai padės juvelyras.
Brangakmenių poveikis pažįstamas ir jums?
Dar vakar, pasipuošusi masyviu koralų vėriniu, pajutau, kad svaigsta galva ir spaudžia kaklą. Jausmas buvo toks, lyg kas smaugtų. Nieko nelaukdama nusisegiau vėrinį. Pojūtis buvo toks stiprus, kad dar savaitę nemėginsiu jo segėti. Panašu, kad netiko koralo energija, nors būna dienų, kai būnu su juo ir nieko.
Ar tiesa, kad prieš lemtingus įvykius brangakmeniai tarsi įspėja savo šeimininkus?
Taip nutinka su pačiais stipriausiais akmenimis: deimantais, rubinais, safyrais, smaragdais. Paėmus juos į ranką, jaučiamas nerimas. Kai visą dieną neapleidžia šis jausmas, vakare pradedu mąstyti, ką tai galėtų reikšti. Yra buvę nedidelių bėdų, prieš kurias minėtas nerimas sustiprėdavo.
Plačiau skaitykite žurnale „Ji“
